Шкловский Лев : другие произведения.

Запрещенная в "свободной" Литве книга Ванагайте Наши

Самиздат: [Регистрация] [Найти] [Рейтинги] [Обсуждения] [Новинки] [Обзоры] [Помощь|Техвопросы]
Ссылки:
 Ваша оценка:
  • Аннотация:
    Запрещенная в "свободной" Литве книга Ванагайте Наши
  MŪSIŠKIAI
  ĮSAKAS a n o l i k a s
  Gimė 1903 m.
  Nužudytas 1943 m. Kauno IX forte.
  Vienas talentingiausių Lietuvos žydų sportininkų,
  dviratininkas, 10 kilometrų plento lenktynių 1925
  ir 1926 m. Lietuvos čempionas. Atstovavo Lietuvai
  1924 m. Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse ir
  1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse.
  Reportažas iš 1924 m. žaidynių Paryžiuje.
  Žurnalas „Sportas“:
  Nepabaigė distancijos del 7perdurimų ir mūsų
  dviratininkas J. Anolikas. Išvykstant iš starto jis
  buvo pripompavęs taip smarkiai šinas, kad kelio
  žinovai anglai ir francūzai stebėjosi iš jo. Ir iš
  tikrųjų, kely labai greit jam akmenėliai sudurstė
  šinas ir prie geriausios fizinės sveikatos ir didžiausio
  noro nebegalėjo važiuoti, nes pakelyje nieko ir
  girdėti nenorėjo apie šinų paskolinimų arba net
  už pinigus pardavimų. Kitų valstybių bėgėjai buvo
  aprūpinti ir kiekviename kontrolės punkte galėjo
  gauti maisto, šinas ir viskų reikalingų, nes juos sekė
  savi automobiliai ir punktuose viskų palikdavo.
  BALYS NORVAIŠA
  Gimė 1908 m.
  Leitenantas, Ypatingojo būrio vadas, 1941—
  1943 m. vadovavęs žudynių operacijoms
  daugelyje Lietuvos vietų. Ypatingasis būrys
  Paneriuose nužudė apie 70 000 žmonių. Balys
  Norvaiša 1943 m. perėjo dirbti j savisaugos
  batalioną. Tolesnis likimas nežinomas.
  Spėjama, kad Norvaiša 1944 m. emigravo į
  JAV arba Angliją. Kitais duomenimis, žuvo
  bombarduojant Dresdeną.Mes Aleksandras, arba Vytautas, iš Dievo malonės Didysis Lietuvos
  Kunigaikštis, [...] davėme teises ir laisves visiems žydams, gyvenantiems
  mūsų valstybėje, [...] jeigu koksai žydas, prispirtas labai didelio reikalo,
  nakties laiku šauktų, o krikščionys jam pagalbon nebėgtų, tai visi
  kaimynai, ir žydai taip pat, turi užmokėti trisdešimt šilingų [...].
  Iš kunigaikščio Vytauto Didžiojo 1388 m.
  privilegijos Brastos žydų bendruomenei*
  Švenčionių krašto žydai. Pratybų sąsiuvinis. Švenčionys, 2004, p. 6.RŪTA
  V A N A G A I T Ė
  MŪSIŠKIAI
  A l m a litte r a
  VILNIUS / 2016UDK 323.15(474.5)(=411.16)(091)
  Va247
  Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų
  bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
  mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
  viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
  tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
  ISBN 978-609-01-2208-2
  No Rūta Vanagaitė, 2016
  No Leidykla „Alma littera“, 2016Turinys
  P I RMA
  DALI S
  KELI ONĖ
  I TAMSUMAS
  L „Vii apie žydus?“ /
  9
  Kaip viskas prasidėjo / 9
  Mano giminė - aukos ar ne? / 13
  „Būti žydu“ - žaidimas su pasekmėmis / 16
  Žydai - kas jie tokie? / 21
  Akistata su priešu / 28
  Ar mes atsakingi už savo istoriją? / 33
  IL Mūsiškiai. Valkai, kurie matė / 36
  Laimonas Noreika / 36
  Julius Šmulkštys / 39
  Antanas Kmieliauskas / 41
  Marcelijus Martinaitis / 43
  III. Mūsiškiai. Politikai /
  45
  Lietuvos aktyvistai / 48
  Lietuvos laikinieji / 58
  Tarėjai ir patarėjai / 68
  IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai /
  74
  Tautinio darbo apsauga / 74
  • Dantų technikas ir Ko / 77
  • Skrajojantys žmogžudžiai / 85
  Ypatingieji vyrai / 89
  • Paneriai: liudininkų portretai / 90
  • Moksleivio portretas / 95
  • Laiškanešio portretas / 97
  • Po trisdešimties metų: žmogžudžio sapnai / 104
  • Nužudytųjų portretai / 107
  • Nesudegę pragare: degintojo liudijimas / 1 1 3
  • Ypatingojo būrio dalyvių likimai / 116Turinys
  Komandiruoti žudyti / 119
  Žudikai žmogišku veidu / 132
  V. Lietuva praturtdjo / m
  VI. Mūsiškiai. Gelbėtojai
  /
  143
  VII. Žvilgsnis iš dabar. Interviu su istoriku /
  147
  Pirmos dalies Post scriptum / 154
  ANTRA
  DALI S
  KELI ONĖ
  SU
  P RI EŠ U
  Efraimas ZurofFas. Lietuva mano gyvenime / 161
  Misija įmanoma? Pokalbis prieš kelionę / 167
  Kelionė / 175
  Linkmenys / Lingmyan / 175
  Švenčionys / Sventsyan / 184
  Kavarskas / Kovarsk / 193
  Ukmergė / Vilkomir / 203
  Šeduva / Shadeve / 214
  Telšiai / Telz / 224
  Plungė / Plungyan / 229
  Plateliai / Plotel / 234
  Tauragė / Tavrig / 240
  Butrimonys / Butrimants / 245
  Panevėžys / Ponivezh / 251
  Kaunas / Kovne / 262
  Vilnius / Vilne / 268
  Baltarusija / Bebrus / 273
  Atsisveikinimas su priešu / 280
  Epilogas. Kur buvo Dievas? /
  286
  Pokalbis su Tomu Šernu / 286
  Pokalbis su Ričardu Doveika / 291
  Šaltiniai ir literatūra / 299
  Iliustracijų šaltiniai / 302P I R M A
  KELIONĖ
  D A L I S
  I
  TAMSUMASI. „Vėl apie žydus?“
  Kai p v i s k a s p r a s i d ė j o
  Nu, ten Hitleris nekentė žydų ir išvežė juos į Vokietijų. Tada, tipo, suvarė į
  duobes ir paleido dujas. Taip jų nebeliko.
  Mano draugas Dainiukas, 15 metų
  Esu tipinė paprasta lietuvė. Gyvenau apie Holokaustą žinodama tiek, kiek
  žino dauguma mūsų, tipinių paprastųjų. Gal daugiau nei Dainiukas, kurio
  žodžiais pradedu šį skyrių, bet ne kažin kiek. Esu tipinis tarybų valdžios
  melo ir laisvos Lietuvos tylėjimo produktas. Homo sovieticus lituanus.
  Kitados dirbdama laikraštyje skaičiau, kokia žinia skaitytojui yra pati neįdo­
  miausia. Pati neįdomiausia pasaulyje antraštė būtų tokia: „Nedidelis žemės
  drebėjimas Čilėje. Žuvusiųjų nedaug“. Visi nykios žinios požymiai: toli, įvy­
  ko su svetimais, aukų nedaug.
  Ar ne taip ir su žydų žūtimi? Seniai, įvyko su svetimais, aukų gal ir daug, bet
  ką mes apie jas žinome? Šeši milijonai aukų pasaulyje, 200 000 Lietuvoje -
  tai tik statistika, daug nulių, o nuliai nieko nesako nei mūsų širdžiai, nei
  protui. Kaip teigė Stalinas: „Vieno žmogaus mirtis yra tragedija, milijonų -
  tik statistika.“
  9Kelionė j tam sum as
  Prieš 15 metų, - tuomet buvau festivalio LIFE direktorė, - mano gyveni­
  me įvyko vienas tarsi nereikšmingas dalykas ir jis mane gerokai supurtė. Iš
  stalininės statistikos ir lietuviško abejingumo lauko žengiau vieną žingsnelį
  žmogiškumo link. Tik vieną, bet paskui niekas jo nepalaikė ir Holokausto
  tema man daugiau neberūpėjo, kaip ir kitiems.
  1998 m. parašiau pirmą savo gyvenime tekstą apie žydus, jį išspausdino sa­
  vaitraštis „Ekstra žinos“.
  Štai jis.
  INFEKCIJOS PAVOJUS LIETUVOJE IŠLIEKA
  Ar nenuvažiuotume į Ponar? - klausia mano svečias , prancūzų menininkas
  Christopheas Berthonneau (pasaulinis ugnies šou meistras, Vingio parke su­
  rengęs LIFE atidarymų, kuriame dalyvavo 100 000 žmonių). 12 kilometrų
  nuo Vilniaus, žydų žūties vieta, 100 000 nužudytųjų („Vilnius in your poc-
  ket<
  (). Gerai, atsakau, bet taip ir nenuvežu. Nežinau kelio. Kitų dieną išsisuku
  nuo pasivaikščiojimo po Vilniaus getų. Nežinau jo ribų. Žydų kapinės Kalnų
  parke? Ar mes, lietuviai, neturim savo tragedijų ir memorialų, ko jis apie
  juos neklausinėja? O gal, - susižvalgom keliese, - jis visai ne prancūzas, pats
  žydas, kų?
  Ne, jis tiesiog vakarietis, kuris moka skaityti.
  Mūsų karta auklėta sveika tarybine dvasia. Apie žydų Holokaustu, jų istorijų
  nežinojom nieko, užtat mokėjom daug gerų anekdotų apie žydus ir mokėjom
  juos, įsislaptinusius, staigiai atpažinti. Mūsų vaikai auklėjami irgi sveika -
  t. y. lietuviška, dvasia. Lietuvių tautos tragedija yra didžiausia, kančia svar­
  biausia, nes ji - mūsų. Žydų Holokaustui 1941-aisiais skirtas mažas skyrelis
  penktos klasės vadovėlyje. Gana - juk jie net nekalbėjo lietuviškai.
  Turiu kultūringų pažįstamų - jie žino daugiau. Jų akyse įsiplieskia šventa ne­
  apykantos ugnis tik ištarus žodį „žydas “. Garsūs Jaunimo teatro aktoriai, pri-
  10I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? "
  sivertę vaidinti spektaklyje su žydiškais motyvais, vis dėlto neprisivertė nueiti
  į Modiglianio muziejų Paryžiuje, nes prie durų sužinojot kad... Garsus Lie­
  tuvos keliautojas ir nykstančių tautų gynėjas netikėtai įsiaudrina: o, šitie, jie
  valdo pasaulį, aš juos.... Kiekgi mūsų inteligentui tenka vargti ieškant švarių
  įspūdžių - net į kinų nenueisi: ten Chaplinas, Hojfmanas ir Spielbergas. Ant
  Vilniaus geto vartų buvo parašyta:„Atsargiai: žydai. Infekcijos pavojus1‘.
  Įdomu, kad viskas Lietuvoje pasikeitė per dvidešimtį Nepriklausomybės metų,
  o nuo Tomo Venclovos 1978-aisiais parašyto straipsnio „Žydai ir lietuviai“
  nepasikeitė niekas. Tik žydų nebeliko - beveik.
  Didžiausios Europoje žydų skerdynės likvidavo 95 procentus žmonių, kurie
  prieš karą sudarė bene trečdalį Vilniaus gyventojų. Vėliau - didžiulė emigra­
  cijos banga. Lietuvoje liko 5000 žydų. Ką kaltinsim, ką niekinsim po kelių
  dešimtmečių? Ką, broliai, dezinfekuosim?
  Vilniuje negyveno nei mano protėviai, nei tėvai. Per keletą metų čia triskart
  krausčiausi iš vieno buto į kitą - ir visus tris pirkau iš žydų, kurie bėgo iš čia.
  Pirkau pigiai. Pasinaudojau jų panika ir susikūriau sau gerovę. Kas iš mūsų
  buvo žydas?
  ,,Lietuvos Vyriausybė nėra antisemitinė", - konstatavo vienoje TV laidoje ra­
  šytojas Grigorijus Kanovičius. Ne, tikrai ne. Ir Gaono jubiliejui pinigų davė,
  ir prezidentas Brazauskas Izraelyje atgailos žodį tarė, o Vilniaus vicemeras
  sutiko leisti iškelti žydų kapus iš Sporto rūmų teritorijos į ramesnę vietą, jei tai
  bus padaryta ne miesto lėšomis.
  Politikai turi elgtis protingai, t. y. taip, kad rinkėjai juos dar kartą išrinktų.
  Kad ir kaip atrodytume žiūrint iš anapus. O atrodome štai kaip: nė vienas
  karo nusikaltėlis, dalyvavęs žydų skerdynėse, Lietuvoje dar nenuteistas, todėl
  Gaono iškilmės turi būti boikotuojamos, - sako Simono Wiesenthalio centras.
  700 Tuskulėnų aukų Lietuvai svarbiau už 100 000 žuvusiųjų Paneriuose, -
  rašo „US News“.
  Vašingtone surengta paroda „Slaptoji Kauno geto istorija“ - 200 fotografi­
  jų, padarytų Georgeo Kaddisho savos gamybos fotoaparatu pro palto sagos
  nКеИопб I tamsumas
  skylutę. Kam apsimokės atvežti šitą parodą į Lietuvą? Kas stums Holokausto
  edukacinį projektą išleisti 15 000 egzempliorių tiražu ,,Anos Frank dienoraštį“
  ir žydų istorijos vadovėlius, skirtus lietuvių mokykloms? Kam reikalingi 5000
  silpstančių balsų? Reikalingi Zingeriui - tegu jis ir rūpinasi.
  O jeigu ne dėl rinkėjų, net ne dėl bendražmogiškų vertybių, o tik iš pragma­
  tinio taško pažiūrėtume: kokia nauda valstybei būtų, jei padarytume dau­
  giau, nei esam priversti, nei iš mūsų tikimasi, ir gal kitaip, nei pageidauja
  dauguma rinkėjų... Jei žydų palaikus perkeltume Vilniaus miesto lėšomis. Juk
  jie valdo pasaulį, ar ne, ir tūkstančiai tų valdančiųjų kilę iš Lietuvos. Net ir
  Pietų Afrikos Respublikos žydų 85 procentai yra litvakai. Ne, - atsakys man
  tikras lietuvis. - Lietuvos įvaizdį pasaulyje kursim Čiurlionio reprodukcijomis
  ir krepšininkų metimais. Ir pagalvos sau: o gal ir tu pati, taip sakant, jei jau
  keli tą klausimą?
  Taip. Mano prosenelis iš motinos pusės buvo Seradzinskis, Rygos batsiuvys.Mano g i mi n ė - auk os ar ne?
  Turiu nuvilti įtariuosius skaitytojus - esu paprasta lietuvė, žydiško kraujo
  neturiu. Aš ne tik lietuvė, aš pagerinta lietuvė, nes tėvo Jono Vanago tėvas,
  senis Vanagas, - politinis kalinys, nuteistas už antisovietinę veiklą ir per
  pusmetį negyvai sušalęs Karlage. Visa jo šeima - tremtiniai, atkentėję tremtį
  Krasnojarsko krašte. Visuomet labai didžiavausi savo seneliu, kuris 1941 m.
  nupjovė medį Kavarske, kad užtvertų kelią besitraukiančiai Raudonajai ar­
  mijai. Ir nuplėšė Stalino portretą nuo mokyklos sienos. Kaimynų lietuvių,
  žinoma, buvo įskųstas ir suimtas.
  Lietuvos ypatingajame archyve skaičiau slaptą savo senelio 96 puslapių bylą,
  jo ir kartu sovietų suimto kaimyno parodymus, tardymų ir akistatų proto­
  kolus, Jono Vanago žygdarbį man šiek tiek aptemdė byloje rasta žinia, kad
  jis vokiečių okupacijos metais buvo komisijos, sudarinėjusios žydų sąrašus,
  narys. Jis žydų žudynėse nedalyvavo, jų turto nesigviešė, nes buvo pakan­
  kamai turtingas. Tardomi liudytojai pasakojo, kad visi dešimt surašytų Ka­
  varsko žydų 1941 m. rugpjūtį buvo nuvaryti į Ukmergę. Kaimynas Balys,
  sovietų suimtas ir tardytas kartu su mano seneliu, konvojavo šiuos žydus
  13K e I i o n A I t a m s u m a s
  į egzekucijos vietą, o už tai gavo atlygį - žydų namą ir 4,5 ha žemės. Taip
  parašyta byloje.
  Aš ne tik lietuvė, aš sovietmetį atkentėjusi lietuvė. Gūdžiais brandaus socia­
  lizmo metais keturios pusseserės, jaunos panelės, norėjome puoštis, klau­
  sytis bitlų, bet neturėjom nei džinsų, nei plokštelių. Bet turėjome tetą, tėvo
  seserį, Amerikoje ir jos neapsakomai gerą vyrą Antaną. Rašydavom jiems
  laiškus su pageidavimų sąrašais. Teta buvo labai užsiėmusi, dirbo dantų
  gydytoja, o jos vyras per visą sovietmetį dėžėmis siųsdavo mums džinsus,
  plokšteles ir net plombas dantims. Rašydavo gražius ir šiltus laiškus. Kaž­
  kodėl laiškus pasirašydavo ne Antanas, o „Antosėlė“. Tėvai mums sakė, kad
  sovietai dėdės Antano ieško, todėl jam verčiau savo vardo ir pavardės niekur
  neminėti (laiškus iš užsienio juk skaitydavo sovietų saugumas). Mano teta
  buvo su savo vyru laiminga, nes jis buvo puikus, garbingas žmogus, tikras
  karininkas, nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pulkininkas, paskui, prie
  vokiečių, Panevėžio apsaugos policijos vadas.
  Taigi. Dabar, kai visi Antosėlės atsiųsti džinsai seniai sunešioti, kai nebėra
  nei jo, nei tetos, nei sovietų, kai rašau šią knygą, jau žinau, ką veikė vokiečių
  okupacijos metais Lietuvos policija Panevėžyje ir kituose miestuose ir kodėl
  sovietai dėdės Antano taip intensyviai ieškojo. Nerado. Antosėlė mirė Flo­
  ridoje, gražiame name netoli vandenyno su sodu, kuriame augo didžiulis
  mangas. Viename iš Lietuvos miestelių jam pastatytas paminklas. Jo pavar­
  dė, deja, paminėta ir garsiajame 5000 Lietuvos budelių sąraše, kurį sudarė
  žydai.
  Tai kas aš, Rūta Vanagaitė, esu - geroji gerųjų Lietuvos didvyrių palikuonė
  ar niekingų žydšaudžių tautos atstovė, kurios giminėje - nusikaltimo žmo­
  nijai dėmė?
  Bet juk aš turėjau ir mamą. Ji gimė ir augo Panevėžyje, dideliame gražia­
  me name su nuomininkais, kur ją augino ne tik griežta mama, bet ir kartu
  kaip nuomininkė gyvenanti teta Čilė, kuri Panevėžio mergaičių seminarijoje
  dėstė vokiečių kalbą. Čilė buvo Vokietijos žydė. Ar ji čia bėgo nuo nacių?
  Tikriausiai. Mano mamai buvo keturiolika, kai prasidėjo karas, į Lietuvą
  14I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? "
  įžengė vokiečiai, ir Tantė, kaip ją meiliai vadino mama, skubiai pabėgo iš
  Lietuvos. Kur? Niekada niekada, nepaisant visų paieškų buvusiais Tantės
  adresais, mamai nepavyko rasti jos pėdsakų. Kurion duobėn jūs buvot įmes­
  ta, Tante Čile, kurion krosnin?
  Mano mama prarado ne tik Tantę Čilę. Panevėžyje, A. Smetonos gatvėje,
  mamos namas, pažymėtas 47 numeriu, tebestovi. Šalia, gretimame name,
  gyveno žydų inteligentų šeima. Turėjo tik vieną vaiką, Iciką, metais jaunesnį
  už mamą. Visą vaikystę juodu žaisdavo mamos sode. Paskui atėjo 1941-ieji,
  vokiečių okupacija, ir kaimynų šeima vieną dieną dingo. Žmonės tą dieną
  matė, kaip iš geto varomi žydai. Tą dieną Žaliojoje girioje prie Panevėžio
  buvo sušaudyta 8000 žydų. 1609 vaikai suguldyti ir sušaudyti (ar sušaudyti
  ir suguldyti?) atskiroje duobėje. Ten, visai negiliai, tarp kitų Panevėžio vaikų
  guli ir Iciko kauleliai.
  Tai kas aš esu? Gal irgi savotiška auka, jei mano mama per Holokaustą pra­
  rado du artimus žmones?
  Esu tiesiog lietuvė, kurios seneliai ir tėvai išgyveno ir sovietų, ir nacių oku­
  paciją. Ir aš priimu visas savo tautos tragedijas, neskirstydama jų į savas ir
  svetimas, didesnes ir mažesnes. Priimu savo giminės kaltes ir praradimus,
  nekaltindama ir nepagražindama to, kas buvo. Noriu suprasti, kas įvyko, ko­
  dėl įvyko ir su jais, ir su visa mano tauta. Su mano lietuviais ir mano žydais
  mano Lietuvoje. Kad suprastų, žinotų ir atsimintų mano vaikai.
  Jeigu jūsų giminėj niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų,
  nei ką, pagalvokite apie kitą statistiką: per karą sunaikinta daugiau nei
  200 000 Lietuvos žydų. Tai 50 000 namų, o dar parduotuvės, sinagogos, mo­
  kyklos ir bibliotekos, vaistinės ir ligoninės... Vokiečiai pasiėmė žydų auksą,
  išlupo dantis. O kiek per visą Lietuvą nužudytų žydų namuose liko kitokio
  gėrio: spintų, lovų, laikrodžių, paklodžių, pagalvių, batų, palaidinukių, -
  kurį, savaime suprantama, ne jūsų seneliai griebė ir vežėsi vežimais, kai visa
  tai buvo mėtoma per langus arba pigiai parduodama miestelių aikštėse. Ti­
  krai ne jūsų, o kitų, blogesnių, lietuvių seneliai. Bet gal žinot, gerieji lietuviai,
  kur dabar tos antikvarinės nužudytųjų lovos? Kas jose miega? Ką sapnuoja?
  15„ Bot i ž y d u “ -
  ž a i d i ma s su p a s e k m ė m i s
  Būdama penkiasdešimt septynerių ir aš pirmą kartą gyvenime uždirbau pi­
  nigų iš Holokausto. Uždirbau nedaug - minimalią pusmečio algą. Padariau
  daug. Projektas „Panerių lopšinė“ gavo finansavimą iš Europos Komisijos,
  ir tai leido mums padaryti dešimt nuostabiausių renginių Vilniuje. Jų idėja
  paprasta: surinkti 40 žmonių grupę ir leisti jiems vieną dieną pasijusti žy­
  dais: sinagogoje sužinoti, kas yra judaizmas (juk retas vilnietis yra buvęs
  sinagogoje), pereiti per getą, pabūti slėptuvėse, išgirsti žydiškos muzikos,
  išmokti žydų dainą ir šokį, pavalgyti to, ką valgo jie. Ir tik paskui, po gero
  pusdienio, įsijautus, prisijuokus, prisišokus, prisivalgius, sėsti į autobusą ir
  vykti ten, kur žydai žuvo. Į Panerius. Ir dar ne pabaiga: vykdami į Panerius
  išmokome 11 metų geto berniuko Tamilo sukurtą dainą „Panerių lopšinė“.
  Tamilas dalyvavo gete 1942 m. surengtame dainos konkurse ir laimėjo.
  2012 m. pirmą kartą skaičiau, kalbėjau ir dainavau jidiš kalba kartu su ketu-
  riasdešimčia kitų tokių pat.
  16I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? “
  nuotrauka: įtaisas, ant kurio buvo kraunami ir deginami nužudytųjų lavonai. 1943-1944 m.
  Pirmasis apsilankymas Paneriuose. Projektas „Būti žydu“. 2015 m. Kęstučio Kurieniaus nuotr.e 11 o n A I t a m s u m a s
  Shtiler, shtiler
  S’htiler shtiler, lomir shvaygn kvorim vaksn do.
  Shobn zeyfarflantst di sonim: grinen zey tsum bio.
  SJirn vegn tsu Ponar tsu, sjirt keyn veg tsurik.
  Iz der täte vufarshvundn un mit im dosglik.
  Shtiler, kind mayns, veyn nit oytser, s’helfi nit keyn geveyn
  Undzer umglik vein sonim zay vi nit farshteyn.
  Syhobn breges oykh di yamen. S’hobn tfises oykhet tsamen,
  Nor tsu undzer payn keyn bisl shayn.
  Tyliai tyliai
  Tyliai tyliai, patylėkim, mirusieji čia auga.
  Juos pasodino tironas, pažiūrėk, kaip jie žydi.
  Visi keliai veda į Panerius, nėra kelių sugrįžti.
  Ir mūsų tėvas pražuvo, o su juo mūsų laimė.
  Bet neverk, mano mielas, ašaros nepadės.
  Mūsų skausmo žiaurūs žmonės niekad nesupras.
  Jūros ir okeanai niekam nepaklūsta, kalėjimas irgi kažkur baigiasi,
  Bet mūsų skausme nėra šviesos.
  Panerių miške, kur dauguma mūsų buvo pirmą kartą, nešini rože ir akmeniu
  stovėjome ir klausėmės apie žudynes. Ir dainavome. Paskui tylomis dėjome
  rožes ant sniego, švariai užklojusio mirties duobę, vieną iš čia buvusių šešių.
  Didžiausią. Duobėje - pėdos, matyt, neseniai viršum tūkstančių sutrupintų
  kaukolių praliuoksėjo Panerių zuikis.
  Ir dar ne viskas. Kelionė iš Panerių į Vilnių buvo drąsus eksperimentas.
  Ar turėjom grįžti į Vilnių tylomis, tiek matę ir tiek patyrę Paneriuose? Ar
  priešingai - sugrįžti įkvėpti, suvienyti? Po Panerių, po akistatos su Holo­
  18I. „ V i i a p i e ž y d u s ? “
  kaustu, autobuse atkimšdavom košerinį vyną, gautą iš Izraelio, išdalydavom
  naminius imberlech saldumynus, ir Michailas, žydų ansamblio muzikantas,
  užgrodavo mums „Tumbalalaika“. Koks neįtikėtinas buvo tas jausmas: sek­
  madienio pavakare važiuoti per Šiaurės Jeruzalę, tuščią miestą be žydų, be
  lietuvių, ir plėšti visa gerkle: „Tumbala, tumbala, tumbalalaika!“, arba prie­
  dainį: „Le-chaim!“ - „Tegyvuoja!“ Plėšti kartu su keturiasdešimčia kitų ger­
  klių. Keturiasdešimt lietuvių, kurie šįryt nežinojo apie žydus praktiškai nie­
  ko, o dabar, vakarop, sujaudinti, įkvėpti, liūdni ir be galo laimingi...
  Atvykę į Vilnių dalyviai negalėdavo išsiskirstyti, kankindavo mūsų gidą Si­
  moną klausimais, prašydavo, kad kitą sekmadienį leistų ateiti kažkieno ma­
  mai, broliui, tetai, draugei... Paskui pasakodavo namiškiams, ką išgirdę apie
  žydus, ką pamatę. Ne vieno namiškiai įtariai kraipydavo galvas: na, jie tave
  apžavėjo, kalbi kaip koks sektantas. Matai, kaip reikia jų saugotis... Duosi
  mažąjį pirštelį, visą įtrauks...
  Praėjo metai. „Būti žydu“ persikėlė į Kauną ir į kitus Europos miestus, ku­
  riuose, deja, viskas vyko valdiškiau, „įsisavinant europines lėšas“. Tačiau
  Kaunas... Kaunas mane sukrėtė. Sukrėtė valanda, praleista Slobodkėje, da­
  bar Vilijampolėje.
  Štai jums vaizdelis iš buvusio vieno didžiausių getų Lietuvoje, kur gyveno
  dešimtys tūkstančių Kauno žydų ir kur per keletą „akcijų“ (viena iš jų vai­
  kų) - nužudyti visi...
  Trisdešimt Kauno mokytojų, vedami žydo Simono, stovi vidury buvusio
  Kauno geto. Namai, sandėliukai,-malkinės, kur karo metais glaudėsi tūks­
  tančiai nacių suvarytų žydų, kiemuose žaidė jų vaikai, o paskui visi buvo nu­
  vesti į aikštę arba į kurį nors Kauno fortą ir sušaudyti. Namai ir sandėliukai
  perstatyti, renovuojami, ten gyvena kauniečiai, kurie nežino, kur gyvena ir
  kas dėjosi čia prieš juos. Iš kur žinoti - juk nieko neparašyta, neišsaugota,
  tik akmuo prie įvažiavimo. Renovuojamas ir namas - buvusi parduotuvė,
  kurios lange buvo eksponuota nukirsta geto rabino galva. Rabinui nukirto
  galvą, kai jis meldėsi, ir padėjo ant Talmudo.
  19K e I i o n 6 j t a m s u m a s
  Prie mūsų sustoja audinė. Skustagalvis atsidaro langą ir šaukia: „Nu ką, žy­
  dai? Kur lendat? Ko ieškot?“ Gavęs mandagų mūsų gido atsakymą, beveik
  atsiprašymą, kad čia esam, vyras nuvažiuoja geto gatvele tolyn, bet po kelių
  minučių apsisuka ir visu greičiu atlekia link mūsų. Žviegia stabdžiai, mašina
  sustoja vos neįsirėžusi į mūsų būrelį. Matau, bus blogai, einu prie vyro ma­
  šinoje ir bandau švelninti situaciją. Ant sėdynės nebaigtas gerti alaus butelis.
  Sakau vyrui: „Nepykit, suprantat, mes ne žydai, čia ekskursija, juk čia buvo
  getas, nežinojot?“ Matau, jam tai naujiena, nežino, kas tas getas. „Jūs gal
  nevairuokit, - sakau skustagalviui, - juk esat išgėręs, įkliūsit policijai.“ - „Aš
  pats policininkas“, - atšauna jis. Pagaliau nuvažiuoja nieko blogo mums ne­
  padaręs.
  O bene pati nuostabiausia „Būti žydu“ dalis būdavo Simono paskaita apie
  judaizmą Vilniaus choralinėje sinagogoje, kurioje beveik visi dalyviai buvo
  pirmą kartą gyvenime.
  Nemažai skaitytojų tikriausiai irgi nėra buvę sinagogoje ir nedaug ką žino
  apie žydus bei judaizmą, negirdėjo šmaikštaus ir liūdno, išmintingo ir iro­
  niško, tikrai litvakiško Simono pasakojimo. Mudu jį atkūrėme.Žydai - kas j i e t o k i e ?
  Simonas: Pagal žydų kalendorių dabar 5776 metai. Kodėl? Mūsų kalendo­
  rius parodo tam tikras vertybes. Mes skaičiuojame ne nuo Jėzaus gimimo
  kaip krikščionys, o nuo pirmo žmogaus, Adomo. Esame knygos tauta, tad
  įdėmiai skaitydami knygą, Torą, t. y. Senąjį Testamentą, sužinome metus,
  kada gimė Adomas. Mums labai paprasta. Skaičiuodami kalendorių nuo
  pirmo žmogaus, o ne nuo pirmo žydo - pranašo Abraomo, mes tarsi paro­
  dome, kad svarbiausia yra žmogus, o tik paskui jo tikėjimas ir panašiai.
  Tarp dešimties Dievo įsakymų yra įsakymas švęsti sekmadienį - tai yra Jė­
  zaus prisikėlimo dieną. Mums septintoji diena yra šeštadienis, tas senasis
  variantas, kuris yra Senajame Testamente. Naujojo Testamento mes neskai­
  tome.
  Kodėl jūs, žydai, nepripažįstate Jėzaus ?
  Negalima sakyti, kad žydai nepriėmė Jėzaus. Jo mokiniai buvo žydai, jie pri­
  ėmė Jėzų, pasivadino krikščionimis ir atsiskyrė. Bet mes skaitome Torą, o
  ten parašyta, kad Mesijas yra tas, kuris įeis į Jeruzalę ir paskui jį ateis gyvieji
  21K e 11 o n 6 j t a m s u m a s
  ir mirusieji. Paskui Jėzų atėjo gyvieji, jo mokiniai, bet mirusieji - ne... O
  pats svarbiausias dalykas, kodėl mes nepripažinome Jėzaus, yra jo žodžiai:
  „Tikėkite mane, aš Dievo sūnus.“ Žydai tiki Dievą, o ne ką nors kita. Jeigu
  Jėzus būtų pasakęs: „Tikėkite Dievą, nes aš Dievo sūnus“, - mes tai turbūt su­
  prastume. Ir dėl Jėzaus gimimo. Senovės aramėjų kalboje žodis „nekaltas“ ir
  „jaunas“ rašomas vienodai. Sakinį mes galime interpretuoti dvejopai: „jauna
  moteris Marija pagimdė kūdikį“ ir „nekalta moteris Marija pagimdė kūdi­
  kį“. Antroji interpretacija, kurią priėmė krikščionys, mums atrodo keistai...
  Kas yra šabas?
  Mūsų šabas prasideda penktadienio vakarą saulei nusileidus ir baigiasi
  šeštadienio vakarą saulei nusileidus. Tai dar kartą parodo, ką reiškia būti
  knygos tauta. Reikia įdėmiai skaityti pirmą Toros puslapį, ten parašyta, kad
  kuriant pasaulį buvo pirma diena: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas“, ir antra
  diena „ir buvo vakaras, ir buvo rytas“. Ką tai reiškia? Reiškia, kad ir mūsų
  kalendoriuje kiekviena diena prasideda iš vakaro ir baigiasi kitą vakarą.
  Šabo vakarienei visi apsirengia pačiais geriausiais drabužiais, paruošia ska­
  niausių patiekalų ir vyno, šeimos moterys uždega žvakes. Per šabą nesinau-
  dojame jokiomis technologijomis, jokių telefonų, televizorių, kompiuterių,
  nevairuojame ir automobilių, negaminame valgio. Tiesiog būname, ilsimės:
  kalbamės, meldžiamės, vaikštome, žaidžiame su vaikais, skaitome, valgome,
  džiaugiamės. Ir taip 24 valandas kiekvieną savaitę visą gyvenimą. Kuo labiau
  žmonija tampa priklausoma nuo technologijų, tuo prasmingesnis yra žydų
  šabas...
  Atrodo, jūsų šabas - tarsi mūsų Kalėdos, tik ne kartų per metus, o kas sa­
  vaitę ... Tai jūs esate išrinktoji tauta?
  Daugelis žmonių mano, kad žydai, vadindami save išrinktąja tauta, tarsi pu­
  čiasi. Žodis „išrinktasis“ hebrajiškai reiškia „išrinktas daryti daugiau“. Tai
  ne privilegija, o pareiga. Vertybes savo vaikams perteikiame per tam tikras
  istorijas. Viena istorija tokia: kai Dievas rinkosi, kuri tauta bus jo išrinktoji,
  žydams ne pirmiesiems buvo pasiūlyta prisiimti Torą. Žmonės klausdavo: o
  22I. „ V ö l a p i e ž y d u s ? "
  kas mums bus iš to, jei mes prisiimsim Torą, nes Tora - tai pareigų rinkinys.
  Pamatę, kiek daug pareigų surašyta Toroje, visi atsisakydavo. O žydai Torą
  priėmė - suvokę jos prasmę. Taigi žydai yra išrinktieji atlikti pareigą - page­
  rinti pasaulį (Tikim Olam).
  Tora yra universalus patarimų rinkinys. Joje 613 vietų parašyta, ką daryti ir
  ko nedaryti. Dievas sako Mozei, Dievas sako Abraomui - o mes skaitome
  įdėmiai. Krikščionys pasakys, kad Dievo įsakymų yra dešimt, mums jų yra
  613.
  Kodėl Tora yra ne knyga, o ritinys?
  Žydai išėjo iš Egipto ir klaidžiojo dykumoje ieškodami Tėvynės, kartu su jais
  klajojo ir gyvūnai. Tuo metu knygų dar nebuvo ir Tora užrašyta ant odos,
  kaip tai buvo daroma anais laikais. Tora perrašoma ranka, ir jeigu tas, kuris
  perrašo Torą, padaro vieną klaidą, perrašomas didžiulis ritinys. Meldžian­
  tis sinagogoje vienas žmogus skaito Torą, o du stovi šalia ir stebi, kad būtų
  perskaityta teisingai.
  Kaip jūs išperkate savo nuodėmes ?
  Judaizmas yra ne tikėjimas, o labiau įgyvendinimas to, kas parašyta. Tai visų
  pirma gyvenimo būdas. Klasikinis pavyzdys čia būtų nuodėmės suvokimas.
  Jei paklaustum krikščionio, kaip išpirkti nuodėmę, jis atsakytų, kad reikia
  nueiti pas kunigą išpažinties, gal paaukoti bažnyčiai, gal sukalbėti kažkiek
  kartų „Sveika, Marija“ ir gausi išrišimą. Judaizme kitaip. Jokio išrišimo tau
  niekas neduoda. Rabinas nėra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Jis veikiau
  mokytojas. Jei padariau nuodėmę, pats turiu suprasti, kad padariau blogai,
  tada nueiti, atsiprašyti, atitaisyti skriaudą ir kompensuoti moralinę žalą, o
  ketvirtas dalykas, ką turiu padaryti - pažadėti, kad tos nuodėmės niekada
  nebekartosiu.
  Kodėl melsdamiesi žydai linguoja ?
  Knygoje pasakyta, kad per maldą žmogus turi būti maksimaliai susikoncen­
  travęs ir melstis visu kūnu. Žydai nesiklaupia. Sinagogoje meldžiantis rei­
  23Kelionė I t a ms u ma s
  kalingas kvorumas - dešimt vyrų, tai vadinama minianu. Mes meldžiamės
  kartu, jausdami vienas kitą. Net mokomės ne po vieną, o bent jau dviese.
  Dar vienas svarbus dalykas apie žydų mokymąsi: mokomės ne tik skaityda­
  mi atsakymus, bet ir patys užduodami klausimus.
  Ar tiesa, kad žydai mokosi kitaip nei mūsų vaikai, t y . ne stengdamiesi
  įsiminti, o nuolat ginčydamiesi ir užduodami klausimus ?
  Tikrai labai skiriasi, kaip krikščionybė moko žiūrėti į autoritetus ir ko moko
  judaizmas. Atkreipkite dėmesį, kad visi mūsų pranašai ginčijasi su Dievu.
  Mes ginčijamės ne todėl, kad mums tai patinka, o todėl, kad ginče atrandi
  tiesą. Žydai sudaro tik 3 procentus žmonijos, o tarp Nobelio premijos lau­
  reatų daugiau nei 20 procentų yra žydai. Vieno Nobelio premijos laureato,
  beje, kilusio iš Lietuvos, paklausė, kodėl jis toks protingas. Jis atsakė: tai
  mano mamos nuopelnas. Kai grįždavau iš mokyklos, mano mama klaus­
  davo visai ko kito negu kitų vaikų mamos. Ji neklausdavo, kaip sekėsi, kokį
  pažymį gavau. Ji klausdavo: ar uždavei nors vieną gerą klausimą? Nors visi
  žino, kad du plius du yra keturi, mes galime pagalvoti, jog yra du kačiukai ir
  du peliukai, tad mums kils klausimas, ar tikrai du ir du yra keturi. Einštei­
  nas yra sakęs: jeigu normaliam žmogui liepsi ieškoti adatos šieno kupetoje,
  jis neieškos, nes puikiai žino patarlę. Tačiau sėkmė lydi tuos žmones, ku­
  rie ieško adatos šieno kupetoje. Ir randa. Anot Einšteino, jeigu randu vieną
  adatą, žinau, kad jų bus ir daugiau. Ir ieškau toliau. Randu ir antrą, ir trečią.
  Tuo aš ir skiriuosi nuo daugelio žmonių. Judaizmas moko ieškoti tiesos ne­
  sustojant.
  Papasakokit, iš kur ta berniukų apipjaustymo tradicija.
  Tai atsirado iš tos pačios knygos. Abraomas, pirmas žydas, su savo žmona
  Sara ilgai negalėjo susilaukti vaikų. Dievas jam pasakė: tik sąjungoj su Dievu
  gali gimti vaikas. Ši vyro kūno dalis atsakinga už vaiko gimimą, todėl vaikas
  turi būti pradedamas sąjungoje su Dievu. Kiekvienas žydų berniukas yra
  apipjaustomas aštuntą savo gyvenimo dieną. Dabar visi supranta, kad tai
  daroma ir higienos sumetimais.
  24I. „Vii apie žydus?44
  Koks maistas jums yra košerinis?
  Vienas iš 613 Dievo įsakymų, kuriuos randame Toroje, skamba taip: „Nevirk
  ėriuko motinos piene.“ Sakysim, karaimai, kurie neturi Talmudo, aiškinan­
  čio Torą, šį sakinį supranta tiesiogiai, o žydams „Nevirk ėriuko motinos pie­
  ne“ reiškia nemaišyti mėsiškų produktų su pieniškais produktais. Kitas da­
  lykas, kokią mėsą mums užginta valgyti. Mes galime valgyti skeltakanopių,
  atrajojančių gyvulių mėsą. Sako, kad žydai nevalgo kiaulienos, nes kiaulė
  yra purvinas gyvūnas. Kiaulė nė kiek ne purvinesnė už kitus gyvulius. Be
  to, šiuolaikinis mokslas įrodė, kad kiauliena nėra sveika žmogui. Kad mėsa
  būtų košerinė, gyvūnas turi būti paskerstas ar papjautas tam tikru būdu,
  suteikiant jam kuo mažiau skausmo. Tą daro specialus žmogus, ritualinis
  skerdikas. Tai, ką mes perskaitėme Toroje dabar, po tiek metų, įrodė moks­
  las - jei gyvūnas kankinasi, į jo mėsą patenka toksinų. Daug yra dalykų To­
  roje, kurių nesupratome, bet dabar mokslas įrodė, kad tai yra gerai.
  O mitas apie macus? Jūs neva dedate įjuos krikščionių vaikų kraujo.
  Šis mitas buvo išpopuliarintas dar viduramžiais, inkvizicijos laikais. Kartu
  su raganų medžiokle. Mūsų maiste apskritai negali būti kraujo. Macai yra
  religinės paskirties paplotėliai, juos mes valgome visas aštuonias Peisach
  šventės dienas. Žydai, bėgdami iš Egipto, nespėjo į duonos tešlą įdėti rau­
  go, ir išėjo paplotėliai - vanduo su miltais, kepti saulėje. Per Peisach šventę
  visi, - ir turtingas, ir vargšas, - prisimindami savo protėvius, išėjusius iš
  Egipto, nevalgo nieko miltinio, tik macus.
  Kodėl žydai dėvi kepuraites - kipas?
  Yra vaikiškas paaiškinimas ir yra rimtų. Mama man sakydavo, jog dėvime
  kipą tam, kad Dievas iš viršaus matytų, kuris žmogus yra žydas. Ankstyvojo­
  je krikščionybėje visi šventikai būdavo su kepuraitėmis, o dabar jas dėvi tik
  aukšti krikščionių bažnyčios hierarchai. O žydai visi jas nešioja. Dėvėti keT
  purę mums yra pagarbos ženklas, priešingai nei krikščionių pasaulyje, kur
  iš pagarbos ar šventoje vietoje vyrai nusiima kepures.
  25Kelionė j t a ms u ma s
  Kaip jūs palydite savo mirusiuosius?
  Miręs žmogus laidojamas tą pačią arba vėliausiai kitą dieną. Jis nerengiamas
  kostiumu ar gražiu drabužiu. Kūnas įvyniojamas į paprastą drobulę. Kad
  ir kas šiame pasaulyje buvo tas žmogus, į kitą pasaulį visi iškeliaujame vie­
  nodi. Po laidotuvių - septynių dienų gedulas, šeima gedi namie, o draugai,
  artimieji ateina aplankyti. Šiuolaikinėje kultūroje šeima rengia gedulingus
  pietus, o judaizme yra priešingai - draugai ir artimieji atneša gedinčiai šei­
  mai maisto. Po trisdešimt dienų priimta statyti atminimo akmenį, pamin­
  klą. Į kapus atnešame ne gėlių, o akmenį kaip amžinybės ir kartu liūdesio
  simbolį. Tai lyg dalelė Jeruzalėje sugriautos Šventyklos, prisiminimas apie
  jos sunaikinimą mums kelia liūdesį. Tikime, kad atėjus Mesijui Šventykla
  bus atstatyta, o tuomet kartu su gyvais į ten įžengs ir prisikėlę mirusieji.
  Kaip judėjai įsivaizduoja Dievą? Tai senis danguje, tai jėga - kas tai?
  Atėję į sinagogą nerasite jokių atvaizdų - nei Dievo, nei kokių šventųjų. Mes
  nesimeldžiame kažkam. Dievas yra visa apimanti esatis. Mes negalvojame
  apie jį kaip apie kažką materialaus. Taip palyginčiau: esame kaip skruzdėliu-
  kai, bruzdantys žemėje, ir staiga matome praskrendantį milžinišką boingą.
  Mūsų suvokimas apie Dievą yra lygiai tokio pat lygmens: ką gali suprasti
  skruzdėliukai, matydami praskrendantį boingą? Jie yra matę praskrendan­
  čių paukščių, taigi kai kurie skruzdėliukai gali sakyti, kad štai skrenda labai
  didelis paukštis. Kiti sakys, kad tai tarsi griaustinis, treti - kad daug lempu­
  čių, dar kiti net nesupras, kas tai buvo. Tai primityvus palyginimas, bet jis
  teisingas. Turime daryti tai, kas mums pagal jėgas, bet kartu suprasti, koks
  ribotas yra mūsų suvokimas.
  Pokalbio pabaigoje Simonas pasakoja dvi trumpas istorijas.
  26I. „ VAI a p i e ž y d u s ? "
  DRUGELIS
  Vaikai sugalvojo pasityčioti iš rabino, kuris neva viskį žino. Vienas paėmė į
  saują drugelį. Jie nusprendė paklausti rabino, ar drugelis gyvas, ar ne. Jeigu
  rabinas pasakys, kad gyvas, jie jį suspaus ir drugelio neliks. Jeigu pasakys, kad
  negyvas, vaikas atvers delną, ir drugelis išskris. Rabinas tiesiog neturi šansų.
  Jie priėjo prie rabino ir paklausė, ar drugelis delne gyvas, ar ne, o rabinas
  atsakė: ,,Aš nežinau, ar jis gyvas, ar ne. Vieną dalyką žinau: viskas yra jūsų
  rankose. “
  DUŽVĖRYS
  Kiekviename iš mūsų gyvena du žvėrys: vienas piktas, kitas geras. Piktas - tai
  neapykanta, melas, pavydas, žiaurumas. Geras - tai visos gerosios savybės:
  dosnumas, kilnumas, meilė. Jaunuolis klausia vyresnio žmogaus: „O kuris iš
  tų žvėrių laimi?u Žmogus atsakė: „Aš nežinau, kuris iš žvėrių laimi kiekviena­
  me žmoguje. Vieną dalyką aš žinau: laimi tas žvėris, kurį tu šeri. “
  Kurį žvėrį savyje šėrė 1941 m. mūsiškiai? Tie, kurie sudarinėjo žydų sąrašus,
  konvojavo, saugojo... Ir tie, kurie šaudė. Ar jie jau patys buvo tapę žvėrimis?A k i s t a t a su p r i e š u
  Pasibaigus projektui „Būti žydu“ turėjo vykti konferencija apie Holokausto
  edukaciją.
  Nekenčiu žodžio „konferencija“. Žodžio „projektas“. Ir žodžio „edukacija“.
  Nesu organizavusi nė vienos konferencijos, o pabėgusi iš daugelio. Kas ma­
  nęs laukia? Kvietimų maketavimas, dalyvių organizavimas, dalomoji me­
  džiaga, pranešimų vertimas, o paskui - nuobodūs tipai tribūnoje, žiovau­
  janti publika, dar man teks moderatorės vaidmuo... Brrrr... Na, gal žydiški
  pietūs su muzika per pertrauką suteiks nykiam renginiui šiek kiek smagu­
  mo? Gal ir košerinio vyno reikėtų parūpinti?
  Ką kviesti kalbėti? Tenka pasikliauti žinovais - daug kartų geriu kavą su įvai­
  riausiais Holokausto specialistais... Jie siūlo, be Lietuvos istorikų, į konferen­
  ciją pakviesti du užjūrio lietuvius: Saulių Sužiedėlį (pirmąkart tokį girdžiu),
  Tomą Venclovą (oho, tik ar sutiks?), ką nors dar iš naujojo žydų muziejaus
  Varšuvoje. O ko, gink Dieve, nekviesti - tai Lietuvos juodintojo Dovydo Ka-
  tzo ir nacių medžiotojo Efraimo Zuroffo. Jeigu jau būtinai noriu kviesti kurį
  nors „kontroversišką“, tai tik ne Zuroffą. Jis neseniai Jeruzalėje pravirkdė iš
  28I. „Vėl apie žydus?“
  Nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas. Ii f. Zuroffo asmeninio albumo.
  Lietuvos atvykusią mokytojų delegaciją, išvadinęs moteriškes žydšaudėmis.
  Hmm... Nekas. O jei bus tie du arba katras vienas, ar nekils muštynės? Ne,
  sako, neturėtų. Gal susitarsi su Zuroffu, kad nepultų visų virkdyti, juk jis
  protingas žmogus. Bet jeigu bus Katzas ir Zuroffas, akademinės bendruo­
  menės atstovai tavo konferencijoje tiesiog nedalyvaus, nes aniedu dirba Pu­
  tinui. Jis juos finansuoja.
  Na, galvoju sau, čia jau visai prastai. Nenoriu Lietuvoje Putino agentų, o ir
  pati būti tuo apkaltinta, jeigu jups kviesiu. Tik pasitikslinu: iš kur konsultan­
  tai žino apie Putino pinigus tiems dviem nedorėliams? Vienas žinojo, nes
  jam kažkas sakė iš JAV ambasados. Kitas irgi neabejojo, nes tarp Zuroffo
  draugų Facebook paskyroje rado Algirdą Paleckį. O kur Paleckis, ten ir Pu­
  tinas, kaip žinoma...
  Man jau darosi linksma... Grįžusi namo susirandu lietuviškos informacijos
  apie tuos Lietuvos priešus. Taip, jie metų metus mus juodina visame pasau­
  lyje, ne kitaip kaip Putino papirkti... Jie vis liepia mums Holokausto budelius
  29Kelionė I t a ms u ma s
  patraukti atsakomybėn, dar nurodinėja neleisti ultradešiniųjų eitynių nei
  Kauno, nei Vilniaus centre. Zuroffas, matyt, ypač karingas, rašoma, kaip jis
  savo nešvariais pirštais rausiasi po mūsų archyvus. Tuomet pažiūriu nelie­
  tuviškus šaltinius: tas pats baisuoklis Zuroffas, pasirodo, kviečiamas skaityti
  paskaitų visame pasaulyje, parašęs tris knygas, jos išverstos į 18 kalbų. Už
  pastangas išgaudyti Serbijos nacius buvo pristatytas Nobelio taikos premijai.
  Negavo, tąkart ji buvo įteikta Barackui Obamai.
  Taigi parašau tą patį vakarą elektroninius laiškus abiem Lietuvos juodinto­
  jams. Vis bus įdomiau - vyno nereikės pirkti... O ir kokia konferencija be
  žydų... Kitą dieną gaunu atsakymus - abu klausia, kokiomis sąlygomis yra
  kviečiami. Sąlygos kaip ir visiems konferencijos pranešėjams: apmokame
  skrydžius, viešbutį ir siūlome penkių šimtų eurų honorarą.
  Tik vėliau sužinojau, kad abu Lietuvos juodintojus ištiko šokas: dar niekas
  nepriklausomoje Lietuvoje nėra kvietę jų į jokį daugmaž oficialų renginį, o
  dar Vilniaus savivaldybėje, o dar viskas apmokėta, o dar normalus honora­
  ras. Aš to nežinojau, būčiau kvietusi, bet nesiūliusi honoraro, ech, per vėlu...
  Efraimas Zuroffas pranešė, kad netrukus bus Lietuvoje, stebės neonacių ei­
  tynes Kovo 11-ąją, tad galime trumpam susitikti. Pagalvojau, gal nesimuš
  viešoje vietoje, bet tikriausiai tradiciškai kals prie kryžiaus ir mane kaip
  lietuvę už visas Lietuvos nuodėmes. Atlaikysiu, nepravirksiu kaip tos mo­
  kytojos.
  Įėjusi į kavinę pamačiau tą pabaisą ir iškart supratau, kodėl jo taip bijomasi,
  ir ne tik Lietuvoje. Mes pripratę, kad žydai neaukšti, dažnai smulkučiai arba
  aptukę (kiek jau tų žydų esame matę?), o čia priešais mane - milžinas, už­
  pildantis visą erdvę. (Paskui skaičiau viename PAR laikraštyje, kad Zuroffas
  atrodo kaip mamutas). Norisi atsisėsti kuo toliau nuo jo. Susėdam prie di­
  desnio stalo. Skvarbios mėlynos akys tiria mane, žydšaudžių tautos atstovę,
  su neslepiamu nepasitikėjimu. Pirmas Zuroffo klausimas tiesiai man tarpu-
  ragin: „Kodėl darote šį projektą ? Dėl pinigų, kuriuos sumokėjo Europos Są­
  junga?“ - „Ne, - atkertu, - darau todėl, kad savo giminėje aptikau žmonių,
  kurie, ko gero, yra prisidėję prie Holokausto. Ir jaučiu, kad prisimindama,
  30I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? “
  pagerbdama nužudytus žydus šiek tiek išperku galimą jų kaltę.“ Papasakoju
  apie savo tetos vyrą ir savo senelį.
  „Esat, ko gero, pirmas žmogus Lietuvoje, kurį girdžiu pripažįstant savo
  giminės kaltę, - sako Zuroffas. - Per savo dvidešimt penkerių metų vei­
  klą Lietuvoje nesu sutikęs nė vieno, kuris būtų taip pasakęs. Lietuva - pati
  sunkiausia, pati nedėkingiausia šalis, čia tiesa labiausiai slepiama.“ Geriam
  mineralinį. Ateina mano eilė smogti: „Sakykit, ar tiesa, kad jūs dirbate Puti­
  nui? Juk Putinui naudinga, kad lietuviai visame pasaulyje būtų žinomi kaip
  naciai. Tą jūs ir teigiate. Kiek jums Putinas moka?“
  Zuroffas nenustemba. Pasakoja ilgai. Apie savo antisovietinę veiklą, savo
  santykius su Putino rusais, kurie mėgino juo pasinaudoti savo tikslams. Ir
  dėl Paleckio pasiaiškina - tas žmogus turbūt yra vienas iš penkių tūkstančių
  jo feisbuko draugų. Taigi po abipusės atakos pagaliau pradedame kalbėtis
  kaip normalūs žmonės. Zuroffas sako, kad konferencijoje labai norėtų daly­
  vauti, deja, tuo metu turės paskaitų ciklą JAV. Siūlo man kelias kitas pavar­
  des. O apie ką jūs kalbėtumėte, jeigu dalyvautumėte, smalsauju.
  „Kalbėčiau apie tai, kaip nelengva Lietuvai ir visai Rytų Europai atvirai kal­
  bėti apie Holokaustą. Priežastys dvi. Tik Rytų Europoje kolaboravimas su
  naciais reiškė aktyvų vietinių žmonių dalyvavimą žudant žydus. Vakarų Eu­
  ropoje žydai buvo izoliuojami, bet ne žudomi. Vakarų Europos žydai buvo
  vežami žudyti į Rytų Europą - pirmiausia į Lenkijos koncentracijos stovy­
  klas, taip pat ir į Lietuvą. Antra, po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos
  šalys arba buvo okupuotos, arba pateko į sovietinio režimo įtakos sferą. So­
  vietų laikais tiesa apie Holokaustą buvo nutylima arba pateikiama iškreiptai.
  Aš nesu koks nors idiotas fanatikas, kad galvočiau, jog Lietuva per keliolika
  nepriklausomybės metų gali subręsti tiek, kad drąsiai pažvelgtų į juodąsias
  savo istorijos dėmes. Prancūzija tai padarė tik praėjus penkiasdešimčiai
  metų po karo. Vis dėlto anksčiau ar vėliau ir lietuviams teks tai padaryti.“
  Na, galvoju, nieko baisaus tas Zuroffas, net gaila, kad šito mamuto mūsų
  konferencijoje nebus. Siūlau jam paprastą sprendimą - nufilmuoti jo pra­
  nešimą dabar, kol jis Lietuvoje, ir parodyti per konferenciją. Taigi trys vie­
  31Kelionė I t a ms u ma s
  name: ir mamutą turėsime, ir lietuvių istorikai neboikotuos, ir muštynių
  išvengsime.
  Štai taip prasidėjo mano pažintis su Lietuvos juodintoju ir mokytojų virk­
  dytoje Su žmogumi, kuris ketvirtį amžiaus atkakliai medžioja nacius visa­
  me pasaulyje, medžioja praktiškai vienas, su šiokiu tokiu mažos jo įstaigėlės
  finansavimu iš JAV, tačiau be Izraelio valstybės paramos. Zuroffui būnant
  Vilniuje Izraelio ambasadorius Lietuvoje jį praktiškai „pasiuntė“, esą visur
  tik važinėjąs ir gadinąs žmonėms nuotaiką...
  Nacių medžiotojo pranešimą nufilmavome viešbutyje prie stoties, fojė, gar­
  siai šnekančių rusų turistų fone. Po įrašo atsisveikinome. Stipriai paspaudė­
  me vienas kitam rankas. Pasakiau Zuroffui: „Žinote, kokia mano svajonė?
  Kad kada nors tokioje konferencijoje apie Holokaustą aš galėčiau paprašyti
  jūsų ir pono Katzo išeiti iš salės ir uždaryti duris iš anos pusės. Atėjo laikas,
  sakyčiau jums, ir mes patys, lietuviai, be jūsų pagalbos išsiaiškinsime savo
  praeities juodas ar pilkas dėmes.“ - „Puiku, tai ir mano svajonė“, - atsakė jis.
  Grįždama namo galvojau apie tai, ką kalbėjo Efraimas Zuroffas, apie tai,
  kiek jo žodžiuose apie Rytų Europos žydšaudystes yra tiesos, ką apie Lie­
  tuvos žmonių kaltes kalbės mūsų konferencijos pranešėjai lietuviai. Ir dar
  viena mintis toptelėjo: turėtų būti įdomu drauge su Efraimu Zuroffu per­
  važiuoti per žydų žudynių vietas Lietuvoje ieškant dar gyvų liudininkų, ieš­
  kant tiesos. Pradėtume nuo Linkmenų, kur gyveno jo proseneliai, kritę nuo
  kulkos Paneriuose. Galėtų gimti dokumentinis filmas puikiu pavadinimu -
  „Kelionė su priešu“. Ką rastume toje kelionėje mes, priešai, lietuvė ir žydas?
  Kieno versija apie Holokaustą Lietuvoje pasitvirtintų: vadovėlinė Lietuvos
  tiesa ar visai kita, šiurpi ir todėl nutylėta? O kas, jei Zuroffas ne pabaisa? Kas
  tuomet pabaisa?Ar mes a t s a k i n g i už savo i s t o r i j ą ?
  Nuostabus klausimas, sutinkate? Neįtikėtina, bet tiesa: taip pavadintas sky­
  rius apie Holokaustą Švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduotame isto­
  rijos vadovėlyje. Taigi „Laikas“, istorijos vadovėlis 10 klasei, leidykla „Brie­
  dis“, 2007 m.
  Įdėmiai skaitau.
  Lietuvos žydų ir jiems talkinusių kai kurių lietuvių padugnių aukomis tapo
  per 130 tūkst. žmonių (p. 118).
  Skyrius „Ar mes atsakingi už savo istoriją?“
  Šiais laikais Vakaruose lietuviams dažnai lipdoma žydšaudžių etiketė, tiki­
  nama, kad lietuvių antisemitizmas turi gilias istorines šaknis, kad vietos gy­
  ventojai noriai dalyvavo žydų žudynėse. Iš tikrųjų buvo kitaip. [...] Iš pradžių
  tautas sukiršino bolševikai, vėliau - nacistai. Antrojo pasaulinio karo metais
  žydų persekiojimų ir naikinimų organizavo bei vykdė nacistinė Vokietija, kuri
  buvo okupavusi Lietuvų. Akivaizdu ir tai, kad be kolaboravusios su nacistais
  33K e 11 o n 6 j t a m s u m a s
  lietuvių valdžios paramos nebūtų pavykę išžudyti tiek daug mūsų žydų. Keli
  tūkstančiai žudynių dalyvių pažymėjo Lietuvą nenuplaunama kruvina
  dėme.
  Ar lietuvių tauta atsakinga už holokaustą? Buvęs Kauno geto kalinys profeso­
  rius Aleksandras Štormas teigė: „Galbūt blogiausias holokausto palikimas yra
  abipusis polinkis užkrauti atsakomybę tautoms ir žmonių grupėms ir augantis
  nenoras - taip pat abipusis - atskirti kaltus , nekaltus ir pačius kilniausius ,
  kurių buvo visose tautose. “ [...] 1994 metais Lietuvos Respublikos Seimas rug­
  sėjo 23-iąją - Vilniaus geto likvidavimo datą - paskelbė Lietuvos žydų genoci­
  do atminties diena (p. 121).
  Skyriaus pabaiga.
  Skaitau, ir man nesueina galai. Ar žydus žudė „kai kurios lietuvių padug­
  nės“, kaip teigiama p. 118, ar vis dėlto žudynes rėmė „su naciais kolabo­
  ravusi Lietuvos valdžia“, kaip teigiama p. 121, be to, net „keli tūkstančiai
  žudynių dalyvių pažymėjo Lietuvą nenuplaunama kruvina dėme“? Tai ar
  teisingai suprantu, kad tuometinė Lietuvos valdžia rėmė padugnes, vadina­
  si, pati buvo tokia? O padugnių buvo keli tūkstančiai? Daugoka... O gal tie
  keli tūkstančiai, remiami Lietuvos valdžios, buvo ne padugnės, o... kas jie
  buvo? Ir jeigu vadovėlis siūlo atskirti kaltuosius nuo nekaltų ir pačių kil­
  niausių - tai atskirkime.
  Kalti dėl 96 procentų Lietuvos žydų žūties (be nacių). Trys variantai:
  Padugnės.
  Lietuvos valdžia.
  Tūkstančiai lietuvių.
  Kuris variantas teisingas? Ar visi trys?
  Taip aš pradėjau atsakymų paieškas. Mane įkvėpė ir istoriko Nerijaus Šepe­
  čio straipsnis, kurį po projekto „Būti žydu“ perspausdino net trys Lietuvos
  portalai. Istorikas svarstė, ar šis projektas nebuvo tik „naudingų idiotų šou“:
  34I. „ V ė l a p i e ž y d u s ? "
  Tie, kas dalyvavo Lietuvoje išžudant mūsų žydus - daugiausia lietuviai. Irkų?
  Darykime jų sąrašus, dar geriau - rašykime jų biografijas palengva atskleis­
  dami (jei pavyks) tipinius bruožus, bet tiesiog neatiduokime mūsų žydų tiems,
  kurie pagal tapatybę yra nacių medžiotojai (kaip Zurojfas) ar istorijos gynėjai
  (kaip Katzas). Nes jiems mūsų gyvenę ir išžudyti žydai - tik instrumentas.*
  Žodžiai „Ir ką?“ paskatino mane pradėti knygą - vienos moters kelionę tie­
  sos link. Svarbiausia taisyklė šioje mano kelionėje - gilintis tik į tai, kas para­
  šyta, išleista ar pasakyta Lietuvoje, parašyta ar pasakyta mūsiškių, Lietuvos
  žmonių. Ne tų, kurie gyvena JAV ar Izraelyje. Jokių liudijimų iš anapus.
  Nuo ko pradėti? Gal nuo vaikų - Holokausto liudininkų?
  * Nerijus Šepetys. „Būti žydu“ Lietuvoje: Šoa atminimo stiprinimas, pilietinio sąmonin­
  gumo ugdymas, o gal... naudingų idiotų šou?“ 15min.lt, 2015 m. balandžio 30 d.II. Mūsiškiai. Valkai, kurie matė
  Vašingtono Holokausto muziejuje saugoma keli šimtai vaizdo įrašų -
  interviu* su Lietuvos žmonėmis, kurie matė 1941 m. įvykius. Arba kurie
  dalyvavo Holokauste.
  L a i mo n a s No r e i k a
  Aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
  Laimonui 1941-ųjų vasarą buvo 14 metų.
  1941-ųjų birželį , kai prasidėjo karas, mes su broliu dirbom knygrišykloj. Grįž­
  dami namo posūkyje iš Vytauto prospekto pamatėm stovinčių minių žmonių.
  Gal kokių penkiasdešimt, nedidelė minia, ant šaligatvio sustoję jie ten sutilpo.
  Mes su broliu priėjom. Man tada buvo penkiolikti metai, broliui jau aštuonio­
  lika. Ašprisigrūdau prie tvoros, ten buvo tokia pinta vielinė tvora. Prisigrūdau
  visai arti. Tai buvo „Lietūkio“garažas. Trejos durelės į garažų buvo atidarytos,
  o kiemas pilnas arklių mėšlo. Jo tiek daug - turbūt tame garaže ar vokiečiai, ar
  rusai prieš bėgdami laikė arklius ir susikaupė pilna to mėšlo.
  Tiesiai prieš mano akis stovi vyras juodais rūbais apsirengęs, inteligentiškas
  toks, ir kitas ant kelių klūpo ir graibsto tų mėšlų. O tas inteligentiškasis muša
  tų per nugarų su geležine štanga ir rėkia: „Norma! Norma! Norma!“ O tas
  * Visi keturi šio skyriaus interviu - iš Vašingtono Holokausto muziejaus fondų. Jeffo ir
  Toby Herrų kolekcija.
  36II. Mūsiškiai. Valkai, kurie mate
  žmogus renka tą mėšlą, mėšlas krenta jam iš ranką, tas vėl duoda jam su ge­
  ležine štanga per nugarą ir vėl rėkia: „Norma!“
  Mačiau dvi grupes. Vienas vieną muša, kitas kitą. Klaikus siaubas. Kitur net
  nežiūrėjau... ir tas žmogus paskui nukrenta ir nebepasikelia. Tada tas paima
  ?ydi| žudynės „Lietūkio“ garažo kieme.
  37K e 11 o n A I t a m s u m a s
  šlangą, kur mašinas plauna, ir pila vandenį ant jo, ir tas pradeda krutėti, kel­
  tis... Tada vėl muša, vėl mėšlas ir vėl: „Norma, norma!“
  Trys garažo vartai atidaryti, ir ten matau susmukusius, nejudančius žmones.
  Ten toliau viduje tamsa, nieko nesimato. Prie vartų vieni žmonės stovi, kiti
  guli. Gyvi? Negyvi? Nekrutantys. Man liko įspūdis, kad ten visi - ir mušantys,
  ir mušamieji buvo kostiumuoti, inteligentiški žmonės, ne kokie darbininkai.
  Kraujo nemačiau, tik mėšlas ir vandens srautai.
  Minioje nebuvo nei pritariančių, nei protestuojančių, visi tik žiūrėjo prisigrū­
  dę prie tos tvoros. Smalsuoliai. Buvome ten gal dešimt minučių, gal daugiau...
  Paskui brolis mane už pečių paėmė ir nutraukė nuo tos tvoros, ir mes patrau­
  kėme namo.
  O tuo metu kitoj pusėj Vytauto prospekto buvo Kauno miesto centrinės kapi­
  nės ir ten vyko žuvusių baltaraiščių laidotuvės. Grojo gedulingi maršai. Klai­
  kuma. Čia tos žudynės, čia tas maršas.
  Grįždami namo išgirdom šauksmus. Ten baltaraiščiai gaudė žydus, kad tie
  nurinktų lavonus nuo jų susprogdinto Aleksoto tilto. Tie lavonai buvo visur: ir
  vandeny, prispausti griuvėsių. Kitų dienų lavonų jau nebebuvo. Ar juos išvežė
  kur, ar atkabino nuo griuvėsių ir paleido Nemunu pasroviui?
  2004 m. spalio 7 d., Vilnius
  1941 m. birželio 27 d. „Lietūkio“ garaže dalbomis buvo užmušti 52 Kauno
  žydai.Jul i us Š mu l k š t y s
  Filosofijos daktaras, buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas.
  1941-ųjų vasarą Juliui buvo 11 metų.
  Mes maudėmės Kulautuvos pliaže, Nemune. Staiga išgirdome šūvius ir pa­
  matėme , kad tie garsai eina iš kitos Nemuno pusės. Ateidavo būrys žmonių,
  išgirsdavom šūvius, ir tas būrys žmonių pradingdavo, turbūt įkrisdavo į duo­
  bę. Mes įlindom į karklų krūmus prie Nemuno ir žiūrėjom gal kokį pusva­
  landį ar ilgiau, bet paskui pastebėjom, kad iškilo iš tos vietos garų ar dūmų
  stulpas.
  V
  Mes grįžom atgal į Kulautuvos miestelį. Miestelyje pamatėm susirinkusius
  žmones, jie labai karštai kalbėjo. Sustojom paklausyti. Aš išgirdau iš vienų,
  kad čia buvo šaudomi Zapyškio žydai ir kad tas mūsų neliečia, ne mūsų rei­
  kalas. Bet taip pat buvo žmonių, kurie sakė: bet tai mūsų draugai, mūsų pa­
  žįstami. Buvo net vardai minimi. Man pasiliko įspūdis, kad tie žmonės buvo
  pasidalinę į dvi puses: vieni buvo sukrėsti, kad žmonės buvo šaudomi, o kiti
  visai nebuvo sukrėsti ir turėjo įvairių argumentų, kad čia nieko tokio.
  39Kelione I tamsumas
  Vėliau sužinojau, kad iš tikrųjų tą dieną buvo šaudomi Zapyškio žydai, dar
  sužinojau, kad, kaip ir daug kur buvo daroma, sušaudyti, į duobes sukritę
  lavonai buvo užkasami, buvo pilamos kalkės, o ant kalkių - vanduo, ir užtat
  tie garai pakilo į viršų.
  2001 m. gegužės 9 d.
  Zapyškio policijos nuovados vado raportas apie sulaikytus žydus.An t a n a s K mi e l i a u s k a s
  Dailininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
  1941-ųjų vasarą Antanui buvo 9 metai.
  Butrimonyse, kur mes gyvenome, didžiąją miestelio dalį sudarė žydai. Namas
  prie namo, visur parduotuvės. Jose visko pilna, žmonės po bažnyčios eina į tas
  krautuves. Visur judėjimas.
  Paskui žydus pradėjo registruoti ir prisegė geltonas žvaigždes ant atlapo iš
  priekio. Tai čia dar nieko, bet kažkaip buvo labai nemaloniai, kada prisegė
  dar ir ant nugaros, tarsi specialiai*būtų koks taikinys šaudyti.
  Tą šaudymo dieną išgirdau iš tėvų, kad visus žydus suvarė aikštėj ir liepė nusi-
  rengt rūbus. Tai buvo visiems siaubas. Mes, vaikai, supratom, kad bus kažkas
  baisaus. O paskui vakare juos mušė, nes girdėjosi dejavimas. Mes norėjom eiti
  pažiūrėti, bet neleido vaikų. Jau duobės miške buvo iškastos ir visi žinojo, kad
  žydus šaudys, ir laukė to.
  41Kellonö I tamsumas
  Mes, vaikai, nuėjom į Klydžionių miško pusę kitą dieną pavakary. Dangus
  link Butrimonių į vakarų pusę buvo toks raudonas, o gal tik taip prisimenu
  iš to siaubo... Mes nuėjom, už namo taip pasislėpę ir žiūrėjom. Juos atvarė,
  beveik neprisidengusius, nuogi buvo, be rūbų. Gal tik su triusikais. Jų buvo gal
  dešimt. Jie stovėjo prie pat duobės krašto. Šovė, ir jie visi krito. Šovė iš nugaros,
  rankos tų žmonių irgi buvo sudėtos už nugaros. Tų, kurie šaudė, irgi buvo gal
  dešimt, jie visi buvo su žalsvom uniformom.
  Žmones atvesdavo partijom iš miestelio. Nei jiems kalbėjo ką, nei jie laukė. Dau­
  giau vedė moteris ir senesnius žmones, nes jaunesnius jau anksčiau buvo išvežę į
  Alytų sušaudyti. Gal bijojo pasipriešinimo. Atveda, nušauna ir kitus varo.
  Paskui po tų šaudymų sapnuodavau košmarus. Duobes. Gal visi vaikai sap­
  nuoja košmarus? Kas matė tuos šaudymus, liko paveiktas visam gyvenimui.
  Teisybės nėra nei per nago juodymą.
  Tėvai pasakojo, kad paskui žydų rūbus sukrovė vieno namo antrame aukšte,
  virve surišo į ryšulius ir leido iš antro aukšto pro langą žemyn. Buvo žmonių,
  kurie juos ėmė. Tai va koks bjaurus reikalas.
  Tie, kurie ten dalyvavo žydus šaudant, paskui bandė įtikint, kad žydai iš­
  naudojo žmones. Tie patys paskui prisidėjo, kai sovietai žmones į Sibirą vežė.
  Dažniausiai tai buvo nusigyvenę žmonės, kuriuos lengva buvo įtikinti, kad jie
  biednai gyvena, nes juos išnaudoja žydai. Manė, paims iš žydų ką nors, kai jie
  bus sušaudyti. Paskui tie patys sakė, kad juos išnaudoja turtingi, lietuviai. Ir
  vežė į Sibirą tuos išnaudotojus. Ir vokiečiai, ir rusai naudojo tuos pačius me­
  todus. Buvo toks vienas, kuris veždavo žydui į Kauną grūdus. Žydas duodavo
  jam užsidirbt. O tas kalbėjo, esą jis žydo tarnas ir žydas jį išnaudojo. Yra tokių
  žmonių, kurie gali šauti į bet ką, kad ir į vaiką. Jei ateity ateitų kokie kinai
  ir sakytų, kad reikia šaudyti dailininkus, nes jie ne dirba, o išnaudoja, tai ir
  atsirastų pakankamai žmonių - tokių, kurie šaudytų. Tik reikia, kad atsirastų
  tokia valdžia, toks organizatorius. Yra toks tipas žmonių - žemesnio intelekto
  ir išsilavinimo - juos nesunku įtikinti...
  1998 m. balandžio 19 d.Mar celi j us Mar t i na i t i s
  Poetas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
  1941-ųjų vasarą Marcelijui buvo 5 metai.
  Mačiau žydų žudynes du kartus. Mano atsiminimai yra labai giliai įsirėžę į
  atmintį.
  Grįžom su tėvu iš turgaus Raseiniuose. Ganyklose buvo žydų getas, ir žydai
  voromis buvo varomi vadinamuoju Jurbarko plentu. Mes važiuodami veži­
  mu lenkėme tas voras, vedamas sušaudyti. Buvo labai keista, kad varomi tiek
  daug žmonių, o tik keturi su automatais šonuose. Aš būdamas vaikas stebė­
  jausi: kodėl jie nebėga.
  Kitų kartų mums grįžtant iš Raseinių mus sustabdė prie posūkio į keliukų.
  Buvo atvaryta grupė. Jiems liepė nusirengti. Ir moterys nuogos buvo. Kažkodėl
  juos šaudė ne sustatytus. Du vyrai paėmė kartį, nuleido į duobę prie krašto ir
  palei jų vaikščiodami šaudė.
  43Kelionė j tamsumas
  Buvo rugiapjūtė, rugpjūčio pradžia. Gražios, šiltos dienos. Buvo labai daug
  šaudymų. Kas dieną keli kartai būdavo. Girdėti klyksmai, baisiai toli girdėti, iš
  už kalno. Ir žinom, kad tuoj pradės šaudyti. Išgirsdavo žmonės šaudymus lau­
  kuose, sustodavo. Melsdavosi moterys, klaupdavo, kada išgirsdavo šauksmus.
  Paskui girdėti automatai. Paskui tyla, tyla, tyla.
  Kai šaudydavo, užberdavo žemėm, paskui kitą partiją, kitą. Taip likdavo
  gyvų. Tai naktį jie ateidavo į mūsų kaimą, išlindę iš po žemių, išsikapstę. Aš jų
  likimo nežinau, nes nuo vaikų labai slėpdavo, vaikai išsipasakodavo. Tie žmo­
  nės išliko, jų neišduodavo. Esu matęs atšliaužiantį vieną kruviną, ir jis paskui
  dingo. Gal pernakvojo pas tėvus, gal kas perėmė, nežinau.
  Paskui dar vienas žiaurus dalykas. Nemačiau, bet pasakojo, kad vaikų nešau­
  dydavo, vaikus užmušdavo. Trenkdavo į medį, skildavo kaukolės ir tada juos
  mesdavo į duobę. Nes vaiką labai sunku nušauti, jo nedaug tėra.
  Kas šaudė? Mano matytas vaizdas toks: būdavo vokiečių, bet jie kažkaip ato­
  kiai buvo. Šaudė vietiniai. Iš mūsų kaimo du buvo. Uleckas ir Savickis. Dar
  vienas iš gretimo kaimo. Kaimynai, kur gyveno už kelių šimtų metrų, po šau­
  dymo užeidavo pas mus. Pagėrę. Dėvėjo uniformas, ant rankovės kaukolė.
  Labai didžiavosi ir vis rodydavo tą ženklą. Norėdavo išgert, tai atsinešdavo
  drabužių ir daiktų, siūlydavo tėvams, bet jie neimdavo. Visam kaime niekas
  neimdavo. Uleckas po karo buvo išėjęs į mišką, bet klajojo vienas, nes partiza­
  nai jo nepriėmė. Paskui jį nušovė. Savickis slapstėsi, žiemą jį rado sodyboj, jis
  bėgo basas per sniegą. Pašovė, ir liko jo kruvini pėdsakai lauke.
  Kur žydai sušaudyti, po karo ten karves ganė. Vėliau pradėjo tiesti magistralę
  Kaunas-Klaipėda. Tiesino kelią ir nežinojo, kad ten kapai. Kasė, ir pradėjo
  kaukolės, kaulai virsti. Paskui užasfaltavo tas kapines.
  1998 m. rugsėjo 28 d.III. Mūsiškiai. Politikai
  Vardan tos
  Lietuvos
  Vienybė {...be žydų)
  Po 1940 m. sovietų okupacijos Lietuvoje kilo didžiulė neapykanta žydams.
  Kodėl? Juk jie, žydai, pasitiko rusus su gėlėmis. Jie, žydai, trėmė lietuvius į
  Sibirą. Jie, žydai, užėmė visas vadovaujamas pozicijas. Jie, žydai, tardė, kali­
  no ir kankino Lietuvos patriotus NKVD kalėjimuose.
  Štai toji teisybė apie žydus. Ją to meto lietuviai matė, girdėjo, apie tai skaitė.
  Žydai prie sovietų atsirado valdžioje.
  Teisybė. Juk prie Smetonos žydų valdžioje nebuvo. Jie neturėjo teisės dirbti
  valdiško darbo. Prie sovietų valdiškose struktūrose staiga atsirado žydų ir
  jie tapo labai matomi. Labai erzinantys. Nesvarbu, kad jų buvo nedaug, bet
  jų buvo.
  Žydai pasitiko Raudonąją armiją su gėlėmis.
  Armijos atsiradimas reiškė jiems išsigelbėjimą nuo mirties. O patys pir­
  mieji Raudonąją armiją kuo draugiškiausiai pasitiko ne žydai, o Lietuvos
  kariuomenės karininkai, „vykdydami kariuomenės vado gen. Vitkausko
  ir kariuomenės štabo viršininko gen. Pundzevičiaus birželio 15 d. įsaky­
  45Kelionė I tamsumas
  mą. Buvo atsitikimų, kai Lietuvos keliais riedėjusių, tačiau, pristigus dega­
  lų, pakeliui įstrigusių tankų bakus degalais užpildydavo Lietuvos armijos
  benzovežiai“*.
  Žydai buvo komunistai arba jiems prijaučiantys.
  Faktai: „1941 m. sausio 1 d. Lietuvos komunistų partiją sudarė:
  63,5 procento lietuvių, žydai ir rusai - po 16 procentų.“**
  Žydų turtas prie sovietų nenukentėjo.
  Faktai: „Apie 83 procentus Sovietų valdžios nacionalizuotų įmonių
  priklausė žydams.“***
  Žydų netrėmė į Sibirą. Žydai patys mus trėmė.
  Faktai: „Ne mažiau kaip 20 procentų visų 1941 metais į Sibirą ištremtų
  žmonių sudarė žydai.“****
  „Centrinis štabas sudarytas žmonių trėmimo operacijai vadovauti: visi 9
  atvykę iš Rusijos: Bykov, Bakulin, Gerasimovič, Guzeev, Choleva, Ivanov,
  Medvedev, Nikolin, Popov.“*****
  * Liudas Truska. Holokausto prielaidos Lietuvoje. Iš: Šoa (Holokaustas) Lietuvoje. Skaiti­
  niai. II dalis. Sudarė Josifas Levinsonas. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muzie­
  jus, 2004, p. 137-138.
  * Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių byla:
  dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas. Vilnius: Vaga, 2001, p. 137.
  *** Ten pat, p. 74.
  **** Aleksandras Štromas. Žydų ir nežydų patirtis. Iš: Šoa (Holokaustas) Lietuvoje , p. 189.
  ***** Liudas Truska. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: antisemitizmo
  Lietuvoje raida. Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas, 2005, p. 222.
  46III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
  Dauguma saugumiečių buvo žydai.
  Faktai: „1941-ųjų gegužės pabaigoje rusakalbiai saugume sudarė 52,2 proc.,
  lietuviai - 31,2 proc., žydai - 16,6 proc. saugumo aparate dirbusių
  darbuotojų.“*
  Rainių miškelyje mūsiškius žudė žydai.
  Rainių egzekucijos vykdytojo Domo Ročiaus parodymai: „Sušaudymą
  vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB skyriaus viršininkas
  Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas
  Pocevičius.“**
  1940-aisiais „Žydai komunistai negalėjo nujausti, kokį kozirį nacionalistams
  ir Lietuvos antisemitams (o vėliau ir nacių okupantų propagandai) jie įdavė
  į rankas.“***
  „Žydo-bolševiko įvaizdis gimė ne Lietuvoje, jis atsirado reiche, ir iš ten jį
  implantuoti padėjo Lietuvių Aktyvistų Frontas.“****
  1941-ųjų pavasarį iš Berlyno į Lietuvą pradėjo plaukti atsišaukimai.
  * Liudas Truska, Arvydas Anusauskas, Inga Petravičiūtė. Sovietinis saugumas Lietuvoje
  1940-1953 metais. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
  (LGGRTC), 1999, p. 93.
  ** Rainių tragedija, 1941 m . birželio 24-25 d. Parengė Arvydas Anusauskas ir Birutė Bu-
  rauskaitė. Vilnius: LGGRTC, 2000, p. 6-7.
  *** Liudas Truska, Arvydas Anusauskas, Inga Petravičiūtė. Sovietinis saugumas Lietuvoje
  1940-1953 metais , p. 71.
  **** Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
  byla , p. 81.Li et uvos a k t y v i s t a i
  Aktyvistų sveikinimas - pakelti aukštyn dešiniąją ranką.*
  Iš Lietuvos aktyvistų fronto atsišaukimo į tautą
  Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) susikūrė Berlyne, Lietuvos pasiuntinio
  Vokietijoje Kazio Škirpos bute. Tik pusmetis iki karo... Lietuva okupuota
  sovietų... Lietuva tyli. Ji dar nepatyrė tremties - netrukus patirs. Tačiau emi­
  gracijoje - tūkstantis buvusių nepriklausomos Lietuvos politikų, ir jie imasi
  veiksmų.
  Kazys Škirpa - pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, ambicingas poli­
  tikas, kurio prezidentas Antanas Smetona kažkodėl nenorėjo skirti ministru
  pirmininku. Smetona, kuris jau gyvena JAV, - Lietuvos neutraliteto šalinin­
  kas. Škirpa, kuris jau seniai gyvena Berlyne, Lietuvos ateitį mato tik kartu su
  Hitlerio Vokietija. Jis čia savas, turi daug draugų. Škirpa planuojamus akty­
  vistų fronto kūrimosi veiksmus derina su vokiečių karinės vadovybės atsto­
  * LYA, К-l, ap. 58, b. 12949/3, vokas 64-16.
  48III. Mūsiš ki ai . Pol iti ka i
  vais. „Kazys Škirpa palaikė ryšius su vokiečių Vyriausiąja karine vadovybe
  (OKW), karine žvalgyba (Abwehr), su vokiečių saugumu SD (Sicherheits­
  dienst). Škirpa buvo įsitikinęs Lietuvos neutralumo priešininkas, propagavo
  glaudžią valstybės ekonominę ir karinę sąjungą su Vokietija.“* Vyksta LAF
  vyrų posėdžiai, rengiama informacinė propagandinė medžiaga, netrukus
  padėsianti sutelkti lietuvius į kovą su bolševikais ir žydais. Kova - tik drauge
  su vokiečiais. LAF ruošia sukilimą, kuris, kaip sutarta su reicho atstovais,
  prasidės tą pačią dieną, kai vokiečių armija įžengs į Lietuvą.
  Vienas naujų LAF narių - jaunas teisininkas Mykolas Naujokaitis. Jis
  1940 m. žiemą gestapo padedamas perėjo sovietų okupuotos Lietuvos ir Vo­
  kietijos sieną, ketindamas vykti pas brolį į Ameriką. Neišvyko. Gavo darbo
  Berlyne, o netrukus ir LAF užduotį vėl eiti per sieną su informacine me-
  Karikatūra, rasta Mykolo Naujokaičio portfelyje.
  * 1941 metų sukilimo baltosios dėmės. Pokalbis su Sauliumi Sužiedėliu. Iš: Šoa (Holokaus­
  tas) Lietuvoje, p. 163.
  49Kelionė I tamsumas
  džiaga Lietuvai. Mykolas turės burti lietuvius - steigti LAF skyrius Kaune,
  Vilniuje, Panevėžyje ir Utenoje. Balandžio pradžioje LAF rūpesčiu vokiečiai
  Naujokaičio laukia Tilžėje, viską parengę, kad jis galėtų sėkmingai perei­
  ti sieną: du pistoletus, šovinių, chemikalų slaptam rašalui gaminti - šiuos
  kartu su LAF atsišaukimais turi perduoti Lietuvoje laukiantiems žmonėms.
  Su šunimi patruliuojantis sovietų pasienietis pamato Naujokaitį ir du su juo
  sieną kertančius vyrus, šauna ir sužeidžia narsųjį LAF ryšininką. Šis bėgda­
  mas pameta portfelį su visa LAF vadovų parengta propagandine medžiaga.
  Atsišaukimuose keliama lietuvių kovinė dvasia prieš būsimą antisovietinį
  sukilimą:
  Visiems lietuviams
  Щ
  I Perskaitęs duok kitam
  f
  1
  f
  I
  I
  jį
  I
  i
  I
  ŠALIN ŽYDUS
  Gedimino laikais užplūdo Lietuvą žydai.
  Lenkų bajorų vergijos metu lietuvis virto baudžiauninku-vergu, o
  žydas - prekybininku, pirkliu.
  Užėmė Lietuvą caristinė Rusija - žydija klestėjo ir toliau; lietuvis,
  neturėdamas laisvės, neteko dar ir spaudos.
  I Didžiojo karo audrose trūko geležiniai Rusijos pančiai, bet
  I tebekrimto mus nuožmiausias mūsų tautos parazitas - žydas...
  I Okupavo Lietuvą bolševikai - žydai visi, kaip vienas, su
  į raudonais skudurais juos sutiko: žydai džiūgavo užkorę mums
  i komunistiškai žydišką vergiją.
  I LIETUVI, šiandien Tavo artimuosius ir draugus žudo tų
  I išsigimėlių gauja. Visa Lietuva paplūdo geriausių savo sūnų
  I kraujuje.
  50III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
  NE UŽ TOKIĄ LIETUVĄ GULDĖ GALVAS MINDAUGO,
  KĘSTUČIO IR VYTAUTO VYRAI.
  NE ŠITO TIKĖJOSI NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE KRITĘ
  LIETUVIAI SAVANORIAI.
  Amžiais vergavęs, LIETUVI, Į KOVĄ UŽ LAISVĘ.
  MIRTIMI KERŠYKIME ŽYDAMS IR KOMUNISTAMS UŽ
  NEKALTAI IŠLIETĄ BROLIŲ KRAUJĄ.
  Amžiams išnaikinkime prakeiktą apgavikų, išnaudotojų ir
  galvažudžių giminę.
  LIETUVIAI, kas tik dar gyvas, VADUOKIME TĖVYNĘ IŠ ŽYDŲ
  VERGIJOS.*
  Kitas atsišaukimas skirtas LIETUVOS JUDOŠIAMS ir baigiasi žodžiais:
  „Jūsų nuteriota ir apdraskyta LIETUVA JAU PASIRENGĖ KELTIS. Jūsų la­
  vonais atžengs mums laisvė.“**
  Pamestame Mykolo Naujokaičio portfelyje NKVD rado tokį atsišaukimų
  skaičių:
  Šalin žydus - 69.
  Lietuvos judošiams - 93.
  v
  Amžiams išvaduokime Lietuvą - 35.
  Nei portfelyje rastuose, nei kituose LAF tekstuose neminimas prieš karą
  buvusios nepriklausomos valstybės atkūrimas ar nepriklausomybės tęsti­
  numas. Viename iš portfely Lietuvon gabentų tekstų apgailestaujama, kad
  * LYA, К-l, ap. 58, b. 12949/3,1.1, vokas 63-16.
  "* Ten pat, vokas 63-14.
  51Kelionė j tamsumas
  „Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir pan. elementai, savo
  labu žiauriai išnaudoję lietuvius“*. LAF tekstai sukurti 1941 m. pavasarį.
  Po kelių dienų pasienyje sugautas ir dar kartą sužeistas Mykolas Naujokaitis
  tardomas papasakojo NKVD, kas vyko Berlyne, LAF būstinėje, minėdamas
  LAF vadų pavardes, bet neįvardydamas Kazio Škirpos. Po pusantro mėnesio
  kalėjime, prasidėjus karui, Naujokaitis atgavo laisvę. 1944-aisiais kartu su
  vokiečiais pasitraukė į Vakarus. 1998 m. Lietuvos prezidentas Valdas Adam­
  kus Mykolą Naujokaitį apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kry­
  žiumi.
  LAF vadas, reicho bičiulis ir Lietuvos patriotas Kazys Škirpa derina sukilimo
  organizavimą su vokiečių karine vadovybe. „Lietuvių sukilimas buvo pa­
  ruoštas su OKW žinia“, rašo jis pats savo atsiminimų knygoje „Sukilimas“**.
  Organizuojamo sukilimo tikslas - ne tik parodyti vokiečiams ir pasauliui,
  kad Lietuva priešinasi sovietų okupacijai, bet ir siekti nepriklausomybės.
  Škirpa tikėjosi, kad vokiečiai, pamatę lietuvių pastangas, lojalumą reichui,
  suteiks Lietuvai nepriklausomybę, o jis pats, tiek nusipelnęs Vokietijos val­
  džiai, stos prie valstybės vairo. Vokiečiai sveikino sukilimą, dalyvavo pla­
  nuojant jį, tačiau Škirpos kalbas apie nepriklausomybės siekius nuleisdavo
  negirdomis.
  Reichas nematė reikalo informuoti lojaliųjų lietuvių apie savo karinius
  planus. Kazys Škirpa prisimena, kad vienas iš LAF žmonių dirbo Berlyne
  spaustuvėje ir naktį iš birželio 21 dienos į 22-ąją netyčia pamatė krūvas iš­
  spausdintų Hitlerio atsišaukimų „Į Rytų frontą“. LAF vadovybė, žinodama,
  jog Hitleris mėgsta pulti naktį iš šeštadienio į sekmadienį, suprato, kad bir­
  želio 22-ąją jis pradės karą. Tą pačią dieną per Berlyno radiją buvo paskelb­
  tas LAF atsišaukimas „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydijos jungo“.
  Atsišaukimas tuoj pat imtas platinti Lietuvoje.
  * Ten pat, vokas 69-15.
  ** Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: dokumentinė apžvalga. Vašing­
  tonas, 1973, p. 367.
  52III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
  AMŽIAMS IŠVADUOKIME LIETUVĄ NUO ŽYDI JOS JUNGO
  Broliai ir seserys lietuviai. Netrukus ateis seniai laukta valanda,
  kada lietuvių tauta atgaus savo tautinę laisvę ir atstatys Lietuvos
  valstybės nepriklausomybę.
  Šiandien visi stojame į kovų prieš vienų bendrų dvilypį priešų.
  Tas priešas yra raudonoji armija, rusiškasis bolševizmas. [...]
  Mes visi įsitikinę, kad šio priešo didžiausias ir paslaptingiausias
  talkininkas buvo žydas. Žydas nepriklauso jokiai tautai ar
  bendruomenei. Jis neturi tėvynės ar valstybės. Jis visuomet yra tik
  žydas. [...] Rusiškasis komunizmas ir jo amžinasis tarnas žydas -
  yra vienas bendras ir tas pats priešas. Rusiškojo komunizmo
  okupacijos ir žydijos vergovės pašalinimas yra bendras ir pats
  švenčiausias reikalas. [...]
  Vytautas Didysis suteikė žydams Lietuvoje prieglaudos teisę,
  tikėdamasis, jog jie neperžengs svetingumo prievolių. Bet Izraelio
  erkei tai buvo tik pirmoji proga įsikibti į lietuvių tautos kūnų.
  Netrukus po to žydai vis daugiau plito ., kaip vertelgos sukčiautojai,
  pinigų skolintojai, nuošimčių lupikai, karčiamų steigėjai. [...]
  Patys pikčiausi čekistai, lietuvių įskundėjai ir suimtųjų lietuvių
  kankintojai buvo ir yra žydai. [...] Vienu žodžiu, žydai yra visur
  patys šuniškiausi lietuvių darbininkų, ūkininkų ir miestelėnų
  kankintojai, išnaudotojai ir nepasotinamos erkės.
  I Lietuvių aktyvistų frontas visos lietuvių tautos vardu kuo
  iškilmingiausiai pareiškia:
  Ą
  I
  I
  •i
  1. Senoji Vytauto Didžiojo laikais suteikta Lietuvoje prieglaudos
  teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama;
  2. Kiekvienas be išimties Lietuvos žydas yra įsakmiai įspėjamas
  nieko nedelsiant apleisti Lietuvos žemę;
  3. Visi tie žydai, kurie išskirtinai pasižymėjo Lietuvos valstybės
  išdavimo ir lietuvių tautiečių persekiojimo, kankinimo ar
  53Kelionė I tamsumas
  I
  skriaudimo veiksmais, atskirai bus traukiami atsakomybėn ir
  I II
  užpelno tinkamą bausmę. Visų dorųjų lietuvių pareiga - imtis
  I
  priemonių tokiems žydams sulaikyti ir, svarbiam atvejui esant,
  У
  bausmei įvykdyti;
  i
  I 4. Visas Lietuvos žydų valdytas ar tebevaldomas nekilnojamasis
  I
  turtas pereis lietuvių tautos nuosavybėn; [...]
  I
  į j
  p
  I
  į*
  I
  **
  Naujai atsistačiusioje Lietuvoje nė vienas žydas neturės nei
  pilietinių teisių, nei pragyvenimo galimybių. Tuo būdu bus
  atitaisytos praeities klaidos ir žydų niekšybės. Tuo būdu bus
  padėti stiprūs pagrindai mūsų arijų tautos laimingai ateičiai ir
  kūrybai.
  Lietuvių aktyvistų frontas.*
  1973 m. Kazys Škirpa, gyvendamas JAV, išleido prisiminimų knygą „Su­
  kilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“, kur publikuojami svarbiausi LAF
  dokumentai. Visa, kas anuomet buvo rašoma apie žydus - dingę. Kiti lai­
  kai - kiti popieriai.
  SUKILIMAS
  1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui, Raudonoji armija bėga iš Lietuvos į
  rytus, palikdama pilnus sandėlius ginklų. LAF Kaune birželio 23 d. pradeda
  sukilimą, kuriuo norėta Vokietijai parodyti, kad Lietuva nėra SSRS teritori­
  ja, nuplauti tą gėdą, kai 1940 m. sovietų armija buvo sutikta be jokio šūvio
  (jei reikėtų įvardyti 1940 m. didvyrį - jo nerastume, sako istorikai). 1941 m.
  birželis - dabar jau viskas kitaip, lietuviai didvyriai sukilo prieš okupantus.
  Sukilėliai vaduoja kalinius, kuriuos buvo pasodinę sovietai, sprogdina tiltus,
  kaunasi su besitraukiančiais raudonarmiečiais. Pagal vokiečių instrukciją
  visi sukilėliai ant rankovės dėvi baltą raištį su raidėmis TDA (Tautinio darbo
  apsauga). To balto raiščio laukia šiurpi ateitis...
  * LYA, К-l, ap. 58, b. 12949/3, t. 1, vokas 64-18.
  54III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
  Kas buvo tie sukilėliai? „Sukilę ginkluoti būriai buvo vadinami įvairiai: ak­
  tyvistais, partizanais, apsaugos būriais, pagalbine policija, Tautinės darbo
  apsaugos batalionais.“* Su kuo jie kovojo? Su besitraukiančia Raudonąja
  armija, be abejo. Bet ar tik? Su komunistais Lietuvoje? Kieno komandas jie
  vykdė?
  Lietuvos ypatingajame archyve yra Vilniaus psichiatrijos ligoninės darbuo­
  tojų byla. Jie pirmosiomis karo dienomis ligoninės susirinkime buvo pa­
  kviesti ateiti į policijos nuovadą ir užsiregistruoti sukilėliais.
  Jau birželio 25 d. visi šie vyrai - administracijos atstovai ir sanitarai - gavo
  ginklus ir užduotį suimti Vilniuje Vokiečių gatvėje gyvenančius žydus ir
  suvaryti juos į Lukiškių kalėjimą. Dirbta net keletą dienų - suimtos kelios
  dešimtys žydų šeimų, jų turtas konfiskuotas, butai užantspauduoti. Žydai,
  kalintys Lukiškėse, netrukus buvo „atiduoti Ypatingajam būriui“ arba „ati­
  duoti vokiečių saugumui“** - tokie įrašai prie pavardžių yra kalėjimo knygo­
  se. Ar šios žydų šeimos buvo bolševikai? Bolševikai - visa Vokiečių gatvė?
  Beje, Lukiškių kalėjimo kalinių apskaitos knygose žydai pradėti registruoti
  jau nuo 1941 m. birželio 6 dienos.
  Ir vis dėlto daugybė Lietuvos vyrų ėjo ir ėmė ginklus tikėdami, kad kovoja
  už tėvynę, ir neįsivaizduodami, kad jų patriotizmas gali būti išnaudotas ne­
  kaltų žmonių žudynėms. Balti raiščiai turėjo likti balti.
  Kiek buvo sukilėlių? Kazys Škirpa savo knygoje rašo, kad 100 000, bet, is­
  toriko Alfonso Eidinto nuomone, tas skaičius „aiškiai padidintas, norint
  parodyti vokiečiams, kad Lietuva^subrendusi laisvei, įnešė didelį indėlį į ko­
  munizmo naikinimą. Istoriko V. Brandišausko skaičiavimais, birželio sukili­
  mo metu bendras LAF ir sukilusių aktyvistų, vadinamų partizanais, skaičius
  neviršijo 20 000, žuvo apie 600“* ***.
  4 Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
  byla , p. 129.
  К н и г а у ч ё т а а р е с т о в а н н ы х , LCVA, f. R-730, ap. 2, b. 35.
  *** Ten pat, p. 110.
  55Kelloni I tamsumas
  Lietuvos atstovai dalyvauja Adolfo Hitlerio 50-mečio minėjime. Nuotraukos centre - Kazys Škirpa.
  Matyt, tuomet, 1941-ųjų birželio paskutinėmis dienomis, ir mano senelis Jo­
  nas Vanagas išėjo iš savo namų Kavarske, prisidėjo prie sukilėlių ir gavo gin­
  klą. Tada užsirišo baltą raištį ir stojo į kovą su nekenčiamais sovietais - taip
  parašyta jo byloje: tardymo protokoluose, liudytojų apklausose. Juk sovietai
  ką tik buvo atėmę iš jo žemes ir išdaliję nepasiturintiems. Pirmosiomis karo
  dienomis mano senelis, kaip tvirtino NKVD tardymuose kalbėję liudytojai,
  kartu su kitais apšaudė Kavarsko mokykloje pasislėpusius raudonarmiečius.
  Tuomet kaimyno padedamas užvertė rąstą ant kelio per Kavarską, kad tan­
  kai negalėtų trauktis ir vokiečių armija juos pasivytų. Mano senelis patriotas
  už visa tai vėliau, grįžus sovietams, 1945 m. buvo nuteistas pagal 58 straips­
  nį - Tėvynės išdavimas. Išbuvo Karlage pusmetį ir kaip tikras patriotas mirė
  1946 m. Vasario 16-osios išvakarėse.
  Taigi Hitlerio armiją lietuviai, pirmiausia kariškiai, sutiko su džiaugsmu
  ir šūksniais. Rusų armiją palydėjo šūviais. Po pirmosios trėmimų į Sibirą
  bangos žmonės manė, kad bet koks pasikeitimas yra išganymas. Lietuviams
  56III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
  Hitlerio atėjimas reiškė išlaisvinimą. Žydams - pražūtį, tad jie, apimti pani­
  kos, bėgo iš Lietuvos, bet vokiečiai ją užėmė taip greitai, kad į SSRS gilumą
  spėjo pasitraukti tik apie 6 procentus visų Lietuvos žydų.
  I Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona Kazio
  I Škirpos organizuotą birželio sukilimą įvertino kaip vokiečių
  darbą.*
  * Ten pat, p. 117.L i e t uv o s l a i k i n i e j i
  Daugeliu atvejų žudyti „saviškį“yra biologiškai, socialiai ir moraliai
  nepateisinama, bet kai būsimoji auka tampa „vienu iš kitų“, atveriamos
  durys būsimam blogio veiksmui paaiškinti. Žydų atveju prieš fizinę mirtį
  jau buvo įvykusi socialinė mirtis, kadangi jie buvo pašalinti iš socialinio
  gyvenimo. Visos viešosios erdvės tapo neprieinamos. Jiems buvo uždrausta
  vaikščioti šaligatviais, specialiai liepta nešioti Dovydo žvaigždes ant
  drabužių, tapatybės dokumentai buvo paženklinti ryškia ,,J“(Jude -
  žydas) raide. Jie buvo tarsi kirsti paruošti medžiai miške - vis dar čia,
  bet jau „atrinkti“, ir vien laiko klausimas, kada žydai virs jau tik šešėliais
  visuomenėje, kuri jau gyvavo be jų.*
  LAF iniciatyva pirmosiomis karo dienomis buvo sudaryta Lietuvos laikinoji
  vyriausybė (LLV). Ministras pirmininkas - Kazys Škirpa. Neįtikėtina: LAF
  draugai, Lietuvos bendražygiai vokiečiai, tuoj pat įkalino naująjį Lietuvos
  * Robert van Voren. Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje . Iš anglų k. vertė Linas
  Venclauskas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012, p. 142-143.
  58III. M ūsiškiai. P o lit ik a i
  ministrą pirmininką Berlyne - skyrė jam namų areštą. Kas dvi tris dienas
  bute apsilankydavo vokiečių pareigūnas ir patikrindavo, ar Škirpa vis dar
  namie. Šis sakosi galėjęs bandyti išeiti iš namų, bet nenorėjęs erzinti drau­
  gingųjų vokiečių. Vietoj įkalinto Škirpos laikinosios vyriausybės ministro
  pirmininko pareigas laikinai pradėjo eiti literatūros mokytojas ir literatūros
  kritikas Juozas Ambrazevičius, iki tol dirbęs mokykloje.
  „Kodėl gi LAF sudaryta vyriausybė pasiskelbė tik Laikinąja vyriausybe? -
  klausia Alfonsas Eidintas ir cituoja kitą lietuvių istoriką Zenoną Rekašių: -
  „Todėl, kad anot pačių aktyvistų pareiškimo lietuvių tautai, tik „išryškėjus
  bendradarbiavimo santykiams su Vokietija bus sudaryta nuolatinė vyriau­
  sybė“ - taigi Lietuva bus sudaryta ne priklausomai nuo savo piliečių valios,
  o nuo nacių Vokietijos valios.“*
  Vos susirinkusi laikinoji vyriausybė pasiuntė aistringą padėkos telegramą
  Hitleriui:
  Išlaisvinančiai karo audrai per Lietuvą praūžus, laisvosios Lietuvos visuome­
  nės atstovai siunčia Tamstai , Vokiečių Tautos Vade, giliausią ir tikrą padėką
  už Lietuvos žemės atvadavimą iš žydų ir bolševikų visa naikinančios okupa­
  cijos ir lietuvių tautos išgelbėjimą ir reiškia viltį, kad Tamstos genijus lietuvių
  tautai bus lėmęs dalyvauti Tamstos vedamajame pergalingajame žygyje juda­
  izmui, bolševizmui irplutokratijai sunaikinti, žmogaus asmens laisvei apginti,
  Vakarų Europos kultūrai apsaugoti ir naujai Europos tvarkai įgyvendinti.**
  Palyginkime, kaip prieš metus, 1940-ųjų rugpjūtį, kita ką tik „išrinkta“ Lie­
  tuvos valdžia sveikino kitą didį vadą:
  Svarstomas Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą klausimas. Štai pasirodo ir
  mūsų delegacija. Jos priešaky eina su vėliava drg. Zibertas. Vėliava raudo­
  no aksomo, jos kraštai apsiūti auksiniais kutais, ojoje raudona penkiakampė
  * Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
  byla , p. 129.
  ** Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti , p. 349.
  59Kelionė I tamsumas
  žvaigždė ir veidai tų didžiųjų žmonių, kurių vardais didžiuojasi visas pasau­
  lis. Tai Lenino ir Stalino vardai. Paskui vėliavą eina draugas Motiejus Šu-
  mauskas, kuris neša LTSR seimo deklaraciją. Deklaracija parašyta raudonai,
  ją puošia aukso rėmai ir baltas Stalino bareljefas. Iš eilės eina Salomėja Nėris,
  kuri neša parašytą poemą apie Staliną. Ši poema parašyta aukso raidėmis
  viename egzemplioriuje.*
  Maskva audringai plojo lietuvių delegacijai. Reicho vadovybė į Lietuvos
  sveikinimus nereagavo. Gal galėtume sakyti, kad Stalinas buvo didesnis
  mūsų draugas?
  Įdomu, ką Lietuvos laikinąją vyriausybę didžiai vertinantys išeivijos istori­
  kai sako apie šį istorinį sveikinimą Hitleriui? Lietuvos istorijos tyrimų cen­
  tro Čikagoje direktorius Augustinas Idzelis 2010 m. taip komentuoja laiki­
  nosios vyriausybės pasveikinimą:
  Aš tam neteikiu jokios reikšmės. Sveikinimai yra sveikinimai, jie nieko nereiš­
  kia. Visi sveikina visus. Tai daugiau etiketo, protokolo, bet ne esmės dalykai. **
  Rezistencijos istorijos tyrinėtojas Mindaugas Bloznelis teigia:
  Įsivaizduokime žmones, ką tik ištrūkusius iš mirties glėbio. Juk dauguma laiki­
  nosios vyriausybės narių - Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Adolfas Damušis,
  Pranas Padalis, kiti - paskutiniu laiku nakvodavo kaskart vis kitoje vietoje,
  NKVD juos jau medžiojo ir gaudė. Žmonės po didelių pergyvenimų, slaps­
  tymosi, dvasinių ir fizinių kančių staiga pasijunta išsigelbėję! Ne tik jie, bet
  ir dešimtys tūkstančių kitų. Tai kaip nedėkoti jėgoms, kurios prisidėjo prie jų
  išgelbėjimo iš tikros pražūties? Čia grynai emocinė apeliacija.
  Antra vertus, šiek tiek politikos čia irgi esama - įsijungti į politinį gyvenimą.
  Bandymas atkreipti į save dėmesį. Kas jie tokie, kas apie juos žino? O čia -
  sveikinimas Hitleriui. Prisistatymas grupės, kuri siekia atstovaut kraštui, į
  * Vytautas Vaitiekūnas. Vidurnakčio dokumentai (3 knyga). Vilnius: Katalikų pasaulis,
  1996, p. 633-634.
  ** Vidmantas Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Vilnius: UAB „Petro ofsetas“,
  2013, p. 124.
  60III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
  kurį žengia vokiečių kariuomenė. Tai natūralu, kad su tuo, su kuriuo neiš­
  vengiamai turėsi susitikti, pirmiausia turi pasisveikint, jeigu tikiesi kažkokių
  santykių.*
  Praeina tik kelios dienos ir vokiečių įsakymu Lietuvos sukilėliai nuginkluo­
  jami. Birželio 28 d. laikinosios vyriausybės paskirtas Kauno komendantas
  Jurgis Bobelis iš nuginkluotų buvusių sukilėlių - partizanų ir naujų savano­
  rių - sudaro Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalioną. Per visą okupacijos
  laikotarpį Lietuvoje sudaroma apie dvidešimt tokių batalionų. Manyta, kad
  šie batalionai bus naujos Lietuvos kariuomenės pradžia.
  Bataliono kariai saugo žydus, suvarytus į pirmąją Lietuvoje koncentracijos
  stovyklą - Kauno VII fortą. Dvi Kauno bataliono kuopas naciai įdarbina
  iš karto. Pirmoji ir trečioji kuopa vyksta šaudyti žydų į VII fortą. Per vieną
  egzekuciją nužudyta 2514 žydų. Prasidėjus masinėms žydų žudynėms dalis
  bataliono karių dezertyravo (liepos 5-11 d. iš bataliono pabėgo 117 karių).
  Liko apie 1000. Šie kariai tęsė Tautinio darbo apsaugą Kauno fortuose ir
  kitur - „sutvarkė“ tūkstančius, vėliau dešimtis tūkstančių Lietuvos žydų.
  „Sutvarkymams“ vadovavo leitenantai Bronius Norkus, Juozas Barzda, Ana­
  tolijus Dagys.
  Laikinoji vyriausybė tuoj pat atkūrė prieškarinės Lietuvos administracines
  struktūras, savivaldybes ir policiją, išleido denacionalizacijos įstatymus, grą­
  žinančius nuosavybę - visiems, išskyrus žydus. „Apribojimai didėjo, žydai
  koncentruoti specialiose vietose, artėta prie masinio naikinimo. Vokiečių
  administracijos paliepimus liepą lietuvių įstaigos tik kartojo.“**
  Tuo metu Berlyne namų arešto sąlygomis gyvenantis Škirpa vis dar netiki
  vokiečių cinizmu, rašo peticijas ir memorandumus, kreipiasi į Hitlerį, Rib-
  bentropą.
  * Ten pat, p. 92.
  * * Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
  bylat p. 112.
  61Kelionė j tamsumas
  LLV posėdžio protokolas - koncentracijos stovyklos steigimas Kaune.
  62III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
  Iškalbinga detalė: birželio 23 d. įkalintasis Lietuvos ministras pirmininkas
  rašo Vokietijos užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui,
  reikšdamas jam ir kariuomenei didžiausią padėką, dėkodamas už išvadavi­
  mą ir prašydamas leisti grįžti į tėvynę. Atsakymo nėra. Birželio 29-ąją Škir­
  pos laiškai persiunčiami vienam iš klerkų su lydraščiu: „Persiunčiu Jums tris
  lietuvio Škirpos raštus, kurie buvo pateikti Reicho užsienio reikalų minis-
  teriui ir į kuriuos Reicho užsienio reikalų ministeris nenumato duoti jokio
  atsakymo.“* Vėliau Škirpa prašo leidimo bent jau nuvykti į sukilėlių laidotu­
  ves Kaune. Vokiečiai nereaguoja. Škirpa vieną po kitos siunčia instrukcijas,
  programinius dokumentus ir į Lietuvą, be kita ko, nurodydamas laikinajai
  vyriausybei, kad „labai svarbu populiarinti ir sukilimo vadus, pirmoje eilėje
  mano asmenį, tuo būdu verčiant vokiečius su mumis daugiau skaitytis“**.
  Lietuvos laikinoji vyriausybė irgi nuolatos rašo vokiečiams, pasakodama
  apie savo lojalumą, prašydama pripažinimo ar bent dėmesio. Tačiau jo ne­
  sulaukia. Lietuvos ministras pirmininkas Juozas Ambrazevičius pasakoja:
  Atskiros žinybos ir ministerijos darė viską, ką tik galėjo, tenkindamos vokie­
  čių ekonominius reikalavimus, toleruodamos neteisėtumus ir t. t. Vyriausybė
  tikėjosi, kad mainais už paramą ir lojalumą vokiečiai ilgainiui duos Lietuvai
  išsvajotąją nepriklausomybę. [...] Į įvairias ministerijas su įvairiais pageidavi­
  mais, reikalavimais atvykdavo įvairių sričių vokiški kariniai valdiniai, kurių
  norus visada buvo stengiamasi šimtu procentų patenkinti.* ***
  Lietuvos laikinoji vyriausybė stengėsi vardan Lietuvos. Ji nepadarė nie­
  ko žydų padėčiai pabloginti, sakoma dabar buvusių tos vyriausybės narių
  prisiminimuose ir prof. Vytauto Landsbergio tekstuose - netgi atvirkščiai,
  Kauno komendantas Jurgis Bobelis ištempė žydų kraustymosi į getą termi­
  ną nuo 5 valandų iki ištiso mėnesio ir pats asmeniškai iš VII forto paleido
  keletą žydų. Be to, vyriausybė, sužinojusi apie skerdynes „Lietūkio“ garaže
  ц Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti , p. 351.
  * * Ten pat, p. 364.
  *** Rezistencijos pradžia: 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių laikinųjų Lietu­
  vos vyriausybę. Sudarė Vytautas Landsbergis. Vilnius: Jungtinės spaudos paslaugos, 2012,
  p. 26-27.
  63Kelionė j tamsumas
  ir Vilijampolėje, tą pačią dieną nutarė „vengti viešų žydų egzekucijų“. Be to,
  vyriausybė vėliau apgailestavo, kad negalėjo žydų žudynių „paveikti pozity­
  via prasme“ - tai ministro pirmininko žodžiai*. Daugiau apie Holokaustą
  Lietuvoje vyriausybė nepasisakė.
  Kodėl laikinoji vyriausybė nesirūpino žydais, kurie irgi buvo Lietuvos pilie­
  čiai - Lietuvos, kur pagal 1938 m. Konstituciją visi piliečiai lygūs? Atsaky­
  mas paprastas ir aiškus.
  Išeivijos istorikas A. Idzelis rašė:
  Mano atsakymas būtų toks. Tai nėra klausimas „susirūpinimo“. Tai galimybių
  klausimas. Kokia yra karo medicinos praktika, kada daug sužeistų žmonių,
  kada trūksta daktarų ir medikamentų? Sužeistieji dalijami {grupes: tuos, ku­
  rie turi daugiau galimybių išliktu ir tuos, kurių išgelbėti kartais nebeįmano­
  ma. Reikia matyti padėtį racionaliai. Tačiau tai nereiškia nusistatymo prieš
  tų ar kitų grupę. Daroma tai, kas realistiška. Atsižvelgiant į galimybes ir re­
  sursus.**
  Kitas išeivijos istorikas Kęstutis Skrupskelis, Pietų Karolinos ir Vytauto Di­
  džiojo universiteto profesorius, teigė:
  Galimybių gelbėti žydus LLV beveik neturėjo. Birželio mėnesį, tų pirmųjų karo
  savaitę, žydų žudymo klausimas jiems net negalėjo kilti. Vyksta karas. Vokie­
  čiai šaudo lietuvius, lenkus, rusus, žydus. Daugiausia sovietinius pareigūnus.
  Nors žuvo nuo vokiečių rankų ir sukilėlių. Savo ruožtu kruvinas skerdynes
  rengia bolševikai - Pravieniškėse, Rainių miškelyje, Červenėje... Aplinkui
  chaosas. Jie bando atkurti tvarkų. Tuo laikotarpiu nėra ir priežasties kalbėti
  išskirtinai apie žydus. Karo veiksmai, aplink šimtai žuvusiųjų. Kaune masi­
  niame kape laidojami sukilėliai. Pirmas rūpestis - stabilizuoti padėtį, atkurti
  bendrų tvarkų. Tada tikimasi spręsti kitus klausimus.***
  * LCVA, f. R-496, ap. 1, b. 5, p. 4.
  ** Vidmantas Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus , p. 267.
  *** Ten pat, p. 293-294.
  64III. M ūsiškiai. Po litik a i
  LLV finansų ministras Jonas Matulionis, kalbėdamas su žydų atstovu, bu­
  vusiu Lietuvos kariuomenės karininku Jokūbu Goldbergu, taip paaiškino
  situaciją Lietuvoje:
  Žydų klausimu lietuviai nesutaria. Egzistuoja trys pažiūros: pagal kraštuti-
  niausią pažiūrą, visi Lietuvos žydai turi būti išnaikinti; nuosaikesnieji reika-
  lauja, kad būtų įsteigtos koncentracijos stovyklos, kur žydai krauju ir prakaitu
  turi atsiteisti už lietuviams padarytus nusikaltimus. Trečioji pažiūra? Aš esu
  praktikuojantis katalikas. Aš ir kiti panašūs į mane esame įsitikinę, kad nega­
  lima žmogui atimti gyvybę. Tik Dievas gali tą padaryti. Aš niekada nebuvau
  prieš ką nors nusistatęs, tačiau valdant sovietams aš ir mano draugai įsitikino­
  me, kad nėra bendro kelio su žydais ir niekada nebus. Mūsų požiūriu, lietuviai
  turi būti atskirti nuo žydų, ir kuo anksčiau, tuo geriau. Dėl tos priežasties yra
  būtinas getas. Ten jūs būsite atskirti nuo mūsų ir negalėsite mums pakenkti.
  Tai yra krikščioniška laikysena.*
  Praėjo tik keletas savaičių ir laikinoji vyriausybė pamatė, kad reichas su ja
  nesiskaito. Nors vyriausybė labai stengėsi įrodyti savo lojalumą, vokiečiai ją
  ignoravo. Net padėkos telegrama Hitleriui liko be atsako. LLV vis vien des­
  peratiškai stengėsi - o gal? Likus keturioms dienos iki savo veiklos pabaigos,
  iki atsistatydinimo, vyriausybė paskelbė „Žydų padėties nuostatus“.
  Štai keletas ištraukų:
  Žydų tautybės asmenys [...] apgyvendinami atskirose tam tikslui parinktose
  vietose ir ant kairiosios krūtinės dalies nešioja geltonos spalvos 8 cm dydžio
  geltoną apskritimą, kurio viduryje turi būti raidė „J“.
  Žydams draudžiama turėti:
  a) Radijo aparatus
  b) Spaustuves, rašomąsias mašinėles
  c) Automobilius, motociklus, dviračius
  ц 1941 metų sukilimo baltosios dėmės. Pokalbis su Sauliumi Sužiedėliu. Iš: Šoa (Holokaus­
  tas) Lietuvoje , p. 169.
  65Kellonö j tamsumas
  d) Pianinus, fortepijonus ir fisharmonijas
  e) fotoaparatus.*
  Sakoma, kad šie nuostatai švelnesni, palyginti su anksčiau paskelbtais vokie­
  čių nurodymais, juose, pavyzdžiui, nėra draudimo žydams lankytis parkuo­
  se. Vėliau emigracijoje atsidūrę LLV ministrai visi kaip vienas tvirtino, kad
  šis dokumentas - klastotė. Tačiau J. Ambrazevičiaus parašas ant jo yra. Nėra,
  sako pats Ambrazevičius.
  1941-ųjų liepą vokiečiams diriguojant Lietuvoje vyko labai lietuviška kova
  dėl valdžios - lietuviai nacionalistai voldemarininkai surengė pučą prieš lai­
  kinąją vyriausybę. Apie tautiečių kovą dėl valdžios - įdomus ministro pir­
  mininko Juozo Ambrazevičiaus liudijimas. Po daugelio metų, gyvendamas
  JAV, vienišas ir pasiligojęs Ambrazevičius (tuomet jau Brazaitis) rašė:
  Rašyti atsiminimus? Jau per vėlai. O ir nenoriu. [...] Kam palikti dokumentus,
  kad buvom suaugę žmonės, o neparodėm valstybinio subrendimo. Juk visa ta
  veikla nuo Kauno ir Wurzburgo laikų ėjo ne už Lietuvos laisvę (nors tuo buvo
  dengiama), bet už valdžių, kurių turėsim Lietuvoje. Kiek nenusimanymo, kiek
  nereikalingos kovos, įtarinėjimo, vienas kito juodinimo. Tikrai per trumpai
  gyvenom nepriklausomų gyvenimų ir neišmokom valstybinės išminties! Rašau
  tai ne įspūdžio pagautas, bet tuos dokumentus pasiskaitęs. Kam tad palikti
  kitom generacijom tos menkystės liudijimus?**
  Istoriko Alfonso Eidinto komentaras: „Trumpai tariant, vokiečiai apgavo
  jaunus lietuvių politikus, sukilimu ir atkurtomis institucijomis pasinau­
  dojo savo tikslams įgyvendinti. Už klaidingą orientaciją teko brangiai
  sumokėti.“***
  * Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdžių protokolai. Parengė Arvydas Anušauskas. Vil­
  nius: LGGRTC, 2001, p. 135-137.
  ** Vidmantas Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus.
  *** Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
  byla, p. 118.
  66III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
  Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimo įamžinimas:
  Juozo Brazaičio vardu pavadinta viena Kauno gatvė ir auditorija
  Vytauto Didžiojo universitete. 2012 m. Juozo Brazaičio pelenai
  perlaidoti Lietuvoje, šalia Prisikėlimo bažnyčios Kaune su visa
  pagarba, dalyvaujant Lietuvos kariams ir prezidentui Valdui
  Adamkui. Lietuvos Vyriausybė palaikams perlaidoti skyrė
  30 000 litų.
  Kazio Škirpos atminimo įamžinimas:
  Gatvė Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, ir Kaune, Eigulių
  mikrorajone, pavadintos K. Škirpos vardu. Kauno centre, ant
  Gedimino g. 25 namo jo garbei atidengta memorialinė lenta
  su tekstu: „Šiuose rūmuose 1925-1926 m. dirbo Lietuvos
  kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis,
  Steigiamojo seimo narys, štabo viršininkas, diplomatas, Lietuvos
  aktyvistų fronto įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos Laikinosios
  vyriausybės ministras pirmininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius,
  generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa (1895-1979).<
  c
  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
  parengta pažyma apie Kazį Škirpą:
  K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad
  Berlyno LAF organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas
  į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų
  įsitraukti į Holokaustu. Kita vertus, reikia pastebėti, kad Berlyno
  LAF organizacija siūlė „žydų klausimų“ spręsti ne genocido, o
  išvarymo iš Lietuvos būdu *
  4 Prieiga per internetą: .T a r ė j a i ir p a t a r ė j a i
  1941 m. rugpjūčio 5 d. naciai įvedė Lietuvoje civilinę valdžią, už tai buvo
  atsakingas reicho atsiųstas generalinis komisaras Theodoras Adrianas von
  Rentelnas. Laikinajai vyriausybei buvo siūloma persivadinti taryba, trys
  buvę jos ministrai sutiko ir tapo vokiečių pavaldiniais - generaliniais tarė­
  jais. Šeši iš devynių tarėjų buvo Nacionalistų partijos nariai.
  Laikinoji vyriausybė atsistatydino, nes norėjo likti ištikima reicho pamintam
  Lietuvos nepriklausomybės siekiui. Vis dėlto istorikai vyriausybės atsistaty­
  dinimo aplinkybėse pastebi vieną ne visai šlovingą dalyką: „Nutraukdama
  savo veiklą Laikinoji vyriausybė neįsakė nei viešai, nei kokiu nors specialiu
  aplinkraščiu palikti savo vietas policijos viršininkams, karo komendantams,
  lietuvių batalionų vadams ir kareiviams, dirbusiems sukurtoje administra­
  cijoje. Naciai naudojosi šiomis struktūromis.“*
  Pirmuoju generaliniu tarėju tapo Petras Kubiliūnas. Valdžiai pasikeitus, že­
  mesnėse grandyse viskas liko po senovei. Apskričių viršininkai (svarbiau-
  * Alfonsas Eidintas. Žydai, holokaustas ir dabartinė Lietuva. Iš: Lietuvos žydų žudynių
  byla , p. 125.
  68III. M Q s I š к I a I . P d l l t l k a l
  sias nacių įrankis), burmistrai, valsčių viršaičiai, policijos nuovadų virši­
  ninkai, pagalbinė policija ir teismai liko dirbti. Lietuvoje buvo apie 6000
  policininkų. Visi išsaugojo savo algas. Mano tetos vyras pulkininkas leite­
  nantas Antanas Stapulionis liko dirbti Panevėžio apsaugos policijos virši­
  ninku, vėliau perėjo į savivaldybės struktūras, dirbo iki 1944 metų. Įvedus
  tiesioginį valdymą, vokiečių kalba buvo paskelbta tarnybine, lietuvių kal­
  ba - leistina.
  Taigi, pasak istoriko Arūno Bubnio, „Vietinė savivalda įteisinta nacių įsa­
  kais. Įsakų esmė tokia: vokiečių administracija vykdys priežiūrą ir kon­
  trolę, o praktinį valdymo darbą pagal vokiečių instrukcijas dirbs vietinė
  administracija“*. Vietos savivaldybės nacių įsakymu turi aprūpinti trans­
  portu žudynių organizatorius, įvesti apribojimus žydams, skirti gyventojų,
  kurie iškastų duobes žudynėms, o po egzekucijų jas užkastų, rengti žydų
  turto aukcionus arba kitaip jį realizuoti.
  Nacionalistų partijos generalinis sekretorius Zenonas Blynas visą savo ir
  kolegų - tarėjų nacionalistų - darbo su vokiečių civiline valdžia laikotarpį,
  trukusį iki pat karo pabaigos, fiksavo dienoraštyje. Štai keliolika patrioto
  dienoraščio įrašų:
  PATRIOTO DIENORAŠTIS
  13.VIIL41.
  Atvyko iš Joniškio vienas žmogus. Esą, kaimiečiams sunku apsiprasti su žydų
  skerdynėmis, kaime tas labai žydų teroras nesiautė, kaip ten, kaimui tai daro
  slegiantį ir sunkų įspūdį. Sako, kad geriau juos varyti į darbą, o komunistus
  šaudyti. Bloga, kad per daug šaudome, ir šaudo lietuviai. Ypač jei tiesa, kad
  vokiečiai filmuoja tuos šaudymus.**
  Ą Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941 -1944). Vilnius: LGGRTC, 1998, p. 164.
  M LYA, f. 3377, ap. 55, p. 103-104.
  69Kellonö j tamsumas
  14. VIII Al
  Kalbėjau su Rokiškio apskrities viršininku. Šį rytą turi būti sušaudyta 9000
  žydų Rokišky. Iškasa 3 m gylio duobę, atvaro 100 žydų, suguldo griovy, pasa­
  ko, kad kas kelsis, tą nušaus, keli žmonės su rankiniu kulkosvaidžiu pervaro
  per nugaras eilę, paskui užberia 20-30 cm smėlio ir guldo antrą eilę. Buvo
  atvarę sykį 100 žydų. Liepė išvesti iš miesto. Tie išėjo su ryšuliais. Už poros km
  liepė padėti ryšulius ir nusiimti viršutinius rūbus. Žydai suprato likimą. Buvo
  traginga scena. Veikė į žmones, žudžiusius. Esą, dar 2 tūkst. žmonių (seniai,
  moterys, vaikai) lieka „antrai partijai“. Humaniškais sumetimais, kad nereik­
  tų rūpintis vaikais... dabar tvarko sveikesnius, jaunus vyrus.*
  20.VIII.41
  Dabar situacija tokia, kad negalim reikalauti tuoj mums duoti nepriklausomą
  valstybę. Reikia žiūrėti realiai. [...] Vokiečiai nieko konkretaus mums nežada,
  bet jei mes būsim tikri savimi, vieningi, tai galim talkininkauti ir žmonėmis ir
  galbūt renkami batalionai tai turi atlikti. Už lojalų talkininkavimą mes tikim
  gausią visų mūsų aspiracijų realizavimą - savo nepriklausomą valstybę.**
  24.VIII.41
  Brunius vakar pasakojo apie skerdynes Rokišky. Jos buvo atliktos viešai. Žmo­
  nės turėjo šokti \3m gylio duobę, pirma pusiau nusirengę. Įjuos šaudė aplink
  duobę vaikščiodami. Smegenys ir kraujas tryško. Vyrai šaudytojai buvo kruvi­
  ni. Išvedė iš miesto su ryšuliais. Prie duobės liepė padėti ir pusiau nusirengti.
  Moterys rėkė klykė. Prisirinko iš apylinkių žmonės. Pradžioj juokės, šypsojo,
  buvo patenkinti, vėliau susisiaubino, arijietės irgi pradėjo klykti. Skerdynės.
  Niekšinga. Juda apskrities viršininkas. Sakiau, kad jei jau vokiečiai tai daro
  mūsų rankomis, tai turi viską atlikti ramiai, be viešumos, be skandalo. Tas
  išgama gi viską padarė priešingai. Atminsiu aš jį. Niekšas.***
  * Ten pat, p. 105.
  ** Ten pat, p. 116-117.
  *** Ten pat, p. 121.
  70III. M ūsiškiai. Po litik a i
  30.VIII.41
  Šios dienos „Į laisvę“yra įdomus Brazdžionio eilėraštis „Šaukiu aš tautą“
  „Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės
  Balsu piliakalnių, ir pievų, ir miškų -
  Nekeršykit, kad karšto kraujo dėmės
  Nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų“
  Turbūt dėl žydijos.
  Ir vis dėlto, kai eis mūsų laikraštis, vėl sudėsim kunigijos antisemitizmo -
  prieškarinio - pareiškimus. Tenekrentajų metama kaltė vien ant mūsų.*
  Mūsų užduotis - išsilaikyti. Prašyti-politikuoti-kalbėti = užtęsti laiką. Pasi­
  kartojus 1918 m. ar panašiai padėčiai, vokiečiai mums duos valstybę ir ap­
  ginkluos iki ausų. Laukti, kol vokiečiai susipras. Susipras. Ne tuoj, galbūt dar
  kitais metais. **
  18.09.41
  1, 2, 3 batalionai neša tarnybą. Visi nešioja savo rūbus. Čiužinių neturi. Guli
  ant grindų. Neduoda nieko. Kareivių savanorių nuotaika bloga. Žydai...***
  30.IX.41
  Šiandie bataliono kareiviai vaikšto po miestą visiškai girti, kalba, kad jie (pa­
  tys kalba) važiuosią į Rygą. Ot, pagyvensim ten. Ar tik iki penktadienio nebus
  čia baigta su žydais? Gal lietuviai ir ten užsiims šiuo garbingu žudikų-skerdė-
  jų amatu?****
  13.X.41.
  Šeštadienį buvo vakarienė [...]. Aš: „Keliu taurę už Adolfą Hitlerį, už garbingą
  vokiečių armiją, už vokiečių tautą ir... po trumpos pauzės... už Lietuvą.“
  * Ten pat, p. 136-137.
  ** Ten pat, 136.
  *** Ten pat, p. 156.
  **** Ten pat, p. 171.
  71Kelionė j tamsumas
  Šiandie dr. Vokietaitis sakoy kad mano tostas buvo įžūlus likimas ant vokiečiu
  pasityčiojimas. Esą, negalima atverti savo širdies, patėkšti. Anot Roppso - žo­
  džiai - tai „kurvos“.*
  2.11.41
  Vilniuj, sako, liko tik apie 10 000 žydų. Lietuviai varo ilgėtų žydus kolonomis
  po 5-6 takšt., daužo ir stumdo net Gedimino gatvėje.**
  6.11.41
  Grįžo Barzda ii Minsko-Borisovo-Slucko rajono. Sušaudė lietuvių batalionas
  virš 46 tūkst. žydų (Gudijos ir atgabentų iš Lenkijos), rusų komunistų ir rusų
  belaisvių. Fotografavo įimtai vokiečių. Kareiviai utėlėti, 30 procentų serga nie­
  žais. Blogai aprengti, šąla. Neturi rūbų. Batai be puspadžių.
  Girdėt, kad Vilniaus batalionas vyksta į Liubliną. Garbingoms pareigoms,
  anot vilniškių, „išleidžia \ Na ir garbingi gi tie ponai vokiečiai. Ukrainiečiai,
  latviai, estai - nešaudo. Mes vieni turime šaudyti. ***
  29.11.41
  Šlykštu, kad mūsų karininkų korpusas taip žemai puolęs, kad daro tai, ko
  vokiečių karininkas niekada nedarytų. Žydus, kuriuos dabar šaudo pirmas
  batalionas, veža iš Čekijos. Jie turi Brazilijos, Argentinos vizas. Jiems sako, kad
  juos veža į „karantiną ! Viskas legalu, o jie dingsta pakely. Pirmas batalionas
  juos sutvarko. ****
  13.12.41
  Man svarbu tam tikras principas - ne vieno ar kelių žydų išgelbėjimas. Nega­
  liu pakęsti fakto, kad Lietuva paverčiama lavonine-kapinynu, kad verčia šau­
  dyti reguliariai iš Vokietijos su vizom išvykusius žydus, kad šaudom lietuviai,
  kad tampam tik apmokamais budeliais, kad mus filmuoja, o savęs vokiečiai -
  ne. Tos niekšybės negaliu pakęst.*****
  * Ten pat, p. 178.
  ** Ten pat, p. 218.
  *** Ten pat, p. 195-196.
  **** Ten pat, p. 205-206.
  ***** Yen pat, p. 226.
  72III. M ū s i š k i a i . P o l i t i k a i
  19.12.1941
  Gavom 50 000 Rm algoms, iki 1.1.1942 ir už praeitą laiką. Šiandien gavau
  algą už gruodį 237,57 Rm. *
  6.1.1942
  Šiaip ar taip, žydų šaudymo pradžią davė lietuviai būtent laikinosios vyriau­
  sybės laikais. **
  12.1.1942
  Koks tai girtuoklis karininkas piktinosi, kad čekai nenorį sau duobių kasti,
  nelenda patys į duobes, o sustoję (šaudomi) susikimba rankomis ir gieda čekų
  himną. Amžinas prakeikimas tiems karininkams.***
  Zenonas Blynas kaip tikras Lietuvos patriotas nepasitraukė su kitais nacio­
  nalistais ir pasitiko savo lemtį SSRS. Suimtas ir tardomas jis laikėsi tvirtai,
  visiškai dėl nieko neatgailaudamas ir nieko neatsižadėdamas. 1946 m. spalio
  17 d. Archangelsko karo tribunolui paskelbus nuosprendį sušaudyti, Blynas
  pasakė, kad labai gailisi, jog tiek nedaug pavyko nuveikti kovojant su Sovie­
  tų Sąjunga dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
  1946 m. gruodžio 6 d. nuosprendis buvo įvykdytas.
  4 Ten pat, p. 226.
  4 4 Ten pat, p. 228.
  *44 Ten pat, p. 228.IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
  Lipo žydas kopėčiom
  Ir nukrito netyčiom.
  Imkit, vaikai, pagaliuką.
  Ir užmuškit tą žyduką.
  Vaikiška skaičiuotė
  T a u t i n i o da r bo a p s a u g a
  Birželio sukilimas prasidėjo Kaune. Vienas iš simbolinių aktų - iškelta Lie­
  tuvos vėliava ant Prisikėlimo bažnyčios stogo. Ją iškėlė sukilimo dalyvis lei­
  tenantas Bronius Norkus, netrukus tapęs vienu iš Tautinio darbo apsaugos
  bataliono vadų.
  Keli štrichai Broniaus Norkaus portretui, pasakoja Kazys Bobelis:
  Kai prasidėjo sukilimas, gal po kokių trijų dienų mes, jaunimas, lošėme fut­
  bolą prie Kauko ir Aguonų gatvių kampo. Staiga iš Prūsų gatvės, matome,
  atsvirduliuoja žmogus. Mėlyna, Lietuvos karo aviacijos uniforma. Be guzikų,
  be antpečių. Dideliais, susivėlusiais plaukais. Akys raudonos. Vienoje ranko­
  je pusbonkis, kitoje - revolveris. Išsigandome. Priėjo prie mūsų. „Vaikai, kur
  žydai?“ O, Jėzau, Marija! Nematėme. Nėra. Čia negyvena. Pradėjo ant mūsų
  rėkti. Šovė iš to revolverio tris kartus į orą. Ir nuėjo sau. Paskui paaiškėjo, kad
  tai buvo leitenantas Norkus, Lietuvos aviacijos karininkas. Kai atėjo bolševi­
  kai, padėjo jį į kalėjimą. Subombardavus Kauną, iš kalėjimo išėjo.
  74IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Pirmiausia atbėgo į Žaliakalnį pas žmoną ir vaikus. Kaimynai pasakė, kad šeš­
  tadienį (birželio 21 d.) jo šeimą išvežė. Detalių nežinau, bet tada pradėjo gerti
  šnapsą ir šaudė. Sakė, kiekvieną žydą ant vietos nušausiu. Pasidarė bataliono
  vadu. Gavo arklį. Girtas nukrito, arklys davė į galvą su kanopa ir užmušė.*
  Bronius Norkus buvo paskirtas kuopos vadu ir pradėjo tarnybą Kauno TDA
  batalione. Klausti „Vaikai, kur žydai?“ po birželio 28-osios jam nebereikėjo.
  Žydus jam atvesdavo tiesiai prie duobių. Kauno VII forte liepos 4-ąją prie
  griovių buvo sušaudyta 416 vyrų ir 47 moterys (K. Jagerio raportas). Šau­
  dė TDA, o šaudymui komandavo leitenantas B. Norkus ir jaunesnysis leite­
  nantas Jonas Obelevičius.** Liepos 6 d. aukos buvo šaudomos ir kulkosvai-
  Saudymo akimirka.
  " Vidmantas Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus, p. 290-291.
  ** Arūnas Bubnys. Lietuvių policijos 1 (13) savisaugos batalionas ir žydų žudynės 1941 m.
  Iš: Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2 (20), p. 35.
  75K e I i o n 6 I t a m s u m a s
  džiais. Šūviais į nugarą nužudyta 2514 žydų. Šaudymui vadovavo leitenantai
  J. Barzda, A. Dagys ir B. Norkus.
  į Akcijas pačiame Kaune, kur mūsų žinioje yra pakankamai bent
  I kiek parengtų partizanų, galima laikyti paradiniais šaudymais. *
  K. Jagerio raportas
  Bataliono 3-iosios kuopos veikla VII forte „matomai, vokiečiams ir mūsų
  vadams labai patiko, todėl vėliau visur ją skirdavo“**. Kuopoje tarnavo apie
  200 lietuvių karių. Spalio mėnesį TDA bataliono (rugpjūtį pavadinto Pagal­
  binės policijos batalionu, PPT) 3-ioji kuopa du kartus, bet labai intensyviai
  dirbo IX forte. Ten iš geto jie patys suvarė apie 10 000 žydų, vėliau gavo
  dar 2000 žydų iš Čekoslovakijos - jie buvo atsiųsti į Kauną „skiepyti“ prieš
  numatomą kelionę į Pietų Ameriką. Vadovai tie patys: B. Norkus, J. Barzda
  ir A. Dagys. Pagal K. Jagerio raportą iš 10 000 geto žydų, nužudytų IX for­
  te, pusė buvo vaikai - 4273. Didžiosios žydų žudynės Lietuvos provincijoje
  vyko 1941 m. rugpjūtį-rugsėjį. Dvidešimt šešiuose Lietuvos karių batalio­
  nuose tuomet jau tarnavo apie 12 000-13 000 karių. Rugpjūtį reorganizavus
  Tautinio darbo apsaugos batalioną, Kaune buvo suformuoti 1-asis ir 2-asis
  pagalbinės policijos tarnybos batalionai: PPT-1 ir PPT-2.
  ic 1 -asis batalionas nužudė 36 000 žmonių.
  I
  Ц 2-asis buvo komandiruotas į Baltarusiją ir ten 15-oje Baltarusijos
  ii vietovių nužudė 15 452 žydus.***
  * Dokumentas Nr 1. Dokumentai. Iš: Lietuvos žydų žudynių byla , p. 293.
  ** P. Matiuko apklausos protokolai, LYA, К -l, ap. 58, b. 47337/3, t. 1, p. 139.
  *** Alfredas Rukšėnas. Kauno savisaugos batalionų karių dalyvavimo žydų ir kitų asmenų
  grupių žudynėse vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944 m.) motyvai. Iš: Genocidas ir
  rezistencija , 2011, Nr. 2 (30), p. 30.
  76IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Da n t ų t e c h n i k a s ir Ko
  Aš buvau šaudyti žmones mėgėjas.*
  Pranas Matiukas
  Pranas Matiukas, 1962 metais sovietinėje Lietuvoje vykusiame teisme pa­
  klaustas: „Kodėl šaudei žydus f“ atsakė: „Todėl, kad 1941 metais Pravieniškėse
  (sovietinėje koncentracijos stovykloje Lietuvoje) aš buvau ištrauktas iš po la­
  vonų krūvos. Šaudžiusieji į mus daugiausia buvo žydai.**
  Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Pranas Matiukas dirbo spaustuvėje ir
  kartu mokėsi dantų techniko amato. Traukiantis Raudonajai armijai, Kaune
  sutiktam raudonarmiečiui jis pagrasino kišeniniu peiliuku ir tas atidavęs jam
  šautuvą. Tuomet Matiukas ir nuėjo įsirašyti į Tautinio darbo apsaugos bata­
  lioną. Vienam Matiuko sūnui tuo metu buvo penkeri, kitam - vieni metai.***
  Šio veikėjo byloje - 12 tomų. Iš 1961 m. gruodžio 3 d. apklausos protokolo:
  Tai buvo 1941 metų vasarų. Tikslios datos neatsimenu, galėjo būti liepos mė­
  nuo. Po pietų mūsų trečioji bataliono kuopa, kuri dar tuomet dislokavosi Lais­
  vės alėjoje netoli taip vadinamo soboro, vadovaujama karininkų leitenanto
  Barzdos, Norkaus, Skaržinsko ir Dagio, pėsčiomis nuvyko į septintąjį Kauno
  miesto fortą, kuris buvo Žaliakalnyje. Fortas buvo saugomas kitų kuopų karių.
  Forto viduje, dauboje, esančioje tarp šlaitų, buvo saugoma apie 300-400 žmo­
  nių - žydų tautybės asmenų. Jie ten buvo po atviru dangum.
  Žydų tautybės moterys, jų buvo apie 100-150 žmonių, buvo saugomos pačiuo­
  se septinto forto požeminiuose įtvirtinimuose.
  4 LYA, К -l, ap. 58, b. 47337/3,1.1, p. 141.
  4 4 Aleksandras Štromas. Holokaustas: žydų ir nežydų patirtis. Iš: Šoa (Holokaustas) Lietu­
  voje, p. 188.
  4 4 4 LYA, К -l, ap. 58, b. 47337/3, t. 1, p. 208.
  77Kelionė I tamsumas
  Šaudymas vyko sekančia tvarka. Grupė bataliono karių, maždaug 10 žmonių,
  vadovaujami puskarininkių ir karininkų, imdavo apie 10 žmonių iš tos dau­
  bos, kur buvo saugomi pasmerktieji žydų tautybės vyrai. Juos nuvesdavo maž­
  daug už 50-100 metrų nuo to vietos, kur buvo didelė sprogimo išrausta duobė.
  Po to statydavo ant to duobės krašto veidu į ją ir iš kelių žingsnių šaudydavo.
  Po šūvių lavonai krisdavo į duobę. Kariai šaudydavo iš šautuvų, kuriais buvo
  ginkluoti, o karininkai - Dagys, Norkus, Barzda - iš pistoletų.
  Kadangi artėjo vakaras, šaudymas buvo nutrauktas. Kitą dieną, vos prašvitus,
  mes vėl nuėjome į fortą ir apsupome tą daubą, kur buvo laikomi suimtieji. Ant
  šlaitų buvo pastatyti du ar trys lengvieji „Brunou tipo kulkosvaidžiai. Barzda
  ir Norkus pasakė, kad reikės šaudyti pasmerktuosius ten pat, vietoje, iš viršaus
  nuo šlaitų į daubą. Kuomet buvo duota komanda, prasidėjo šaudymas. Šau­
  domieji pradėjo blaškytis toje dauboje, bet išbėgti niekur negalėjo, nes visur
  juos pasitikdavo kulkos.
  Toks netvarkingas šaudymas truko maždaug pusantros valandos. Per tą laiką
  daubos dugnas buvo padengtas sušaudytųjų lavonais ir krauju. Galiu pasa­
  kyti, kad šaudė beveik visa mūsų trečioji kuopa, išskyrus kelis asmenis, kurie
  dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo pasilikę kareivinėse. Aš irgi šaudžiau.
  Kiek nušoviau žmonių, pasakyti negaliu, nes tai nustatyt buvo neįmanoma.
  Pati dauba buvo maždaug 50 x 50 dydžio, daubos šlaitai turėjo maždaug
  10-15 metrų aukščio.
  Kaip liudija kiti bataliono kariai, ir VII, ir IX forte žmonės būdavo sugul­
  domi į duobes kniūbsti ir tik tuomet šaudomi. Sušaudžius vieną partiją, ant
  lavonų guldavosi kiti.
  Šioje byloje buvo apklaustas liudytojas Jurgis Vosylius, jis teigė:
  Kadangi netoli to forto buvo daug gyvenamųjų namų, prisirinko daug vietinių
  gyventojų pasižiūrėti to šaudymo. Man kaip sargybiniui teko juos varinėti ir
  neleisti artyn, todėl pačio šaudymo vaizdo aš gerai nemačiau A *
  * Ten pat, p. 40.
  78IV. M Q s i š к I a I. Ž y d š a u d ž i a i
  Štai kaip, pasak Prano Matiuko, buvo šaudomi Kauno geto žydai. Operacijai
  vadovavo tie patys karininkai - Dagys, Barzda, Norkus.
  IX fortas, Matiukas, 1962 m. sausio 15 d. apklausa:
  Mums buvo pasakyta, kad iš vakaro nenusigertume, nes šeštą ar aštuntą va­
  landą ryto reikės visiems būti kareivinėse ir vykti į operaciją. Minėtą įsakymą
  mums perdavė Barzda ir Dagys.
  Kitą dieną aštuntą valandą ryto kuopa buvo išrikiuota ir mes visi nuėjome
  prie geto. Toje operacijoje dalyvavo visas mūsų batalionas.
  Iš geto kiti kariai mums padavė apie 400 žydų, vyrų, moterų ir vaikų, po to
  mes, apie 8-10 karių, paėmę apsaugon tuos žydus, juos pradėjome varyti į
  devintąjį fortą, kuris buvo maždaug dviejų kilometrų atstumu nuo miesto.
  Atvarėm žydus į fortą, kur buvo didelė dauba. Čia tuos atvarytuosius perda­
  vėm kitiems kariams saugoti, o patys vėl sugrįžom į getą paimti eilinės grupės
  žmonių. Atvaręs į fortą antrą grupę pasmerktųjų, aš daugiau į getą nėjau, bet
  pasilikau forte.
  Už forto priešingoje nuo Žemaičių plento pusėje buvo iškastos trys ilgos tran-
  šėjos, galbūt apie 100 metrų ilgio, 2 metrų pločio ir tiek pat gylio.
  Atėjęs prie iškastų duobių aš radau mūsų trečios kuopos karius, kurių buvo
  apie 30 žmonių. Iš karininkų su jais buvo Barzda, Norkus, Dagys. Be to, buvo
  grupė vokiečių karių ir karininkų.
  Vienu metu iš mūsų kuopos karių šaudydavo pasmerktuosius apie 30 žmonių
  ir apie 10 vokiečių karių, kurie 'šaudė iš automatų, o karininkai - dar ir iš
  pistoletų. Aš tuomet šaudžiau iš savo šautuvo ir padariau apie 60-70 šūvių.
  Šaudžiau apie pusantros valandos laiko. Kiek asmeniškai nušoviau žmonių,
  pasakyti negaliu, nes mes šaudėme visi vienu metu į bendrą masę žmonių,
  buvusių duobėje. Atsimenu, kad aš asmeniškai dalyvavau šaudant apie dvi
  grupes po 400 žmonių. Aišku, šaudžiau su pertrauka.
  Bendrai pasakyti, kas kaip prie duobių šaudant stovėjo - negaliu, nes ten jo­
  kios tvarkos nebuvo: vienas pašaudęs nueidavo, kitas prieidavo.
  79Kelionė I tamsumas
  Iš pasmerktųjų pažinau Gravecą, Riverį .*
  Imdavau tik auksinius daiktus. IX forte davė degtinės, bet po labai mažai.
  Kada prieidavome imti šovinius, Norkus ir Barzda duodavo patraukti iš bon-
  kos degtinės. [...] Tų dienų, kaip buvo kalbama apsaugininkų tarpe, buvo su­
  šaudyta apie 8-10 tūkstančių žmonių. Po šaudymo kariai rinkosi iš krūvų
  drabužių nužudytųjų geresnius daiktus Aš jokių sušaudytųjų daiktų neėmiau,
  šaudymo metu esu paėmęs iš varomų prie duobių žmonių porų laikrodžių,
  kuriuos jie patys atiduodavo.**
  Žydai buvo guldomi kniūbsti, kaip ir VII forte, ir tuomet šaudomi. Kai kuo­
  pa baigė šaudyti suaugusius žydus, vokiečiai automatais sušaudė vaikus. Iš­
  sigelbėjo tik vienas vienuolikos metų berniukas.
  Antras kartas šaudėme IX forte, tai buvo čekoslovakų šaudymas. Mus atvarė
  į IX fortų, pasakė, reikės sušaudyti apie 2000 žmonių. Pasmerktieji buvo va­
  romi su atraitytomis rankovėmis, čekai sakė, juos vedė skiepytis nuo raupų.
  Duobėse čekai mėgino bėgti, bet kur pabėgsi, jeigu apsupti.***
  Masiniuose žmonių žudymuose dalyvavau todėl, kad tuo užsiiminėjo mūsų
  batalionas, trečioji kuopa, kurioje aš dalyvavau. Aš vykdydavau įsakymus.****
  Iš Prano Matiuko kalbos teisme 1962 metais:
  Pagal mano sųžinę esu nusikaltęs. Bet kaip karys nesu kaltas. Tiesiog vykdžiau
  įsakymų. Aš nežinau savo tikslo.*****
  * Ten pat, t. 12, p. 142.
  ** Ten pat, p. 142.
  *** Ten pat, p. 145.
  **** Ten pat, p. 254.
  ***** Ten pat, p. 145.
  80IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
  Paminklas Juozui Barzdai prie Plungės. Autorės nuotr.
  *-
  Teisiamojo Alekso Raižio liudijimas byloje:
  Po šaudymo pas Matiuką mačiau dantis. Matiukas pats rodė auksinius dantis
  ant delno. Aš paklausiau, kam Matiukui reikalingi dantys, tai kariškiai sakė,
  kad jis dantų technikas ir jo žmona dantistė. Pas Matiuką auksinius dantis
  mačiau išvalytus, apvalius, atrodo, 4 dantis.*
  * Ten pat, p. 150.
  81К о I i o n ö I t a m s u m a s
  Po karo Pranas Matiukas buvo teistas, bet kalėjo neilgai. SSRS Aukščiausio­
  sios Tarybos Prezidiumo 1955 m. sausio 17 d. įsake „Dėl amnestijos sovie­
  tų piliečiams, bendradarbiavusiems su okupantais Antrojo pasaulinio karo
  1941-1945 m. laikotarpyje“, asmenys, nuteisti 10 metų laisvės atėmimu,
  buvo paleidžiami, nuteistiesiems 25 metų kardomoji priemonė sutrumpinta
  perpus. 1955 m. Pranas Matiukas paleistas iš įkalinimo įstaigos. Jis su šeima
  apsigyveno Panevėžyje, o dirbo pagal specialybę - dantų techniku Joniškė­
  lio poliklinikoje. Aktyviai dalyvavo dramos būrelio veikloje.
  Po šešerių metų, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, suimtas pakartotinai.
  Paprašyta darbovietės charakteristikos. Joniškėlio apylinkės poliklinikos vy­
  riausiasis gydytojas apie Matiuką atsiliepė taip: „Darbštus, energingas, ak­
  tyvus saviveiklininkas, daug prisidėjęs prie meno saviveiklos atgaivinimo,
  dalyvavo dramos ratelyje.“*
  Pranui Matiukui ir dar septyniems TDA 3-iosios kuopos žudikams 1962 m.
  lapkričio 9 d. Vilniuje įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Dantų techniko
  karjera baigėsi.
  „Pranas Matiukas yra dalyvavęs sušaudant apie 18 000 žmonių“ (Teismo
  nutartis)**.
  Istorikas Alfredas Rukšėnas nagrinėjo Kauno savisaugos bataliono žudikų
  motyvus. Jis išskyrė keturias žmonių, stojusių į batalionus, kategorijas***:
  Patriotai - tie, kurie stojo į savisaugos batalionus norėdami ginti tėvynę
  nuo priešų ir tikėdami, kad batalionai - būsimos nepriklausomos Lietuvos
  kariuomenės pradžia.
  Bedarbiai - buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ir kiti darbo neturintys
  asmenys, kurie stojo į batalionus, nes čia buvo mokamas atlyginimas.
  * Ten pat, p. 140.
  ** Ten pat, p. 264.
  *** Alfredas Rukšėnas. Lietuvos gyventojų stojimo į Kauno savisaugos batalionus 1941 m.
  vasarą ir rudenį motyvai. Iš: Genocidas ir rezistencija , 2012, Nr. 2 (32), p. 7-26.
  82IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
  Kaltinamasis Pranas Matiukas rodo vietą, kur 1941 m. rudeni buvo nužudyti 500 Babtų žydų. 1962 m.
  Nuskriaustieji - skriaudą patyrę Lietuvos kariuomenės karininkai, soviet­
  mečiu paleisti į atsargą, sovietinio saugumo tardyti asmenys, norintys atsi­
  teisti su skriaudikais.
  Nesaugieji - tie, kurie tarnavo sovietiniam režimui ir stojo į batalionus no­
  rėdami išvengti bausmės. Buvo ir tokių, kurie bijojo būti išvežti į Vokietiją
  dirbti.
  Liepos 4-ąją Kauno VII forte į vieną duobę suvaryti žydai buvo šaudomi visi
  iš karto. Tai užtruko net pusantros valandos, kol niekas duobėje nebejudėjo.
  Tikriausiai daug žmonių duobėje buvo nušauti ne iš karto, tik sužeisti, o
  pribaigti vėliau, po keliolikos minučių, valandos, gal ir po pusantros nuo
  žudynių pradžios. Jie turėjo „gražaus laiko“ pasvarstyti, kas gi tie žmonės su
  uniformomis, kurie stovi ant pylimo, šaudo, geria ir netrukus juos pribaigs -
  gal patriotai, gal bedarbiai, o gal nuskriaustieji? O gal nesaugieji, kuriems šis
  darbas suteikia žmogišką saugumo jausmą?
  83Kelionė j tamsumas
  Štai kaip patys trečiosios kuopos nariai teisme kalbėjo apie savo motyvus.
  Aleksas Raižys:
  Kodėl aš įstojau į batalioną, pats nežinau. Savo veiksmų negaliu paaiškinti.
  Gal įstojau į batalioną iš vargingumo, pats nežinau. Kodėl šaudžiau žmones,
  irgi nežinau.*
  Juozas Kopūstas:
  Mano į batalioną įstojimo tikslas buvo, kad gauti ką nors prisiplėšti. Atlygini­
  mo negaudavome. Pasmerktųjų drabužiai mums būdavo atlyginimas už dar­
  bą. Būti batalione man buvo naudinga. Po pirmo šaudymo nedasiprotėjau,
  kad blogai darau.**
  Klemensas Skabickas:
  Į batalioną įstojau dėl silpnos sveikatos, ten darbas buvo nesunkus. [...] Tų
  žmonių, kuriuos šaudžiau, nepažinojau, jie man nieko nepadarė. Esu tikintis.
  Šaudydamas žmones nežinojau, kaip bus. Po to vaikščiojau išpažinties.***
  Po pirmųjų 3-iosios kuopos įvykdytų žudynių keli kariai dezertyravo. Vie­
  nas karys, kapitonas Bronius Kirkilą, išėjęs atostogų, 1941 m. liepos 12 d.
  nusišovė savo bute. Kodėl? Neatlaikė įtampos? Ar, pasak išeivijos istorikų,
  buvo nusprendęs keršyti žydams, kol nužudysiąs „nusistatytą kiekį“. Tai
  įvykdęs Kirkilą esą ir nusišovė.
  Jeigu tai tiesa, „nusistatytą kiekį“ Bronius Kirkilą įvykdė per labai trumpą
  laiką, vos keletą dienų. Kiekis buvo didžiulis.
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 47337/3, t. 12, p. 154.
  ** Ten pat, p. 160.
  *** Ten pat, p. 166.
  84IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Skrajojantys žmogžudžiai
  Tikslas išvalyti Lietuvą nuo žydų galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinkti­
  nių vyrų buvo suorganizuotas Skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturm-
  fiurerio Hamano, kuris visiškai suprato mano tikslus ir sugebėjo užtikrinti
  bendradarbiavimą su lietuvių partizanais ir atitinkamomis struktūromis.
  K. Jageris, 1941 m. gruodžio 1 d. pranešimas*
  Iki 1941 m. rugpjūčio, kai buvo pradėtas masinis visų Lietuvos žydų naiki­
  nimas, 90 procentų Lietuvos žydų dar buvo gyvi.
  Hamano skrajojančiame būryje tarnavo 8-10 vokiečių ir 30-40 lietuvių.
  Operacijoms viską paruošdavo vietinė administracija, policija ir partizanai,
  izoliuodami žydus, suvarydami juos prie iš anksto iškastų duobių. [...] Iki
  1941 m. spalio 15 d. buvo nužudyta 70 105 žydai. Apie 50 000 žydų palikta
  remonto darbams ir kariniams užsakymams. Visiško žydų sunaikinimo ter­
  minas nukeltas vėlesniam laikui.**
  TDA bataliono 3-ioji kuopa ir tapo Joachimo Hamano komandos pagrindu.
  Keli vokiečiai gestapininkai ir keliasdešimt 3-iosios kuopos karininkų bei
  kareivių būdavo kviečiami į konkrečią akciją Lietuvos provincijoje. „Pats
  Hamannas dažnai net nevykdavo į žudynes provincijoje, jis tik paskirdavo
  užduotis 1-ojo bataliono karininkams (leitenantams A. Dagiui, J. Barzdai,
  B. Norkui).“***
  Vokiečiai dažniausiai likdavo Kaune vykdyti kitas funkcijas ir į šaudymus
  provincijoje paprastai važiuodavo tik 2-3 vokiečiai. Jie vykdavo lengvąja ma­
  šina, o vokiečiai baudėjai vienu arba dviem sunkvežimiais, kartais „Lietūkio“
  autobusu. Hamanno grupei provincijoje neretai talkindavo vietos policininkai
  ar aktyvistai.****
  * Arūnas Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944), p. 203.
  ** Ten pat, p. 203.
  *** Arūnas Bubnys. Lietuvių policijos 1 (13)-asis batalionas ir žydų žudynės 1941 m. Iš:
  Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m. Straipsnių rinkinys. Sudarė Arūnas Bubnys. Vilnius:
  LGGRTC, 2011, p. 392.
  **** Alfonsas Eidintas. Žydai, lietuviai ir holokaustas. Vilnius: Vaga, 2002, p. 262.
  85Kelione I tamsumas
  Slaptas Lietuvos policijos departamento vado Vytauto Reivyčio aplinkraštis.
  86IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Rugpjūtį į žydų naikinimą įsitraukė visos Lietuvos apskritys.
  Policijos departamento vado Vytauto Reivyčio slaptas aplinkraštis 1941 m.
  rugpjūčio 16 d. Nr. 3, išsiuntinėtas visų apskričių policijos vadams:
  Gavus šį aplinkraštį, pastaboj nurodytose vietose tuojau sulaikyti visus žydų
  tautybės vyrus nuo 15 metų amžiaus ir tas moteris, kurios bolševikų okupa­
  cijos laikais pasižymėjo savo bolševikiška veikla arba dar ir dabar pasižymi
  tokia veikla ar įžūlumu. Sulaikytus asmenis surinkti prie magistralinių susi­
  siekimo kelių ir tuoj specialiomis susisiekimo priemonėmis pranešti policijos
  departamentui. Pranešant tiksliai nurodyti, kokioje vietoje ir kiek yra sulaiky­
  tų ir surinktų šios rūšies žydų.
  Reikia pasirūpinti, kad sulaikytieji būtų aprūpinti maistu ir tinkama apsauga,
  kuriai galima panaudoti pagalbinę policijų.
  Šis aplinkraštis turi būti išpildytas per dvi paras nuo jo gavimo. Sulaikytus
  žydus saugoti, kol bus galima paimti ir išvežti į stovyklų.
  Policijos departamento direktorius Vytautas Reivytis, aviatorius, profesio­
  nalus šaulys į taikinius, sportininkas, pristatęs Lietuvai džiudžitsu sportą
  (išleidęs knygą apie šią sporto šaką). Džiudžitsu - japoniškai „švelnumo
  menas“, viena iš samurajų kovos rūšių.*
  Policijos vadai nedelsdami atsiskaito V. Reivyčiui:
  Vilkijos policijos nuovados viršininkas rugpjūčio 18 d. rašo: „Iš Vilkijos iš­
  vežta 280 vyrų, 120 moterų.“**
  * LCVA, f. R-683, ap. 2, b. 2,1. 1.
  41* Arūnas Bubnys. Žydų žudynės Kauno apskrityje 1941 m. Iš: Holokaustas Lietuvoje 1941-
  1944 m., p. 184.
  87Kelionė j tamsumas
  Kėdainių policijos nuovados viršininkas (rugpjūčio 17 d.): »913 Kėdainių
  miesto ir valsčiaus žydų sutelkti Kėdainių kultūrtechnikos mokyklos darži­
  nėje ir klėtyje. Vyrai atskirti nuo moterų. Jie saugomi iki atskiro „parėdymo“/
  Šakių policijos nuovados viršininkas: „Pranešu, kad nuo šios dienos man
  pavestoje apskrityje žydų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine
  policija.“* **
  Hamanno būrio statistika nežinoma. Taip pat nežinoma, kiek žmonių Lietu­
  vos provincijoje nužudė Hamanno būrys, o kiek - jiems talkinę vietos balta­
  raiščiai. „Holokaustas Lietuvos provincijoje tebėra nežinomas ir netyrinėtas
  mūsų istoriografijos klausimas“, - sako istorikas Arūnas Bubnys.***
  Neturim tyrimams lėšų? Neturim istorikų? Neturim noro ir laukiam, kol
  išmirs visi žudynių liudininkai? Laukti liko neilgai.
  * Arūnas Bubnys. Lietuvos žydų mažieji getai ir laikinosios izoliavimo vietos. Iš: Holo­
  kaustas Lietuvoje 1941-1944 m., p. 150.
  ** Garažas: aukos , budeliai stebėtojau Sudarė Saliamonas Vaintraubas. Vilnius: Lietuvos
  žydų bendruomenė, 2002, p. 40.
  * Arūnas Bubnys. Lietuvos mažieji getai ir laikinosios izoliavimo stovyklos. Iš: Holokaus­
  tas Lietuvoje 1941-1944 m., p. 136.
  88Y p a t i n g i e j i vyr ai
  Ypatingasis būrys sukurtas 1941 m. liepos mėnesį. Jis buvo tiesiogiai paval­
  dus gestapui. Vadai ir dalyviai - lietuviai, buvo keli rusai ir lenkai. Iš pradžių,
  kol būrio būstinė buvo Šventaragio g., dabartinės Vidaus reikalų ministe­
  rijos patalpose, norintys įstoti į būrį ateidavo, parašydavo prašymą - jokių
  pasižadėjimų pasirašyti nereikėjo. Būriui persikrausčius į Vilniaus g. 12 (da­
  bar - Vilniaus g. 37), pradėta reikalauti pasirašyti pasižadėjimą neatskleisti
  veiklos paslapčių. Iš pradžių Ypatingajame būryje tarnavo apie 100 vyrų,
  vėliau - 1941 m. antroje pusėje ir vėlesniais karo metais - apie 30-40. Vyrai,
  pasak apklausos protokolų, gaudavo maitinimo talonų knygutes, su jomis
  galėdavo užeiti į bet kurį Vilniaus restoraną ar valgyklą pavalgyti, reikėdavo
  tik išplėšti talonėlį ir atiduoti jį oficiantui. Tarnaujantiems būryje mokėdavo
  atlyginimą, duodavo maisto davinių, juose būdavo razinų ir kartą per savai­
  tę - degtinės.
  Pagrindinė Ypatingojo būrio darbovietė buvo Paneriai.
  89Kelionė j tamsumas
  Paneriai: liudininkų portretai
  Archyve išlikęs Ypatingojo būrio dalyvio Vlado Kliuko merginos Veronikos
  liudijimas. Su devyniolikmečiu žudiku ji susipažino būdama aštuoniolikos.
  Vladas Kliukas ir Vladas Butkūnas gyveno Vilniuje, Basanavičiaus g. 15.
  Vladas Kliukas mane pakvietė į butą, kuriame gyveno kartu su Vladu But-
  kūnu. Pradėjusi draugauti sužinojau, kad jie tarnauja Ypatingame būryje.
  Išgertuvių metu jie girdavosi, kad šaudo žydų tautybės piliečius Paneriuose,
  kad turi daug žydų turto. Kiek pastebėjau, pas Butkūną, Kliuką ir Čeponį
  buvo daug pinigų ir jie su jais nesiskaitė . Jie sakydavo, kad prisigeria degtinės
  ir paskiau šaudo žydų tautybės piliečius. Čeponio Stasio bute jie dažnai gir­
  tuokliaudavo, o paskiau mušdavosi tarp savęs ir šaudydavo iš pistoletų.
  Su Kliuku Vladu draugavom maždaug iki 1943 metų rudens, o paskiau, kai
  tapau nėščia nuo Kliuko, tai jis pas mane neužeidavo ir draugystė nutrūko. Be
  to, jis, kaip pastebėjau, turėjo ir daugiau merginų tuo pačiu metu, kai drau­
  gavo su manim.*
  Ar Vladas rėmė savo merginą finansiškai? Anot Veronikos, „davė pinigų, o
  vieną kartą atnešė bliuskutę ir sijoną“**.
  Vlado ir Veronikos vaikas mirė nesulaukęs 2 mėnesių.***
  Paneriai iki karo buvo ramus Vilniaus priemiestis, pušimis apaugusi mies­
  tiečių vasarojimo vieta. Priemiestį kirto geležinkelio linija ir Vilniaus-Gar-
  dino plentas. Nuo miesto centro - devyni kilometrai, žmones galima atvežti
  plentu, geležinkeliu arba atvaryti pėsčiomis. 1941 m. sovietai čia nusprendė
  įrengti skystojo kuro saugyklas - septynias dideles duobes, sujungtas kana­
  lais, per kuriuos nutiesti vamzdžiai. Penkių kvadratinių kilometrų teritorija
  buvo aptverta spygliuota tvora. Vokiečiams pasirinkus Panerius masinėms
  žudynėms, teritoriją imta vadinti „baze“.
  * LYA, К -l, ap. 46, b. 4914, p. 126.
  ** Ten pat, p. 133.
  *** Ten pat, p. 161.
  90IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Panerių „bazė“ buvo prie pat geležinkelio ir namų, kuriuose gyveno žmo­
  nės. Geležinkelio sargas Jankowskis, budėdavęs būdelėje prie pervažos, pri­
  simena:
  Sušaudytųjų kūnais buvo užpildytos dvi didelės dvidešimt penkių metrų dia­
  metro ir penkių metrų gylio duobės, keletas mažesnio diametro duobių ir tarp
  duobių esantys kanalai* Žudikams vadovavo vokiečių karininkas, kurį jie vadi­
  no „šefu“. Tai buvo vidutinio ūgio blondinas su akiniais. Kada atvesdavo eilinę
  aukų partiją, vokietis ir dar kažkas su juo atvažiuodavo lengvuoju automobiliu.**
  Liudytoja Halina Okuniewicz 1977 m. liepos 17 d. teisme Olštyno mieste
  Lenkijoje pasakojo:
  Kartą aš paklausiau vieno policininko, kam jis nešioja tokį peilį prie savęs, ir
  jis man atsakė, kad peiliu pjauna vaikus, nes jiems gaila kulkų. Tai pasakė
  Vladislavas Kliukas.***
  Liudytojas Justas Martišius, Ypatingojo būrio narys, tame pačiame teisme
  1977 m. gegužės 25 d. posėdyje prisimena:
  Jei pasitaikydavo motina su vaiku ant rankų, tai šaudydavo du, vienas į mo­
  tiną, kitas į vaiką.****
  Vienas iš Ypatingojo būrio narių Mečys Butkus per apklausą pasakojo:
  Aš turėjau surašyti sąrašą tų žydų, kurie buvo atvaryti į Panerius sušaudy­
  mui. Prie įėjimo į duobę buvo pastatytas stalas, ir aš už jo sėdėdamas rašiau
  į sąrašus tuos, kurie būdavo išvaromi iš tos duobės ir vedami į kitą duobę
  sušaudymui. Rašydavau pavardę, vardą ir gimimo metus. Aš todėl prisimenu,
  kad buvo surašyti į sąrašus 2000 žmonių.*****
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 2, p. 18.
  44 Ten pat, p. 20.
  *** LYA, К -l, ap. 58, b. 477746/3, t. 3, p. 202.
  "*** Ten pat, p. 246.
  ***** LYA, К -l, ap. 45, b. 1353, t. 14, p. 151-152.
  91K e 11 o n d I t a m s u m a s
  Pagrindinis Panerių žudynių metraštininkas - Kazimierzas Sakowiczius. Šis
  lenkų žurnalistas prieš karą Vilniuje leido savaitraštį Przegląd gospodarski.
  Per sovietų okupaciją netekęs spaustuvės ir būsto Vilniuje, persikraustė į
  namelį Paneriuose. Tas namelis buvo visai netoli egzekucijos vietos. Sako­
  wiczius nuo pirmųjų žudynių dienų pro palėpės langelį stebėdavo įvykius ir
  slapta rašė dienoraštį. Dienoraščio lapus dėdavo į tuščius limonado butelius
  ir užkasdavo į žemę.
  Kazimierzo Sakowicziaus „Panerių dienoraštis“ išleistas 1999 m. lenkų,
  2000 m. - hebrajų, 2003 m. - vokiečių, 2005 m. - anglų kalba. Lietuvoje
  „Panerių dienoraštis“ pasirodė 2012 metais. Tiražas - 500 egzempliorių.
  Šioje knygoje privalau pacituoti Sakowicziaus dienoraščio ištraukas - vien
  todėl, kad beveik niekas Lietuvoje apie jį nežino. Leidimo cituoti teko pra­
  šyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, nes jam
  priklauso dienoraščio vertimo į lietuvių kalbą autorių teisės. Šio centro, iš
  pradžių svarsčiusio, ar knygoje dienoraštis bus panaudotas „teigiamiems“
  tikslams, ar ne, atsakymas dėl pirmojo knygos leidimo buvo toks: „Mes su­
  pratome, koks šios knygos leidybos tikslas, todėl nesutinkame, kad „Panerių
  dienoraščio“ ištraukos būtų naudojamos autorės knygoje. Užteks to, ką ji
  pati pririnks iš archyvų. Žinoma, niekas jai nedraudžia rašyti, kad „Panerių
  dienoraštis“ išleistas ir lietuvių kalba.“
  Ką čia bepridursi. Taigi iš lietuviško vertimo cituoju tiek, kiek nedraudžia
  Lietuvos įstatymai:
  IV. 4-toji, „Paskutinio teismo diena “ sekmadienis, kaip žaibas trenkia žinia:
  turi atvežti žydų traukiniais į atsarginį kelią ir sušaudyti. [...]*
  Šaudoma iš viso 11 partijų ir apie 11 vai. viskas nurimsta. Ar tikrai? Na taip!
  Nes traukinys liko tuščias ir atvyko lokomotyvas jo pasiimti.
  * Kazimierz Sakowicz. Panerių dienoraštis. 1941-1943 m. Iš lenkų k. vertė UAB „Magist­
  rai“ Vilnius: LGGRTC, 2012, p. 87
  92IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  O visas nužudytųjų turtas, prieš tai iškrautas iš vagonų ant žemės, iškilo lyg
  milžiniškas daiktų ir maisto produktų kalnas. Pagalvės, čiužiniai, vaikiški ve­
  žimėliai, visokie krepšiai, lagaminai, virtuvės indai, bulvių maišai, kurių dau­
  giausia, duonos kepalai, drabužiai - viskas kartu sumaišyta.
  Kaip paaiškėjo, nuo 7 iki 11 vai. sušaudyta 49 vagonai žmonių.
  Dar ne pabaiga.
  Į stotį atvyko naujas traukinys su aukomis.
  Lietuviai dviem eilėmis eina naujų aukų. Po keliolikos minučių nuskamba
  daug šūvių, priešais Česniko namą bėga žydas, jaunas, tvirto sudėjimo, jam iš
  paskos - policijos karininkas, nuskardi šūvis, žydas pradeda šlubuoti, lietuvis
  jį pasivijo prie užtvaros, tas, jau gulėdamas ant žemės, maldaudamas pakelia
  rankas, lietuvis kažką sako, tas linkteli galvą ir iš užančio išima kažkokį juodą
  ryšulėlį. Lietuvis paima, apžiūri, slepia kišenėje, dar kažko paklausia, žydas
  neigdamas pakrato galvą, lietuvis šauna beveik „v upor“. Žydas parkrenta.
  Prie nužudytojo guli mokinio bilietas su nuotrauka, išduotas Judelio Šapiro,
  Benjamino sūnaus, Švenčionių vidurinės mokyklos mokinio, vardu. *
  1943. V. 29
  Paneriuose po „Paskutiniojo teismo dienos“ daug kas negeria nevirinto van­
  dens, nes bijo, kad vandenyje yra kraujo.**
  Vienas iš baisiausių Sakowicziaus dienoraščio liudijimų - istorija apie Pane­
  rių šunį, ją verčiau iš anglų kalbps.
  Pelytė - maža, pilka, nukarusiomis ausimis ir ilga uodega kalė. Toji kalė siau­
  bingai loja vakarais, iki pat vėlumos, o iš ryto gali pamatyti, kaip ji grįžta iš
  bazės. Och! Jankovskio ir Rudzinskio vaikai pažįsta Pelytę, nes jie gano gy­
  vulius bazėje: dažnai jie ją išgena iš duobės. Ji kasa žemę duobėje, o tada
  * Ten pat, p. 92-95.
  ** Ten pat, p. 117.
  93Kelionė j tamsumas
  plėšo aukų drabužių liekanas ir ėda jų kūnus. Ji drasko krūtines, pilvus, pilvų,
  kojas - ką tik atkasa: veidą, skruostus. Tai mažas monstras. Bet Seniucis di­
  džiuojasi, kad turi tokį mažą monstrą. O juk Seniucis pats yra žydų kilmės.
  Gal kalė ėda jo labai artimus giminaičius*
  Pelytės bastymosi ir grįžimo maršrutas visuomet tas pats: ji išlenda pro Se-
  niucio tvoros skylę ir bėga link kalvos, tuomet pasuka prie geležinkelio bėgių.
  Gali matyti, kaip ji risnoja per bėgius, tuomet dingsta iš akių ir tik po kurio
  laiko atsiranda bazėje ant smėlėto geltono kelio, jį kirtusi dingsta tarp medžių.
  Kartais grįždama ką nors nešasi. Vieną kartą - tai buvo 1943 m. rugpjūtį -ji
  dantyse nešėsi žarnas, bet kažkieno išgąsdinta numetė jas priešais Seniucio
  sklypą. Vaikai jas pakabino ant Seniucio tvoros.**
  Žydų vyrai laukia šūvio.
  * Kazimierz Sakowicz. Ponary Diary, 1941-1943. A Bystanders Account of a Mass Murder,
  edited by Itzhak Arad. Yale University press, 2005, p. 97.
  ** Ten pat, p. 100-101.
  94IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Kazimierzo Sakowicziaus dienoraštis nutrūksta 1943 m. lapkričio 6-ąją. Jo
  artimųjų teigimu, dienoraštį Sakowiczius rašė iki mirties - 1944 m. liepos
  5 d. jį, važiuojantį dviračiu iš Vilniaus namo į Panerius, nušovė.
  Limonado buteliai su Sakowicziaus užrašais pragulėjo darže daug metų ir
  tik 1959 m. kasant žemę buvo rasti. Kaimynai, pamanę, kad galėtų būti už­
  kasta aukso, rausė toliau, bet rado tik butelius su popieriaus lapeliais ir per­
  davė juos muziejui.
  Mokslei vio po r t r e t a s
  Vilniaus pirmosios amatų mokyklos moksleiviai 1941 m. vasarą, užuot dy­
  kinėję, praleido dirbdami - Ypatingajame būryje.
  Amatų mokyklos mokinys, busimasis šaltkalvis, pasakoja:
  1941 m. vasarą aš buvau Vilniuje ir gyvenau Amatų mokyklos bendrabutyje
  Filaretų gatvėje. Norėdamas susirasti darbo vasaros atostogų metu aš krei­
  piausi į kokią tai prekybinę organizaciją ir mane paskyrė pardavėju į maisto
  prekių parduotuvę Užupio gatvėje. Ten dirbau apie 2-3 savaites, bet padariau
  trūkumų ir buvau atleistas.
  Maždaug 1941 m. liepos viduryje susitikau savo pažįstamą. Jis man pasakė,
  kad yra tokia darbo vieta, kur galima neblogai uždirbti. Jis man paaiškino,
  kad reikalingi žmonės rinkti iš žydų tautybės piliečių brangenybes, kaip žie­
  dus, laikrodžius ir kitokius auksinius daiktus. Aiškino, kad renkant reikia
  užpildyti kokius tai dokumentus, tačiau galima ir sau pasiimti kokius nors
  brangius daiktus neįtraukiant jų į tuos dokumentus. Paskatintas to pažįs­
  tamo nutariau eiti ten dirbti. Jis man nurodė adresą, kur reikia kreiptis dėl
  to darbo. Tai buvo Vilniaus gatvėje, numerio neprisimenu. Ten mūriniame
  pastate, antrame aukšte, buvo taip vadinamas „Ypatingas būrys“. Iš pradžių
  nežinojau, kad jis taip vadinasi, o sužinojau, kai išdavė man pažymėjimą,
  kad esu „Ypatingojo būrio“ dalyvis. Tuomet būryje jau radau Vilniaus pir­
  95Kelionė j tamsumas
  mosios amatų mokyklos mokinį Stavarų Vladų, kuris kartu su manimi mo­
  kėsi šaltkalvių grupėje. Šiek tiek vėliau tame būryje pastebėjau ir kitus mūsų
  mokyklos mokinius.
  Amatų mokyklos mokiniai, kurie priklausė tam būriui, maitinosi amatų mo­
  kyklos bendrabutyje Filaretų gatvėje. Už tarnybų tame būryje mes, mokiniai,
  jokio atlyginimo negavome. Aš tame būryje išbuvau apie mėnesį laiko, pas­
  kiau iš jo išėjau ir tęsiau mokslų amatų mokykloje.
  Iš pat pradžių, kuomet įstojome į būrį, tai šautuvų nedavė ir reikėjo be gin­
  klų varyti žydų tautybės piliečius iš jų butų į gatvę, kur juos paimdavo ap-
  saugon kokio tai lietuviško bataliono kareiviai ir varydavo juos grupėmis
  į Lukiškių kalėjimų. [...] Jau po to mums išdavė rusiškus šautuvus. Mums
  reikėjo varyti žydų tautybės piliečius iš Lukiškių į Panerius, kur jie paskiau
  būdavo sušaudomi.
  „Ypatingojo būrio“ dalyviai, ginkluoti šautuvais, nuvykdavome prie kalėjimo,
  tačiau į kalėjimo vidų neužeidavome, o pasilikdavome prie vartų. Prie kalėji­
  mo taip pat atvykdavo nemažas skaičius kokio tai lietuviško bataliono karei­
  vių, kurie dėvėjo buvusios buržuazinės Lietuvos uniformas. Jie buvo ginkluoti
  ne rusiškais šautuvais, bet kokiais, dabar neprisimenu. Kalėjimo kieme kas tai
  žydų tautybės piliečius vyrus, moteris ir vaikus išrikiuodavo ir kai jie pradė­
  davo eiti pro vartus, mes, „Ypatingojo būrio “ dalyviai ir bataliono kareiviai,
  apsupdavome juos iš visų pusių ir varydavome į Panerius. Šautuvus nešda-
  vome rankose. Kolonos priekyje ir užpakalyje eidavo uniformuoti kareiviai.
  Vokiečių uniformomis apsirengusių kariškių nepastebėjau. Kiekvienu atveju
  buvo varoma apie kelis šimtus žmonių, bet tikslaus skaičiaus nežinau. Kokio­
  mis gatvėmis varydavome, dabar jau neprisimenu.
  Prisimenu, kad Paneriuose reikėdavo pereiti pervažų, ir tuoj už pervažos buvo
  miškas, kur ir buvo masinio šaudymo vieta. Ten buvo keletas iškastų didelių
  duobių, kurias kasė kokiems tai reikalams tarybinės armijos dalinys dar prieš
  karų. Kiek prisimenu, tai buvo duobių, kurių diametras siekė apie 20 ir dau­
  giau metrų. Pasmerktuosius suvarydavome į vienų iš duobių, ir jie ten buvo
  96IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  laikomi prieš šaudymą. Paskiau iš tos duobės grupėmis varydavo į kitą duobę
  ir ten šaudydavo. Toje duobėje, kur jie buvo laikomi prieš šaudymą, turėdavo
  pasmerktieji palikti savo daiktus, kuriuos būdavo pasiėmę ryšuliuose. Prieš
  duobę, kurioje būdavo šaudomi, turėdavo išsirengti iki apatinių baltinių ir tik
  paskiau buvo varomi į duobę ir šaudomi. [...] Mus, amatų mokyklos mokinius,
  prie šaudymo neimdavo, o liepdavo eiti saugoti pasmerktuosius. Kiti būrio
  dalyviai nueidavo į šaudymo vietą ir ten šaudydavo pasmerktuosius*
  Komentaras iš Ypatingojo būrio viršilos Jono Tumo apklausos protokolo:
  Noriu pasakyti, kad šaudymuose dalyvavo visi „ypatingojo būrio<( dalyviai,
  nes tas būrys tam ir buvo sudarytas. Jeigu kas iš „ypatingojo būrio1 dalyvių
  vieną dieną stovėdavo sargyboje prie pasmerktųjų, tai kitą dieną jis duobėje
  juos šaudydavo. Tokių ,,ypatingojo būrio“ dalyvių, kurie iš viso nešaudė, ne­
  buvo.**
  Aš kategoriškai galiu pasakyti, kad Paneriuose žydų tautybės piliečius šaudė
  visi Ypatingojo būrio nariai.***
  Laiškanešio portretas
  Vincas Sausaitis, Ypatingojo būrio dalyvis, 1944 m. nepavykus pasitraukti į
  Vakarus, po karo pakeitė pavardę ir gyveno suklastotais dokumentais. Su­
  imtas 1948 m., nuteistas 25 metų laisvės atėmimo bausme lageryje Už žydų
  konvojavimą ir saugojimą vykdant Panerių masines žudynes. Amnestuotas
  1955 m., grįžta į Lietuvą, sukuria naują šeimą, gimsta ir auga vaikai. Tardant
  kitus Ypatingojo būrio narius Lenkijoje paaiškėja naujos aplinkybės ir Vin­
  cas Sausaitis 1977 m. liepos 26 d. vėl suimamas - įtariama, kad jis ne tik kon­
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 20046/3, p. 64-65.
  ** LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 2, p. 9.
  *** LYA, К -l, ap. 46, b. 4914, p. 83.
  97Kelionė I tamsumas
  vojavo žydus į Panerius, bet ir pats juos šaudė. Paklaustas, kodėl nepasakė
  šaudęs žydus per 1948 m. tardymą, atsakė paprastai ir aiškiai: „Nepasakiau,
  nes niekas manęs to neklausė.“
  Iš Vinco Sausaičio pasakojimo:
  1941-aisiais atvykau į Vilnių, nes neturėjau darbo. Gavau darbą centriniame
  pašte, laiškininku, kur išdirbau, jei neklystu, iki 1941-ųjų pavasario. Iš pašto
  mane atleido už tai, kad aš kartą neišnešiojau tą dieną visų laiškų adresatams,
  o buvau juos palikęs po krūmu kitai dienai. Vaikai pamatė laiškus ir suplėšė.
  1941-ųjų vasarą, fašistinei Vokietijai okupavus Vilnių, žmonės pradėjo kalbė­
  ti, kad vyrai bus vežami darbams į Vokietiją. Iš ko aš sužinojau, kad Vilniuje,
  Klaipėdos gatvėje esančiame pastate, organizuoja rezervinę policiją ir kad joje
  tarnaujančių vyrų į Vokietiją neveža. 1941-ųjų liepą aš nuėjau į policijos būs­
  tinę, esančią Klaipėdos gatvėje, ir kreipiausi įstojimo į ją klausimu.
  1941 metų rudenį, mėnesio nepamenu, aš kartu su kitais būrio dalyviais, iš
  viso šešiese, su vokiečiu Vaisu, sunkvežimiu nuvykome į Panerius, žmonių
  šaudymo vietą, kur netrukus vokiečių kareiviai atvežė sunkvežimiu trylika se­
  nyvo amžiaus žydų tautybės vyrų. Vaisas liepė pasmerktiesiems nusirengti iki
  apatinių rūbų ir nusiauti avalynę, atiduoti visus turimus auksinius daiktus.
  Pamerktieji ėjo vienas po kito prie Vaiso ir metė į jo portfelį vestuvinius žiedus,
  laikrodžius, kas turėjo auksinius bei popierinius pinigus. Po to visi nusirengė
  iki apatinių baltinių ir nusiavė avalynę viską sumesdami į krūvą. Po to Vaisas
  liepė jiems lipti kopėčiomis į duobę, stotis į vieną eilę ant jau esamų lavonų
  ir atsukti nugaras. Po to, kaip pasmerktieji išpildė jo nurodymus, Vaisas išri­
  kiavo prie duobės krašto mus, t. y. šešis Ypatingojo būrio dalyvius, ir dar apie
  dešimt vokiečių kareivių. Visi buvome ginkluoti kariškais šautuvais.
  Aš stovėjau šaudytojų eilėje antras nuo pradžios. Vaisas mus įspėjo, kad be ko­
  mandos mes nešaudytume. Mes visi užtaisėme šautuvus ir nusitaikę į duobėje
  stovinčių pasmerktųjų galvas laukėme Vaiso komandos iššauti. Aš taikiau į
  antro nuo eilės pradžios stovinčio duobėje pasmerktojo pakaušį. Kartu su ma-
  98IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
  Prleš mirt|.
  nimi nusitaikę šauti į pasmerktuosius stovėjo Čeponis, Butkimas, Granickas ir
  kiti. Vaisas davė komandą šauti kartu mostelėjęs ranka. Aš kartu su kitais iš­
  šoviau ir pamačiau, kaip duobėje nugriuvo žmogus, į kurio pakaušį aš buvau
  nutaikęs savo šautuvą. Kai kurie pasmerktieji buvo tik sužeisti. Juos Vaisas
  pribaigė iš pistoleto. Po to Vaisas davė įsakymą užkasti lavonus. Aš kartu su
  ypatingojo būrio dalyviais ir vokiečių kareiviais juos užkasėme. Po to vokie-
  99Kelionė I tamsumas
  etai sumetė į sunkvežimį sušaudytų žmonių rūbus ir avalynę ir mes grįžome
  į Vilnių.
  Be šio karto, man dar keletą kartų teko asmeniškai šaudyti pasmerktuosius
  Paneriuose. Jei neklystu, apie trejetą kartų. Kiek nušoviau per savo tarnybos
  ypatingajame būryje laikotarpį, dabar negaliu pasakyti, nes nušautųjų niekas
  neskaičiavo.
  Pasmerktųjų šaudymo tvarka buvo sekanti. Atvestuosius išrengdavo iki apati­
  nių rūbų, surinkdavo iš jų vertingus daiktus: vestuvinius žiedus, laikrodžius,
  pinigus. Kai kada šaudytojai stovėdavo ant duobės krašto, o kai šaudydavo di­
  desnėse duobėse, tai kartu su aukomis duobėje. Pasmerktuosius sustatydavo į
  vieną eilę, nugara į šaudytojus. Kai kada į duobę jie patys įlipdavo kopėčiomis
  (kai šaudydavo mažesnėse duobėse), o į didesnes juos įvesdavo kas nors iš ypa­
  tingojo būrio dalyvių. Prieš einantį duobę būdavo liepiama jiems imti vienas
  kitą už rankos. Kaip taisyklė būdavo šaudoma po dešimt pasmerktųjų vienu
  metu. Tokį pat skaičių skirdavo ir šaudytojų iš ypatingojo būrio dalyvių tarpo.
  Komandą šaudyti duodavo Vaisas, Norvaiša ar viršila Tumas. Po šaudymų
  lavonus ne visais atvejais užkasdavome. Kaip taisyklė jie būdavo paliekami iki
  sekančios dienos šaudymų neužkasti. Tada juos užkasdavo kiti pasmerktieji,
  kurie po to būdavo sušaudomi.
  Ypatingojo būrio dalyviai, be Panerių, šaudė žmones ir kitose vietovėse. Apie
  jų išvykas girdėjau iš jų pačių kalbų, tačiau tų vietovių pavadinimų nepa­
  menu. Aš šaudžiau pasmerktuosius tiktai Paneriuose. Kitose vietovėse aš jų
  nešaudžiau.
  Metų nepamenu, aš kartu su kitais ypatingojo būrio dalyviais, pavardžių jų
  dabar negaliu prisiminti, buvau nuvykęs į Eišiškes ir Trakus. Ką mes darėme
  Eišiškėse, dabar nepamenu, man atrodo, kad ten žmonių nešaudėme. Tra­
  kuose ypatingojo būrio dalyviai, jei neklystu, kartu su vietiniais policininkais
  šaudė pasmerktuosius. Aš tada jų nešaudžiau, o stovėjau šaudymo vietos
  sargyboje. Sušaudytų asmenų skaičius Trakuose, jų amžius ir kitos šaudymo
  aplinkybės mano atmintyje neišliko.
  100IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Klausimas: Ką žinote apie alkoholinių gėrimų vartojimą žmonių šaudymo
  metu Paneriuose?
  Atsakymas: Žmonių šaudymo metu Paneriuose ypatingojo būrio dalyviai-šau-
  dytojai gerdavo degtinę. Ją gerdavo prieš žmonių šaudymus. Kiek pamenu, ją į
  šaudymo vietą pristatydavo ypatingojo būrio šefas Vaisas. Aš supratau, kad vo­
  kiečiai duodavo ypatingojo būrio dalyviams gerti degtinę prieš šaudymus tam,
  kad jie nesibjaurėdami šaudytų pasmerktuosius, kad būtų drąsesni šaudymų
  metu. Dėžė su degtine būdavo padedama keleto metrų atstumu nuo šaudymo
  duobės, ant kurios krašto stovėdavo šaudytojai - ypatingojo būrio dalyviai. Jie
  eidavo prie dėžės, gerdavo degtinę ir po to šaudydavo pasmerktuosius.
  Noriu pasakyti, kad degtinę atveždavo į Panerių žmonių šaudymo vietą ne
  visada. Ją pristatydavo tada, kuomet būdavo šaudoma daug pasmerktųjų.
  Kuomet aš šaudžiau pasmerktuosius Paneriuose, tai šaudymo vietoje degtinės
  nebuvo.*
  Lietuvos ypatingajame archyve esančių baudžiamųjų bylų duomenimis, kar­
  tu su Vincu Sausaičiu Ypatingajame būryje darbavosi dar bent septyni Vil­
  niaus centrinio pašto laiškanešiai.
  Sausaičio dalyvavimą žydų žudynėse 1941-1944 m. patvirtino du buvę Pa­
  nerių gyventojai ir keturiolika buvusių Ypatingojo būrio narių. Buvęs būrio
  narys Justas Martišius pasakojo:
  Atėjęs į komandą Sausaitį radau ir išeidamas jį palikau. 1943 metais aš pe­
  rėjau į statybos batalioną. [...] Prisimenu, jog Sausaitis dalyvavo šaudyme.**
  Buvęs būrio viršila Jonas Tumas:
  Sausaitis šaudyme dalyvavo daug kartų. Nežinau tokio fakto, kad už koman­
  dų nevykdymą būtų sušaudyti kurie nors ypatingojo būrio nariai. [...] Neat-
  4 LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 2 p. 177-188.
  " LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 4, p. 330.
  101Kelionė I tamsumas
  simenu, ar Sausaitis prašė mane atleisti nuo šaudymo. Tačiau bendrai tokių
  atvejų pasitaikydavo.*
  ? Pranešimas apie areštuotojo asmenybę ir kitas aplinkybes,
  į galinčias turėti įtakos jo pasitaisymui:
  ; Požiūris į darbą - neigiamas, dirba darbus, iš kurių gali turėti
  I asmeninės naudos.**
  $ Išrašas iš medicininės pažymos:
  L Emocijos labilios, labai lengvai apsiašaroja.***
  į Paskutinis Vinco Sausaičio žodis teismo posėdyje 1978 m.
  v vasario 16 d. (ištraukos):
  Ii
  "
  j
  v
  į
  i
  Gailiuosi padaręs žiaurius nusikaltimus prieš tarybinę valdžią
  ir visą žmoniją. Budeliai suardė mano gyvenimą ir sutepė mano
  sąžinę. [...] Skaitau, kad esu reikalingas šeimai, esu reikalingas
  vaikams. Ėjau ten, kur galima buvo užsidirbti duonos kąsnį.
  Prašau pasigailėti mano vaikų.****
  įį Paskutinis Vinco Sausaičio laiškas Aukščiausiajam Teismui
  (ištraukos):
  į
  ; Man, kaip eiliniam bemoksliui kaimo jurgiui, pirmą kartą
  įf patekus į miestą ir į tokį banditų būrį - daugiausia karininkai,
  viršilos, puskarininkiai ir kiti mokyti budeliai, tai aš nieko
  j nesusigaudžiau, kas čia vyksta, man atrodė, gal taip reikia karo
  iį metu [...], o aš kariuomenėj netarnavęs, tai jokio supratimo
  neturėjau apie kariuomenės darbus. [...] Įsakymus pildžiau, jeigu
  * Ten pat, p. 330.
  ** LYA, К -l, ap. 58, b. 47743/3, p. 76.
  *** Ten pat, p. 159.
  **** Ten pat, p. 350.
  102IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
  Kaltinamasis Vincas Sausaitis tardymo izoliatoriuje. 1977 m.
  jau jokiu būdu negalėjau niekaip išsisukti iš to žiauraus darbo,
  visada prašydavaus to paties Tumo, o daugiausiai tai Norvaišos
  ir Lukošiaus, tai jie atleisdavo, nes aš negalėjau žiūrėti tų kančių
  ir kraujo, nes man bloga darydavosi. [...] Išgerti buvo mėgėjai,
  ypač Lukošius, tai kartais pastatydavau kokią bonką, tai kaip
  paprašydavau, tai atleisdavo ir skirdavo į sargybą, o dažnai tai ir
  visai neateidavau į darbą*
  I
  Vincas Sausaitis buvo nuteistas aukščiausia - mirties - bausme. Bausmė
  įvykdyta Minske 1978 metais.
  * Ten pat, p. 352-354.
  103Kelionė j tamsumas
  Po t r i s d e š i m t i e s m e t ų :
  žmogžudžio sapnai
  Vieno Ypatingojo būrio nario byloje įdėtas žalias mokyklinis sąsiuvinis,
  kuriame krūvą padrikų lapelių. Juose nuteistojo ranka užrašyti sapnai, sap­
  nuoti Lukiškių kalėjime laukiant mirties bausmės. Ant sąsiuvinio viršelio
  parašyta:
  Prašau atplėšti po mano mirties. Prašau nesunaikinti. Labai gaila palikti tėvy­
  nę ir vaikus dar be sparnų ir ant senatvės pasidžiaugti su vaikais ir pastatyti
  juos ant tiesaus kelio, kur Leninas veda teisinguoju keliu.
  Kovo 11. Ryte, atrodo, tėvas mokino kokio eilėraščio, o aš uždainavau: „su­
  stingo kojos, rankos sustingo ir galva“...
  Kovo 17. Sapnavau, kad buvau ant savo kiemo, ir atsiminiau, kad karvės ne­
  išleistos į ganyklų. Atidariau tvarto duris ir išleidau. Kokia išsipurvinusi ir
  kaip ne mūsų. Ir tvoros suardytos tvarto, ir klausau - buliukas bliauna. Tai
  ir jį išleidau, kažkoks juodas, nedidelis. Ir kažkokį žmogų norėjau nušauti,
  vaikiaus po kažkokius griuvėsius ir taikiausi šauti. Paskiau jis išėjo į gatvę ir
  ten kelis kartus šoviau į žmogų, bet visai nenušoviau. Ir iš galvos didelę utėlę
  išėmiau ir užmušiau.
  Kovo 19. Po gražų miškų vaikščiojau, norėjau grybų rasti, bet neradau. Toks
  miškas švarus, balta samana. Paskiau perėjau per nedidelį laukų, peršokau
  per griovelį ir įėjau į tankų miškų lapuotį, sakau, uogų rasiu, bet neradau ir
  pamačiau didelį ųžuolų, sakau, pažiūrėsiu, ar yra gilių, matėsi, bet neskyniau.
  O Vytas šaukė mane, sako „karas“, eik greičiau, sakau, greit ateisiu. Prabudau.
  Kovo 21. 1. Sapnavau, kad išėjau į kažkokį koridorių nusišlapinti. O korido­
  rius toks nešvarus, visur krūvos pridaryta, bet aš atsistojau į tarpus ir neiš­
  sipurvinau batelių. 2. Atrodo, kaip jonas mane apkirpinėjo. Sakau, aukštai
  nepakirpk, jis sako, tik patrumpinsiu, visai nenukirpo ir iš ausų iškirpo, ir
  kaklų su mašinka skuto, skaudėjo iš pradžių, sakiau, taip nespausk, tai paskui
  neskaudėjo. Atrodžiau gražus. 3. Atrodo, Petraičio Angelė atbėgo prie manęs
  104IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  nuoga, tokia graži, ir vėl nubėgo. 4. Algirdo Marcelė gulėjo ant mūsų lovos
  kaip pasmerktieji, tokia kūda ir išbalusi, aš atsiguliau ant jos, neprisimenu, ar
  atsikėliau, atrodo, kad atsikėliau.
  Kovo 22. Sapnavau: buvau, atrodo, kaip savo namuose, ir tardytojas tardė
  žmogų, sako, netrukdyk man, ir aš išėjau iš to kambario ir užrėkiau, sakau,
  nei apsirengt negalima, eidamas kad trenkiau durimis kelis kartus, bet visai
  neužsidarė. Ir ėjau per sniegų, toks švarus...
  Kovo 23. Sapnavau, atrodo, su dukryte valgiau miltinius didelius blynus, to­
  kius baltus, vos pusę atslaužiau, atrodo, plonesnę pusę... Buvo vandens, toks
  nešvarus, negėriau, tik stovėjau ir žiūrėjau. Ir kažkokiam name kaip savo gu­
  lėjau, ir kairėj rankoj buvo du įpjovimai. Atrodo, tėvas žadėjo mane užmušti
  už kažką, bet toks vyriškis sako, nereikia, nes abu įpjovimai vienodo ilgumo
  ir jau baigia gyti, neskauda. Tai aš priėjau prie tėvo, tėvas toks didelis, ir kaip
  ne tėvas, ir aš pradėjau atsiprašinėti, kad neužmuštų, ir, atrodo, kad dovanojo
  man, ir aš verkiau.
  ...Prieš teismą sapnavau penktadienį, kad pas mus virtuvėje buvo ruošiamas
  kažkoks balius, bet nei gėrėm, nei valgėm. Dvi paklodes sulankstytas baltas
  padėjo ant stalo švarias. Jonas davė baltinius baltus, bet aš sakau: bus šilta, tai
  Julė atnešė švarius langeliais, bet ne visai naujus, ir aš apsivilkau. Sėsdamas
  prie stalo nusiploviau rankas, bet ne visai švariai, kažkokios dėmės liko, ir
  nelinksmas atsisėdau.
  Prieš teismą daviau tėvui baltą gaidį be galvos, bet dar gyvas buvo, ir tėvas
  dingo su gaidžiu. Atplėšęs tvorosк lentą išlindau pro mažą skylę, buvo visai
  gražu, ir bridau per švarų vandenį.
  Balandžio 13. Sapnavau, kad ėjau per latakėlį ir lipau į tokį statų krantą
  smėlėtą. Į medžių šakas įsikibęs užlipau sunkiai į gražų miškelį. Graži pu­
  šelė plona, be šakų, aš prie jos stovėjau. Per lauką bėgo kiškis, aš šoviau, bet
  nenušoviau. Kiškis įlindo į krūmą, aš prispaudžiau su lazda, ir už uodegos
  ištraukiau. Pasirodo, tai katinas juodas, nedidelis. Dvi negyvas peles suėdė.
  Namo neparsinešiau.
  105Kelionė j tamsumas
  Balandžio 14. Sapnavau: savo namuose buvau parvažiavęs, su Jule kalbėjau,
  bet nemačiau jos. Sakau, reikia nusiskusti, nes reikės su visais atsisveikinti.
  Pasiėmiau peiliukus, visi seni, vieną galandau į delną, bet nesiskutau. Liepiau
  sūnui sudėti peiliukus. Jis sudėjo, sėdėjo ant sofos toks gražus. Aš priėjau, ir
  bučiavau bučiavau. Jis pradėjo verkti.
  Paskutinis eilėraštis:
  Prisiminimui našlaičiams, likusiems be tėvo
  Sustingo kojos rankos
  Sustingo ir galva
  O kur mano vaikeliai
  Kur saugojo mane.
  Ateis pavasarėlis
  Gėlelės sužydės
  О т а sustingęs kūnas
  Kapelyje gulės.
  Nuskambės pasauly
  Ma žiauri mirtis
  Tik manoj krūtinėj
  Jau neplaks širdis.
  Nelaukit nesulauksit
  Tėvelis nesugrįš
  Nes gelsvas kapų smėlis
  Akis man užbarstys.
  Už tai man atleiskit
  Kad blogas buvau
  Tik to neužmirškit
  Kad jus auginau.
  106IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Raštelis prie eilėraščio:
  Gerb, viršininke,
  prašau šio eilėraščio nesunaikinti, o pasiųsti mano vaikams.
  Prašau šį mano prašymą patenkinti.*
  Prašymas patenkintas nebuvo. Laiškas su eilėraščiu liko byloje.
  Nužudytųjų port ret ai
  1942-1944 m. Lukiškių kalėjimo kapelionu tarnavo kunigas Juozas Baltra-
  monaitis. Jo dienoraštyje - pokalbiai su areštuota žydaite. Vėliau ją Pane­
  riuose sušaudė Ypatingojo būrio vyrai.
  1943.VII.20. Šiandien aplankiau kalinę Robinavičiūtę Šeiną - žydaitę iš Kau­
  no, 24 metų. Mergaitė atrodo labai apsiskaičiusi ir, be to, labai tauri. Labai
  bijosi mirties, neapsakomai trokšta gyventi. Pradėjau su nelaimingąja mer­
  gaite pasikalbėjimą. Paklausęs, kaip ji žiūri iš viso į gyvenimą, gavau iš jos
  tokį atsakymą:
  - Aš niekam nepavydėdavau turto, aš tik norėjau laisvės ir mokslo, daug iš­
  mokti ir gyventi, būti žmonėms naudinga. Vajėzau, kaip norėčiau pasprukti
  iš čia... Kur yra valia, ten ir jėga, bet tai čia negali būti taikoma, tai gali būti
  taikoma tik laisvėje gyvenant. К о Ш norėdavau, pasiryždavau ir viską pasiek­
  davau. To negalima čia pasiekti ir padaryti. Kaip norėčiau, kad atsidarytų ir
  subyrėtų šios kameros grotos, bet taip nepasidaro, nors to labai labai aš trokš­
  tu. Suprantu, kad čia kalėjimas, čia nėra nė jėgos, nė valios. Oi Dieve, kokia
  aš nelaiminga...
  ~ Kokių nemalonumų ligi šiol patyrėte iš kitų žmonių?
  * I,YA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 4, vokas 98-57.
  107Kelionė I tamsumas
  - Gebietskomisariate bedirbant mane VII. 16 vokiečių saugumo pareigūnai
  areštuoja. Už ką, klausiau savo širdies gelmėse. Ar už tai, kad aš dirbau ir
  darbą sugebėjau atlikti gerai? Dar prieš tai vienas lietuvis Gebietskomisariate
  pasakė, kad aš vokiečių šnipė. Oi Dieve, kaip skaudus šis priekaištas. Aš nesi­
  jaučiu, rodos, niekam nieko blogo padariusi. Vienas ypatingojo būrio lietuvis,
  kuris mane iš gestapo po tardymo atgal varė Lukiškin, pamatęs prie kalėjimo
  sunkvežimį ir šalia stovintį vokietį gestapininką, pasakė , kad tokiu vežimu
  mane veš į Panerius sušaudyti. Aš susijaudinusi paklausiau, kodėl ponas taip
  baisiai man kalbi. O jis atsakė, kad norėjęs pamatyti, kaip aš į tą jo pasakymą
  reaguosiu. Dieve mano, pagalvojau: neužtenka, kad taip baisiai kenčiu, o dar
  man ir kiti meta baisius žodžius. Kad vokiečiai taip daro, tai yra įstatymas,
  bet kad mūsų žmonės patys savo iniciatyva yra išžudę visai nekaltų žmonių.
  Aš norėčiau kad ir kažin kiek metų gyventi kalėjime, bet kad tik žinočiau, jog
  liksiu gyva. Kodėl aš taip noriu gyventi? Aš nežinau...
  - Kaip praleidote jaunystę?
  - Jau 12 metų būdama pradėjau rašyti eilėraščius. Į pasilinksminimus nei­
  davau... Daug skaitydavau. Lengvų romanų neskaitydavau. Skaičiau Šilerį,
  Gėtę, daug klasikų, Kudirką, Maironį, Vaičaitį... Šileris sako, kad ateina lai­
  kas, kai žmonės nustoja kūrę, nes tai, ką sukuria, kiti sunaikina... Aš visa
  norėjau pataisyti, bet ką padarysi, aš tokia menkutė, aš nieko negaliu... Bet
  kas iš to, kas iš to viso išeina..?
  - Ką jums reiškia tikėjimas?
  - Jeigu aš tikrai tikėčiau, kad yra amžinasis gyvenimas, nebijočiau mirti. Bet
  aš dabar to nežinau, už tai ir bijau. Prisimenu iš Maksimo Gorkio gyveni­
  mo šitokį atsitikimą. M. Gorkis kartą vaikščiojo po gražų lauką. Praeidamas
  pro šalį girtas senelis paklausė Gorkį: „Gorki, pasakyk man, ar yra Dievas?“
  Gorkis seneliui atsakė: „Jei tiki, tai yra, o jei netiki, tai nėra...“ Taip, reikia
  tikėti, tai yra ir Dievas, ir pomirtinis gyvenimas, bet kas man padės tikėti ir
  kas mane įtikins, kad yra Dievas ir pomirtinis gyvenimas. Ne kartą aš sakau:
  „Dieve, jei Tu esi, tai aš tikiu... ir dovanok man, kad aš netikiu; aš nekalta, kad
  108IV. II a s I š к I a I . Ž y d š a u d ž i a i
  netikiu, nes nenoriu netikėti. “ Skaičiau ir radau Stefanso parašyta, kad žmo­
  gus turi daug draugų ir priešų: pirmieji jam gero, o antrieji blogo linki. Mirus
  ir draugai palieka, užmiršta; ne visada, net ir šuo bėgdamas pro šalį sustoja
  ties antkapiu savo natūralių reikalų atlikti...
  - Kaip pirmiau sekėsi gyvenime?
  - Labai daug vargau. Man liko šie žodžiai poeto: „Norėjau deimanto grūdus
  surinkti, bet tik rasų užgavau. “
  VII.22. Tąsa pasikalbėjimo su VII. 16 areštuotąja žydaite Robinavičiūte Šeina.
  - Kaip jaučiatės dabar kalėjime?
  - Negerai čia gyventi... Kameros langas aukštai...Pasilipusi žiūriu pro langą,
  bet ką aš, varge, matau... tik tvorą ir per tvorą ne aukštesnę kaip 3 metrai ber­
  žo viršūnę. Beržo šakos linguoja, lapai dreba, lyg ir bijo... Bijau ir aš kartu su
  drebančiais to beržo lapais. Bet kodėl aš dejuoju ir vis skundžiuosi... Amžinai
  būti nepatenkintai ir negražu. Kaip aš noriu gyventi, todėl šiais laikais rei­
  kia būti dėkingai, jei kas dovanoja nors kelias valandas gyventi... Bet jei man
  lemta mirti, lai būna tokia Dievo valia. Noras gyventi yra toks stiprus, kad jis
  neleidžia man suprasti Dievo valios, kuri nori, kad aš mirčiau... Dabar aš esu
  neapsakoma egoistė, kalbu tik apie save, o nekalbu apie aukštesnius dalykus:
  skausmą, gėrį... Aš neapkenčiu savęs, kad tiek daug apie savo gyvybę kalbu...
  - Kaip pirmiau gyvenime jautėtės?
  <4
  - Mėgau daug skaityti ir rašyti, mėgau labai ir gamtą. Vokietijoje 5 mėnesius
  gyvendama labai dažnai išeidavau viena į krantus, prisiskindavau žiedų, juos
  glamonėdavau, bučiuodavau, jais grožėdavausi ir troškau, kad ir žmonės visi
  būtų tokie nekalti ir gražūs kaip tie žiedai. Taip dariau visą savo gyvenimą...
  Apie žiedus dažnai rašydavau į Niurnbergą Oskarui, su kuriuo tarėmės tuok­
  tis. Aš jam ne kartą rašiau, kad ir mudviejų gyvenimas būtų toks gražus kaip
  tie žiedai. Paskutiniame savo laiške, rašytame Oskarui, aš dabar įžiūriu lyg ir
  buvus nujautimą dabartinės mano nelaimės. Aš jam rašiau: „Oskarai, lyg ir
  109Kelionė I tamsumas
  jaučiu, kad yra žmonių , kurie nori ir trokšta išstumti mūsų laimės slenkstį..."
  Tai buvo tikra.
  VII.23. Tąsa pasikalbėjimo su Robinavičiūte...
  - Kaip eina tardymas?
  - Mane labai jaudina, kad per tardymą visi man buvo tokie geri, manęs ne­
  mušė, užjautė, mandagiai su manimi kalbėjo. Taip pat ir kalėjime man visi
  labai geri, mandagūs. O gal Dievas taip nori, kad prieš mirtį man būtų ma­
  lonūs visi žmonės. Kas tai yra geras žmogus? Man rodos, kad geras žmogus
  turi turėti kažką ypatingo... Bet man geras šiandien yra tas, kuris nesibara ant
  manęs ir mane užjaučia.
  - Koks žvilgsnis ateitin?
  - Jeigu žinočiau, kad man teks gyventi kalėjime 5 metus, aš daug skaityčiau,
  prašyčiau leidimo rašyti... O šiaip gyvenimas šiame pasauly reikšmės neturi:
  tenka pačiai kentėti, tenka matyti, kaip kiti kenčia...
  - Kaip jaučiatės kameroj?
  - Kaip paukštelis narvely... Kameroj yra pelių, aš jų labai bijau. Net juokas
  ima - kokia didelė mergaitė, o bijosi tokių mažų pelyčių...
  Jau nuo VII.20 Robinavičiūte ruošiasi krikštui. Šiandien perkartojome viską.
  Ji puikiai moka poterius ir lietuviškai, ir lotyniškai, moka daug giesmių, ji
  mat Kaune gyvendama jau prieš keletą metų su vienuolėmis širdietėmis drau­
  gavusi, su jomis eidavusi bažnyčion. Jau VII.25 buvau susitaręs bažnyčioje
  anksti pakrikštyti ir tą pačią dieną šv. Mišių metu ji buvo nutarusi priimti
  Švč. Sakramentą. VII.24 kaip perkūnas trenkė žinia, kad Robinavičiūtę veža
  į Panerius. Jai iškart dar pasakoma, kad bus paleidžiama getan... tačiau tuč­
  tuojau ir ji pati sužino, kad vežama į Panerius. Baisiausi išgyvenimai... Kame­
  roj pakrikštiju ją Marijos vardu, priima šv. Komuniją. Veidas pralinksmėja...
  Atsidūsta dar tardama:
  noIV. M Q s Iš к I a 1. Ž y d š a u d ž i a i
  - Kaip noriu gyventi... juk aš niekam nieko blogo nesu padariusi... Kaip žiau­
  ru: stovėsiu ant duobės kranto, o į mane atkiš šautuvo vamzdį, taikys ir šaus
  tas žmogus, kuriam aš nieko blogo nepadariau, kurio aš niekuomet nema­
  čiau... kurio ir nenorėsiu matyti, bet būsiu priversta matyti.
  Nuoširdžiai su naująja Maryte atsisveikinu, palinkiu jai stiprybės ir paprašau,
  kad ji aname pasaulyje melstųsi už tai, kad daugiau pasauly žiaurumų nebū­
  tų... Ji išeidama iš kameros graudžiai ir kartu meiliai dar į mane pažiūri, su­
  simąsčiusiu žvilgsniu siųsdama paskutinį kartą sudiev. Pamačiusi koridoriuje
  su automatiniais šautuvais vokiečius ir ypatingojo būrio kareivius, surinka
  nepaprastu balsu ir pradeda maldauti pasigailėjimo, kurio prašė taip pat ir
  gestapui rašytame prašyme... Ypatingojo būrio vienas kareivis, vokiečio nuro­
  dymu, kad nerėktų, išžiodina ir skuduruperžaboja burną...*
  1944 m., sovietų armijai įžengus į Vilnių, rugpjūtį Paneriuose vyko1941-
  1944 m. nužudytųjų palaikų ekshumacija. Šešių duobių radiniai sunume­
  ruoti ir kruopščiai aprašyti 1944 m. rugpjūčio 23 d. ekshumacijos protokole:
  Nr. 9. Vyro lavonas su sutraiškyta kaukole. Kai kurių kaulų nėra. Rūbai civi­
  liai - pilkas kostiumas, batai. Kišenėje rastas pasas, pavardės įskaityti nepa­
  vyko. Gimimo metai - 1920.
  Nr. 24. Moters 20 metų lavonas. Rūbai: medvilninė palaidinukė, trikotažiniai
  apatiniai, grubaus audinio sijonas, šilkinės kojinės, bateliai. Dešinėje kaktos
  pusėje ir dešinėje sprando pusėje dvi įeinančios šaunamosios angos po 0.7 cm.
  Viena išeinamoji anga 8 x 6 cm rasta ties kairiuoju smilkiniu po oda, kur
  rasta 0.8 cm dydžio kulka. Kita kulka rasta burnos ertmėje.
  Nr. 26. Moters iki 20 m. lavonas. Rūbai: trikotažinė palaidinukė, krepdešino
  suknelė, odinis diržas, marškinėliai, kelnaitės, kojinės, bateliai, ant galvos ska­
  rutė iš marlės. Tamsiai rudi, iki 20 cm plaukai. Dešiniame smilkinyje 0.8 cm
  * Juozas Baltramonaitis. Dienoraštis (1942-1944). Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimo kro­
  nika. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 22. Vilnius, 2003, p. 558-561.
  111Kelionė I tamsumas
  dydžio įeinamoji šaunamoji anga, išeinamoji - kairės akiduobės dugne, kur
  rasta 0.8 cm dydžio kulka. Pieno liaukos gerai išsivysčiusios.
  Nr. 36. Moters 50 m. lavonas. Rūbai: megztukas, šilkiniai apatiniai, du sijonai,
  vienas batas, kur po puspadžiu rasta 1000 markių. Burnoje vienas dantis.
  Nr. 68. Mergytės iki 4 m. lavonas. Rūbai: balta trumpa suknelė, marškinėliai,
  kojinės, bateliai. Kaukolės ir veido skeleto kaulai nepažeisti.
  Nr. 78. Vyro lavonas, amžiaus nustatyti neįmanoma. Rūbai: marškiniai, apa­
  tiniai baltiniai, kojinės, batai, galvos nėra.
  Nr. 80. Vyro apie 70 m. lavonas. Rūbai: apatiniai marškiniai, baltiniai, batai.
  Kaukolė sutraiškyta: 18 x 15 cm anga.
  Nr. 117. Mergytės 4-5 m. lavonas. Rūbai: marškinėliai, kelnaitės. Įeinanti kul­
  ka praėjo pro dešinę kaktos pusę, antra pro dešinį smilkinį, abi išeinančios
  angos pakaušyje.
  Palaikų ekshumacija Paneriuose. 1944 m.
  112IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Nr. 123. Berniuko 12-13 m. lavonas. Rūbai: juodos medvilninės kelnės, kurių
  kišenėje rasta užrašų knygutė, drožtukas ir pieštukas. Apatinė pakaušio dalis
  sutraiškyta.
  Nr. 192. Senės ilgais žilais plaukais lavonas. Rūbai: paltas, suknelė, dveji marš­
  kiniai, triko, kojinės, auliniai batai. Dešiniojo apatinio žandikaulio nėra.
  Ir taip toliau...
  Raporto pabaiga:
  Iškasus 486 lavonus 1, 2, 3 duobėse, tolesnis jų tyrimas nutrauktas, kadangi
  mirties priežastis kartojasi ir yra aiški.
  Parašai: Vyriausiasis 3-iojo Baltarusijos fronto medicinos ekspertas ir 6 pa-
  tanatomai.*
  Nes udegę pragare:
  degi ntojo liudijimas
  1943 m. rudenį gestapas ėmė ruoštis naikinti masinių žudynių pėdsakus Pa­
  neriuose. Buvo iškasta nauja 8 metrų gylio duobė, kurią apdengė stogu ir vi­
  duje įrengė gultus bei virtuvę. 1943 m. pabaigoje Vilniaus gestapo pareigūno
  Eugeno Faulhaberio vadovaujami sargybiniai čia atvežė apie 80 žydų ir sovie­
  tinių karo belaisvių. Jie buvo apgyvendinti duobėje ir privalėjo atlikti,', specia­
  lų valstybinės svarbos darbąc - deginti sušaudytųjų lavonus. Atvežtieji žydai
  ir belaisviai atkasdavo lavonus ir juos klodavo į specialiai paruoštus piramidės
  formos 4,5 metro aukščio laužus. Panerių apylinkės ilgam laikui buvo užterš­
  tos svylančios žmogienos kvapu. **
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 4, p. 177-250.
  ** Arūnas Bubnys. Mirties konvejeris Paneriuose: budeliai ir aukos. Iš: Kazimierz Sako-
  wicz. Panerių dienoraštis. 1941-1943 m., p. 17-18.
  113Kelione I tamsumas
  Panerių aukos. 1944 m.
  Liudija Abraomas Bliazeris, per stebuklą išsigelbėjęs iš Panerių duobės
  1941 m. spalį:
  Manęs nenušovė, nes aš, išgirdęs pirmąjį šūvį, kritau žemėn į duobę. Po keleto
  sekundžių pajutau, kad mane prislėgė keletas šviežiai nušautųjų lavonų. [...]
  Temstant kariškiai buvo neblaivūs, be to, užsiėmę rūbų dalijimusi, aš, nors bu­
  vau sustingęs ir sušalęs, sukaupęs visas jėgas nuritau nuo savęs lavonus, kurie
  buvo pridengę mane, ir, išsikapstęs iš duobės, smarkiai pasileidau miško link.*
  Abraomas Bliazeris buvo sugautas, į Panerius jis grįžo 1943 m. žiemą.
  Kai atvykome į Panerius, mus visus sukaustė grandinėmis. Mūsų darbas buvo
  atkasinėti visus lavonus, užkastus nuo pat egzekucijų pradžios, ir deginti juos
  specialiai sukrautuose laužuose. Darbas buvo organizuojamas taip: penkioli­
  ka žmonių pjovė malkas laužams. Dešimt žmonių atkasinėjo lavonus, iš šešių
  * Abraomo Bliazerio parodymai Ypatingajai valstybinei komisijai, 1944 m. rugpjūčio
  15 d. Iš: Masinės žudynės Lietuvoje, 1941-1944. Dokumentų rinkinys. I dalis. Vilnius: Min­
  tis, 1965, p. 167.
  114IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  astuonių žmonių gaudavo specialius pusantro metro ilgio ir dvidešimt penkių
  centimetrų storio kablius aštriais galais. Jiems reikėdavo įsmeigti kablį į atkas­
  tojo lavono kūną ir kablio pagalba ištraukti kūną iš duobės.
  Kartais rasdavome ne apipuvusius, o išdžiūvusius lavonus, tokiais atvejais
  galėdavome atskirti jo plaukų spalvą. Labai suirusius kūnus traukdavome
  gabalais, atskirai galva ., atskirai ranka, koja ir t. t. Dešimt žmonių dirbo su
  neštuvais po du žmones vieniems neštuvams, ant kurių kraudavo vieną arba
  du lavonus. Du žmonės visą laiką dirbo prie laužų, ant kurių kraudavo atneš­
  tuosius lavonus. Lavonus kraudavome eilėmis ir kiekvieną eilę apipildavome
  benzinu (goriučim). Vienas žmogus dviejų metrų ilgio kačerga nuolat palaiky­
  davo laužuose ugnį, kreipdamas ugnį ir valydamas laužus nuo pelenų.
  Iš pirmosios duobės iškasėme aštuoniolika tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų
  kūnų, daugumos galvos buvo suknežintos sprogstamosiomis kulkomis. Pirmoji
  duobė buvo Vilniaus antrojo geto likvidavimo rezultatas. Buvo daug lenkų,
  kuriuos atskirdavome pagal kryželius ant krūtinės. Buvo ir kunigų, ką pama­
  tydavome pagal rūbus. Daugumos lenkų rankos buvo surištos už nugarų vir­
  vėmis, diržais, dažnai spygliuota viela. Kai kurie lavonai buvo nuogi, kai kurie
  pusnuogiai, kiti tik su kojinėmis.
  Iš ketvirtosios duobės mes iškasėme aštuonis tūkstančius lavonų, vien tik jau­
  nų žmonių, dažnai užrištomis akimis arba galvomis.
  Penktojoje duobėje, kurios plotis buvo dvidešimt vienas-trisdešimt metrų ir
  gylis šeši metrai, buvo apie 25 tūkstančiai lavonų. Šioje duobėje mes radome
  prieglaudos gyventojus, o taip pat ligonius, kurie čia buvo atvežti drąuge su
  ligoninės personalu - tai mes atpažinome pagal ligoninės rūbus. Toje pačioje
  duobėje buvo sušaudytieji iš našlaičių prieglaudos.
  Tokiu būdu, iš visų aštuonių duobių mes iškasėme apie 68 tūkstančius žmonių
  lavonų.*
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 41081/3, p. 172.
  115Kelionė j tamsumas
  1944 m. balandžio 15 d. naktį trylikai lavonų degintojų pavyko pabėgti iš
  Panerių po žeme slaptai iškasus apie 30 m ilgio tunelį. Vienuolika bėglių pri­
  sidėjo prie sovietinių partizanų Rūdninkų girioje. Vietoj pabėgusių deginto­
  jų į Panerius buvo atvežta kita Vilniaus žydų grupė ir ji tęsė lavonų deginimo
  darbus beveik iki pat vokiečių okupacijos pabaigos. Pasibaigus darbams, visi
  naujai atvežti lavonų degintojai buvo sušaudyti.
  Y p a t i n g o j o b ū r i o d a l y v i ų l i k i ma i
  Lenkijoje apklausto liudytojo Juozo Mekišiaus teigimu, Ypatingajame būry­
  je per 4 metus tarnavo apie 500 žmonių/
  Vienas Ypatingojo būrio narys po karo dirbo kultūros namuose dirigentu ir
  meno vadovu. Keletas šio būrio narių slapstėsi Lenkijoje iki pat XX a. 8-ojo
  dešimtmečio svetimomis pavardėmis. Buvo sugauti. Vienas iš būrio narių,
  Vladas Butkus, gyvenęs Lenkijoje kaip Vladislavas Butkūnas, per pirmąją
  apklausą iššoko pro langą, susižalojo, tačiau vėliau buvo nuteistas mirties
  bausme. Iš viso mirties bausmė įvykdyta 20 ypatingojo būrio narių - Lenki­
  joje, Baltarusijoje ir Lietuvoje.
  Dalis Ypatingojo būrio narių buvo nuteisti ne už žudynes, - jie jas neigė arba
  apie jas nutylėjo, - o už pasmerktųjų saugojimą ir konvojavimą į žudynių
  vietą. Sužinojus naujas aplinkybes, kai kuriems jų kaltinimai buvo atnaujin­
  ti, jie buvo teisiami ir nubausti griežtesnėmis bausmėmis. Kai kurie būrio
  nariai, nuteisti 25 metams lagerio, bausmę atliko trumpiau ir dešimtojo de­
  šimtmečio pradžioje Lietuvos Respublikos prokuratūros buvo reabilituoti.
  Vienas tokių - Ypatingojo būrio dalyvis Vladas Korsakas, po karo dirbęs
  Latvijoje kultūros namų meno vadovu. Jis gavo tokio turinio dokumentą,
  pasirašytą generalinio prokuroro Artūro Paulausko: pažymima, kad „Vla­
  das Korsakas buvo neteisėtai represuotas, yra nekaltas Lietuvos Respublikai *
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 3, p. 147.
  116IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
  ir yra atstatomos jo teisės. Represuotajam asmeniui paskirta kompensacija,
  kurią mokės vietos savivaldybė, ir grąžinamas jo turtas“*.
  Nemaža dalis būrio narių pasitraukė kartu su vokiečių armija į Vakarus ir
  vėliau gyveno Anglijoje, Australijoje, JAV. Mirė sulaukę garbaus amžiaus.
  Įdomiausias yra tų būrio narių likimas, apie kuriuos KGB visiškai slaptose
  bylose parašyta „priklausė agentūriniam tinklui“ arba „pervestas į agentus“,
  arba „agentas Jonas“* **. Ką jiems KGB pasiūlė? Mažesnes bausmes? KGB
  agente įsidarbino ir buvusi Ypatingojo būrio valgyklos virėja, KGB pavadin­
  ta „agente Irena“.
  Tik vienas Ypatingojo būrio narys baigė gyvenimą savižudybe - per operaci­
  ją Paneriuose šovė sau į pilvą ir netrukus mirė ligoninėje. Ar tikrai taip? Pagal
  kitus liudijimus, jis tiesiog valė šautuvą. To žmogaus pavardė - Ivinskis.
  Ypatingojo būrio nariai. Paskutinėje eilėje su saulės akiniais - Vladas Korsakas.
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 41081/3, vokas 227-2
  ** LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 3, p. 226.
  117Kelionė I tamsumas
  Ypatingojo būrio veiklos statistika:
  1941-1944 m., Vilnius, Paneriai - 35 000-70 000 žmonių.
  1941 m. rudens pjūtis
  Rugsėjo 20 d., Nemenčinė - 403 žmonės.
  Rugsėjo 22 d., Naujoji Vilnia - 1159 žmonės.
  Rugsėjo 24 d., Varėna - 1767 žmonės.
  Rugsėjo 25 d., Jašiūnai - 575 žmonės.
  Rugsėjo 27 d., Eišiškės - 3446 žmonės.
  Rugsėjo 30 d., Trakai - 1446 žmonės.
  Spalio 6 d., Semeliškės - 962 žmonės.
  Spalio 7-8 d. (žydų Naujieji metai), Švenčionėliai - 3450 žmonių.Komandiruoti žudyti
  Majoras Antanas Impulevičius,
  Lietuvos kariuomenės karininkas,
  sovietams okupavus Lietuvą, buvo
  suimtas ir kalinamas 9,5 mėnesio.
  Tardant jam galėjo būti taikomos
  „fizinio poveikio priemonės“.
  Antanas Impulevičius.
  Impulevičiaus bylos reikalus tvar­
  kė šie žydų tautybės asmenys:
  LSSR NKVD 3-iojo skyriaus virši­
  ninko pavaduotojas vyr. Itn. Dani-
  ilas Švarcmanas, LSSR NKVD tar­
  dymo dalies viršininkas Eusiejus
  Rozauskas ir Moisiejus Vilenskis,
  o taip pat du rusų tautybės ir vie­
  nas lietuvių tautybės pareigūnas.
  Kai karui prasidėjus Impulevičius
  buvo paleistas iš kalėjimo ir tapo
  119Kelionė I tamsumas
  A. Impulevičiaus bataliono karo ženklas. Autorius - leitenantas Juozas Juodis,
  vienas iš bataliono vadų.
  TDA bataliono vadu, jis pasiprašė 5 savaičių atostogų kalėjime pašlijusiai
  sveikatai ir nervams pataisyti.*
  Bataliono vadu A. Impulevičius tapo 1941 m. rugpjūtį. Tai buvo 2-asis TDA/
  PPT batalionas. Spalio 6-ąją batalionas iškilmingai palydėtas į Baltarusiją.
  Jiems buvo perduotas generalinio tarėjo Petro Kubiliūno sveikinimas. Kau­
  no karo komendantas į karius kreipėsi taip:
  1941 m. spalio mėn. 6 d.
  Sveikinimas:
  Išvykstantieji kariai, pavestas jums pareigas atlikite su ryžtinga valia, sąžinin­
  gai ir garbingai. Visur ir visada pasirodykite verti kilnaus lietuvio kario vardo,
  nes jūs reprezentuosite visą lietuvių tautą.
  KPT Kviecinskas, Kauno komendantas.**
  * Alfredas Rukšėnas. Kauno savisaugos batalionų karių dalyvavimo žydų ir kitų asmenų
  grupių žudynėse vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944) motyvai. Iš: Genocidas ir
  rezistencija, p. 47-48.
  ** LCVA, f. 1444, ap. 1, b. 3,1. 159.
  120IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Bataliono kariai, vadovaujami majoro Antano Impulevičiaus, 1941-1944 m.
  Lietuvoje ir daugiau nei penkiolikoje vietovių Baltarusijoje nužudė per
  27 000 žydų, karo belaisvių, civilių ir antinacinio pasipriešinimo judėjimo
  dalyvių. Nuo 1941 m. spalio 8 d. iki lapkričio 13 d. šis lietuvių batalionas
  dalyvavo visose be išimties Holokausto akcijose Baltarusijoje (pavyzdžiui,
  operacijoje „Akcija be žydų“ (vok. Aktion Judenrein), tuomet sušaudė Mins­
  ko, Borisovo, Slucko srityse surinktus žydus).
  f Batalionas dalyvavo žudant Slucko žydus ir darė tai su tokiu
  k
  I užsidegimu, kad vėliau Gebietskommissar Carlas generaliniam
  I komisarui Wilhelmui Kubei rašė: „Su gailesčiu turiu pranešti, kad
  f akcijos vykdymas panėšėjo į sadizmą . “ Kaip ypatingą žiaurumą
  f Carlas įvardijo, kad dalis žydų galėjo iššliaužti iš užkastų kapųy
  I kitaip tariant, buvo palaidoti gyvi. „Meldžiu patenkinti vieną
  jį; mano prašymą , - rašė Carlasy - ateityje prašau šį batalioną
  I laikyti kuo toliau nuo manęs. “*
  Toliau pateikiami A. Impulevičiaus bataliono karių interviu, gauti iš Vašing­
  tono Holokausto muziejaus fondų, Jeffo ir Toby Herrų kolekcijos. Su kariais
  kalbėjosi režisierius Saulius Beržinis.
  Leonas Stonkus gimė 1921 m. Darbėnuose. Prasidėjus karui jam buvo 21
  metai. Sovietų okupacijos metais su keturiais draugais bandė pereiti Vokie­
  tijos sieną ir ten ieškoti darbo. Rusų pagautas, kalintas Kauno kalėjime, su­
  laukė pirmosios karo dienos. Kalinius saugojęs sargybinis atrakino duris ir
  visus išleido.
  Leonas Stonkus: Nuėjom į apačią, ten, valgykloj, pilna žmonių, gal pusantro
  tūkstančio. Ragino stot tuoj patį savanorius - lietuvius. Aš pagalvojau: mano
  gyvenimas labai liūdnas, vis tiek reiks kariuomenėj tarnaut... Pasakė, kur
  * Robert van Voren. Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje, p. 189.
  121Kelionė I tamsumas
  kreiptis, kur nueit Mes dviese ir [stojom į Lietuvos kariuomenės savanorius.
  [...] Gavom Lietuvos kariuomenės uniformą ir raištį: Lietuvos karo savanoris.
  Mokinomės penkis mėnesius. Paskui jau davė šautuvus. Saugojome geležin­
  kelio stotį, Šančiuos aerodromą. Paskui staigiai įsakymas: išvažiuot į Minską.
  Ir viskas.
  Ar teko dalyvauti šaudymuose?
  Jaunų nachališkai nevarė, tik darbą sunkesnį duodavo. Ir pinigų negauni. Kas
  buvo prie šaudymo visą laiką, tie buvo augesnio amžiaus... Nieks nežinojo,
  kad reiks į šaudymus važiuot. Nuvežė, žydus suvarė į eilę, tada įsakymą gau­
  ni: „Ginklus aukštyn!“ „Taikinius nuimt!“ „Ugnis!“ - ir šauna. Tie, kurie šau­
  dydavo, gaudavo priedą prie algos už darbą. Už žydų šaudymą mokėdavo
  brangiausiai.
  Kiek mokėdavo?
  Kiek gaudavo, nesakydavo. Pradžioj mažiau, paskui daugiau, daugiau... Ku­
  rie šaudė, buvo savanoriai. Visas batalionas buvo savanoriai.
  Ar buvo galima atsisakyti šaudyti?
  Buvo galima. Jei visas batalionas būtų atsisakęs, nešaudęs, tai būtų pasiutę tie
  mūsų karininkai. Pažiūrėdavom į tuos karininkus - kaip žiauriai jie atrodė...
  Nesuprantu, ar jie aukso gaudavo. Kai stovi per vidurį kareivių - „Ugnis!“ - ir
  šauna. Visi šauna. Jei ugnis, tai ir jis turi daryti tą ugnį.
  Iš kokio atstumo reikėdavo šaudyti?
  Reikėdavo šaudyti iš maždaug 10 metrų.
  Kiek nušovėt žmonių?
  Ar aš? Vieną. Ir tai dar ne mirtinai. Aš negalėjau to dalyko daryt, ir viskas.
  Man bloga darosi, drebu, ir viskas.
  Kaip tas jūsų šūvis atrodė?
  Penki šūviai apkaboj. Penkis išpylei, ir kiti ateina. Kareiviai atsistodavo kitoj
  pusėj duobės po to, kai atvarydavo žydus. Viskas darėsi labai staigiai: greitai
  išrikiavo ir tuoj pat. Kas ten juos užkasdavo, nežinau, bielorusai argai kokie
  civiliai buvo, kur mokėjo jiems atlyginimą.
  122IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Jūs matėt jų veidus?
  Ar žydų? Žmonės kaip žmonės.
  Kur šaudėt?
  Tai tiesiai į krūtinę. Nesame į galvų šovę. Į galvų tai taiklumo reikia. Kareivių
  daug buvo, kurie jaudinosi... Tokį darbų dirba...
  Jie į jus žiūrėdavo?
  Kas, žydai? Ne. Jie į ten žiūrėdavo. Nematė tų, kur šaudo.
  Kaip jūs šovėt?
  Aš šoviau į kairę pusę. Jis, matai, nekrito, jis taip lenkėsi, lenkėsi, lenkėsi. Pus­
  karininkis šalimais stovėjo, pylė, tai staiga krito.
  Kas paskui buvo?
  Nu tai nieko. Jei nebegali šauti, atsitrauki ir tų dienų nebeini į rikiuotę. Nebe­
  stoji. Ateina kiti.
  Ką jūs darėt, kai atsitraukėt?
  Nu kų, atsitraukiau, šautuvų pastačiau, už vamzdžio laikausi pasirėmęs. Pri­
  ėjo puskarininkis, sako, nu kų, nebestosi į rikiuotę? Sakau, ne, nebegaliu. Blo­
  ga man paskui, labai bloga, jokiu būdu negaliu, darykit kų norit, nors mane
  šaukit. Tada, sako, padėk ginklų čia, prie visų ginklų ir pasitrauk už nugaros
  kareivių.
  Tai jūs grįžot į namus jau be ginklo?
  Be ginklo. Ir tiesiai į karcerį. Ir paskui tardė, kodėl taip darei, kodėl panikų
  sukėlei. Aš sakau, panikos nekeliu, nė vienam nesakau, kad jis to nedarytų
  ar to nedarytų. Aš nebegaliu, darykit kų norit su manim, aš savo jaunystėj to
  nedariau ir dabar to nedarysiu.
  Kiek dar buvo tokių kaip jūs, atsisakiusių?
  Atrodo, nemažai. Skaičių sunku pasakyt, apie kokių dvidešimt buvo. Visi jau­
  ni. Kariuomenėj netarnavę. Kauniškiai, iš Plungės, iš Telšių, iš Šiaulių buvo
  nemažai.
  123Kelionė j tamsumas
  Ar visus vienodai baudė, kurie atsisakydavo?
  Kurie kariuomenėj netarnavę buvo, tuos jau vienodai baudė. O kur jau buvo
  kariuomenėj tarnavę ir atsisako, tai jau griežtai ima, žino, kad iš tavęs jau jo­
  kio kareivio nebus. Kai aš atsisakiau, paskiau jau tik sargyboj aplinkui buvau.
  Išgert duodavo?
  Na, gal puskarininkiams, o taip ne. Bijojo. Juk pasikėsint gali prieš savo valdžią.
  Ar žydai bandė pabėgt?
  Ne. Aš nežinau, gal tokiu momentu žmogų paralyžiuoja. Visi žmonės buvo
  kaip apmirę. Jie matė, kokiam dalykui čia atvežė. Padėt gyvybę. Visi buvo kaip
  sustingę. Nejudėjo nieks.
  Kaip buvo su vaikais?
  Vaikai neturėjo omeny, kad žudys. Vaikai eina, motinos iš paskos.
  Ar visi buvo nurengti?
  Ne, vaikų nerengė. Nei moterų, nei vaikų. Tik vyrus.
  Ką šaudė pirma?
  Pirma vyrus.
  Kodėl?
  Matai, kad nekeltų aliarmo. Kai nušovė vyrus, moterys jau pačios gulėsi ant
  žemės, ir viskas. O vaikai kad šokinėja, jie neturi supratimo iš viso, kas čia
  bus. Vaikai nesupranta, kad tėvų jau gyvų nebėr. Katrie didesni, mergikė, ber­
  niukas, tie supranta, o katrie maži, šposus krečia, ir viskas.
  Jie nebijojo tų šūvių?
  Nebijojo. Jie nesijaudino ir nesuprato, kad jau vat vat ir mums... amžinatilsį.
  Nieko baisaus nebuvo. Vaikus motinos vesdavo. Buvo toks įsakymas: vaiko
  nepalik. Duok kaimynei, tegu kaimynė vedasi. Prie duobės privesdavo kartu.
  Ne vien kareiviai šaudė, buvo kulkosvaidžiai pastatyti.
  Kaip naktį po šaudymo?
  Kas darė tą, tai, žiūrėk, naktį jau dainuoja... Matyt, parsinešdavo samanės,
  privačiai parduodavo geležinkelio stoty. Prisigeria ir dainuoja.
  124IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
  Išpažinties eidavot?
  Bažnyčia buvo Minsko centre, bielorusų, bet katalikų. Į bažnyčią eidavom.
  Visa kuopa eina. Ir ginkluoti. Oi, geras buvo kunigas...
  Ignatavičius?
  Rodos. Išpažintis buvo bendra. Susirenka 4-5 žmonės, ir svajok, gailėkis už
  savo nuodėmes. Ir paskui kunigas peržegnoja, užduoda pasimelsti, pasimeldi.
  Į ausį kalbėt nereikia kunigui.
  Kodėl taip padarė?
  Kad, man rodos, į tą ausį kalbėt nėr reikalo. Jei aš žiauriai dariau, tai man
  neatleis. Klaupkis ant kelių, bučiuok žemelę ir prašyk Dievo atleidimo.
  Žudynių aukos. Vietovė nežinoma.
  125Kelionė j tamsumas
  O jūs kam nors pasakojot, kad Rudenske nušovėt žmogų?
  Pasakojau, kai išpažinties priėjau per atostogas Darbėnuose. Pasakiau, kad
  vieną žmogų peršoviau, ar jis staigiai mirė, ar nemirė, fo aš negaliu pasakyt,
  bet daugiau tokiais darbais neužsiėmiau. Ir šiandien tebesigailiu.
  Ką jums kunigas pasakė?
  Pasakė: tokioj jaunystėj ir tokia nuodėmė žiauri, bavaf priverstas, matyt. Jau
  taip savarankiškai nepuolei šaut. Viskas.
  Ar vaikams pasakojot?
  Paskui po karo pasakojau. Žinojo vaikai. Sakiau, /cad buvau tokioj kariuome­
  nėj, teko būti tokiose skaudžiose nelaimėse, kur šaudė žydų tautybės žmones,
  teko ir man ten būti ir teko vieną peršaut. Sako, kodėl, tėveli, ėjai į tą kariuo­
  menę? Todėl, kad neturėjau namų, aš neturėjau, kur gyventi, aš turėjau eit į
  tą kariuomenę. Aš nėjau, kad specialiai žydus šaudyčiau. Lietuvos savano­
  riai - batalionas ir viskas. Lietuvą saugot, o ne tokius darbus dirbt. O jeigu
  vyriausybė tą padarė, tai čia vyriausybė kalčiausia.
  Kai jūs saugojot žydus, ar jūs galvojot, kad jus gali tuoj vėl paimti prie
  duobės šaudyt?
  Ne, nieks nepaims. Jeigu atsisakai, jau duos bausmę, ar mirties bausmę, ar
  kalėjimo bausmę, bet nachališkai nesiųs šaudyt. Nes nežino patys viršininkai,
  į ką tu šausi. Jeigu tu staiga atsisuksi ir pilsi į viršininką?
  Tai jūs galvojat, jeigu šaudė, tai šaudė savanoriai?
  Taip, aišku, savanoriai. Privers tave! Nė vieno neprivertė.
  1988 m. balandis
  Juozas Aleksynas gimė 1914 m., tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuo­
  menėje, paskui - A. Impulevičiaus batalione. Sovietų okupacijos metais
  buvo profsąjungos sekretorius.
  Vykstant žudynėms Baltarusijoje, jam buvo 28-eri.
  126IV. Mūsiškiai. Žydšaudžiai
  Karo kapelionas kun. Z. Ignatavičius ir A. Impulevlčlaus bataliono kariai pamaldose Šacke.
  Juozas Aleksynas: Tarnauti 1941 metais iš atsargos pašaukė Kubiliūnas.
  Turėjau prisistatyti į komendantūrą. Sakė, vidaus tvarkos palaikymui. Pusei
  metų. Padėt vokiečiams. Saugojom karo belaisvius prie darbo durpyne.
  Kada jus išsiuntė iš Lietuvos?
  Kada, nepasakysiu, tik žinau, kad rudenį, rugsėjį į pabaigą ar spalio pradžioj.
  Išvežė į Minską. Nepasakė, kur veža, tik į mašinas susodino. Tada pirmą ir
  paskutinį kartą mačiau bataliono vadą majorą Impulevičių, dalyvavo atsi­
  sveikinant.
  Kiek išbuvot?
  Gegužės mėnesį sniegą nuleido, ir tada pabėgau.
  <4
  Kodėl pabėgot?
  Nebenorėjau už vokiečius kariauti. Vokietis jau nebuvo tikras prietelius, mes
  buvom tik jų įrankiai. Nors jie mums nekomanduodavo, jie tik su mumis važi­
  nėdavo. Mes nesupratom jų kalbos, tai mums komanduodavo mūsų karinin­
  kai. Gecevičius - būrio vadas, Plungė - kuopos vadas. Iš visų karininkų, kiek
  mačiau, tai tik Gecevičius gerai mokėjo vokiškai, tai jis visą laiką su vokiečiais
  laikė bendrą kalbą. Įsakymus, kur gaudavo, mums perduodavo. Gyvenom
  Minske, ne kareivinėse, o atskirai mažom grupelėm kambarėliuose.
  127K e 11 o n d j t a m s u m a s
  Tai jus vežiodavo po visą Baltarusiją?
  Vežiodavo.
  O prie žydų šaudymo jus statydavo kokiuose miestuose?
  Visuose. Mašinų važiavo daug, į didesnį miestą pakeldavo batalioną. Važia­
  vom dengtom vokiečių mašinom. Niekas mums nesakydavo, kur važiuojam.
  Vietinė policija ėjo per butus ir rinko žydus, varė juos f aikštę. Paskui skirsty­
  davo pagal sąrašą, vokiečiai sau pasilikdavo, kas reikalingas - gal gydytojas
  koks, gal inžinierius, o visus kitus varydavo į duobę. Duobės jau būdavo iškas­
  tos už miesto ribų, ant šlaitų.
  Kiek jums yra tekę matyt tų šaudymų?
  Kad suskaičiuot jau nebegaliu. Apie desėtkągal. Turėjom patys varyt iš aikštės
  prie duobės, o pabaigoj šaudėm. Grupelėm imdavom iš to masyvo žmonių ir
  naikinom.
  Ar jie su daiktais buvo?
  Ne, tiktai apsirengę. Daiktų iš namų nedavė imt. Rikiuote juos varo, po keturis
  žmones. Kolona ilga pasidaro didesniame miestelyje. Tuomet dalis kareivių
  jau stovi ant duobės kranto, o dalis atvaro juos prie duobės. Suvaro į duobę,
  suguldo, ir mes juos iššaudom.
  Šaudydavot gulinčius?
  Gulinčius. Viena eilė išeina, tada ant viršaus lipa kita, tada vėl kita.
  Žemėm neužpildavot?
  Ne. Paskui ant pabaigos tik chlorkalkėm pildavo. Kas juos užkasdavo galuti­
  nai, nežinau. Baigdavom šaudyti ir mes išvažiuodavom. Mums buvo išduota
  vien tik rusiški šautuvai ir rusiški šaudmenys. Tarp šaudmenų buvo ir sprogs­
  tamosios kulipkos, ir degančios kulipkos. Būdavo, užsidega drabužiai, vienus
  varo, o čia jau dega drabužiai, toks tvaikus kvapas eina iš degančio kūno.
  Bjauru. Negaliu jums paaiškint, tai reikia matyt.
  Žmones atvarydavo, ir jie turėjo ant tų degančių lavonų atsigulti?
  Taip. Guldavo, ir viskas. Eidavo be jokio pasipriešinimo. Kad sustotų ant duo­
  bės kranto: neisiu... Nusirengdavo, lipdavo ir guldavo.
  128IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Kurion vieton reikdavo taikyti
  Daugiausia į krūtinę. Arba į pakaušį. Bet būdavo sprogstamosios kulkos, tai
  labai greit atsivožia pakaušis žmogaus.
  Kiek per vieną akciją nušaudavoti
  A velnias jį žino. Kiek atvaro, tiek nušauni. Nebaigę neišvažiuojam. Atgal iš
  tos grupės jau neveža. Nieks nepraneša, atvaro tūkstantį ar du, ar šimtą, ar
  kiek. Eina kaip avinėliai kokie, jokio pasipriešinimo.
  O vaikai?
  Nešdavosi vaikus mažiukus, kitus vesdavosi. Visus naikinom.
  Jei mama ar tėvas laiko vaiką ant rankų, tai ar kartu su juo gulasi į duobę?
  Gulasi, ir vaiką palei save, ranką uždeda ant vaiko.
  Tai jums reikia rinktis, šauti tėvą ar šauti vaiką?
  Tai pirma jau šauni tėvą. Vaikas tai nieko nejaučia. Apie save pagalvokit: kaip
  jaustis tėvui, kai palei jį vaiką nušauna? Ne iš automato šauni, vieną kulką
  tėvui, paskui jau vaikui.
  Kai jus pasiųsdavo į tą šaudymą, tai kokia jūsų nuotaika buvo?
  Neklauskit. Lieki žmogus toks kaip automatas. Dirbi pats nežinai ką. Klaiku.
  Vokiečiai šaudė retai, daugiausia fotografuodavo...
  Kai jūs šaudėt, ar galvodavot, kodėl šitie žydai šaudomi?
  Aš daugiau nieko nekaltinu, tik Dievą, jeigu jis yra, kodėl jis leidžia žudyti
  nekaltus žmones. Ir tada taip galvojau.
  1988 m. balandis
  A. Impulevičiaus bataliono karius komandiruotėje maitino Stasys, virėjas.
  Stasys: Pradžioj jie nesakydavo, kad važiuoja šaudyti. Į „operacijas w važiuo­
  davo. Daugiausia savanoriai būdavo. Ne kiekvienas tokį darbą galėjo daryti...
  Jie, būdavo, kai išvažiuoja į operacijas, tai grįžę sriubos neimdavo, tai daug
  jos likdavo...
  129Kelionė I tamsumas
  Kodėl neimdavo tos sriubos?
  Tai būdavo jie ten pinigų kišenes prisikrovę. Kortom lošia, geria, baliavoja
  kelias dienas.
  Kaip čia būdavo su tais savanoriais? Ar visą laiką tie patys eidavo, ar vie­
  ną kartą vieni, kitą kartą kiti?
  Tie, kur gobšūs buvo, mato, kad kiti parsineša gerų daiktų, pinigų, tai kitą kar­
  tą prašosi paimami į operaciją. Daug iš karto nevažiuodavo. Katrie jau tokie
  bailesni, tai tie neprašydavo, jų ir neimdavo. O tie, kurie jau tokie azartui, tai
  prašydavosi.
  Sakykit, o kaip sugyveno tie, kurie važiuodavo į tas operacijas ir kurie ne­
  važiuodavo?
  Tie, kurie važiuodavo, tie patenkinti, kad gauna grobio. O tie, kurie nevažiuo­
  davo, tie to grobio ir nenori. Ir tie patenkinti, ir tie patenkinti...
  1998 m.
  Bataliono kasdienybė buvo nuolat nušviečiama Lietuvos spaudoje. Štai ką
  rašė 1942 m. patriotinis leidinys „Karys4:
  10 vai. Minsko katedroje buvo pamaldos. Pamaldas atlaikė lietuvių batalionų
  Rytuose kapelionas к и п . Ignatavičius. Per pamaldas Minsko katedra aidėjo
  lietuviškom giesmėm. Pamaldos buvo baigtos tautos himnu. [...]
  Tęsiant programą, bataliono choras padainavo keletą lietuviškų dainų. Bata­
  liono kariai padeklamavo keletą savo sukurtų ir kai kurių mūsų poetų eilėraš­
  čių. Paskui buvo suvaidintas Itn. Juodžio parašytas vaizdelis,,Tėvynės aidai“.
  Programa buvo baigta kupletais ,,Minsko dzinguliukai“, kuriuose užkabino
  būdingesnius lietuvių batalionų gyvenimo nutikimus.*
  „Minsko dzinguliukų“ gyvenimas nebuvo saldus. Dauguma karių, įstoję į
  batalioną 1941 m. vasarą, buvo pasižadėję tarnauti 6 mėnesius, o ištarnavo
  * „Karys“, 1942 m. kovo 14 d., Nr. 12. Iš: Masinės žudynės Lietuvoje, 1941-1944 , p. 319-
  320.
  130IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  dvigubai. Niekas net neketino jų išleisti namo, kur buvo palikti ūkiai, žmo­
  nos, vaikai. Į karių prašymus paleisti iš tarnybos, nes ištarnauta jau daugiau
  kaip metai, vokiečiai nereaguodavo.
  Vienas iš lietuvių savisaugos bataliono vadų 1942 m. lapkritį rašė vokiečių
  užnugario srities vadui:
  Kai 1941 m. gruodžio mėn. atvykome į frontą, tai mes buvome apiplyšę, be
  marškinių, dalis be batų, bet kai skubiai reikėjo vykdyti kautynių uždavinį,
  mes patys pasiruošėm, nors pasilikusieji nuolatinėj sargyboj liko nuogi (be
  marškinių), 25 kareiviai visai basi, bet tarnybon išvykome. Visai be žieminių
  rūbų sulaukėme 1942 m. sausio mėnesio. Bet lietuvis, ir dideliam šalčiui esant,
  savo pareigas fronte atliko. Tai vis faktai, kurie kalba už idealų turėjimą .*
  Majoras Antanas Impulevičius, kurio vadovaujamas batalionas išžudė de­
  šimtis tūkstančių žmonių savo šalyje ir Baltarusijoje, pasitraukė į Vakarus,
  tapo Impulioniu. 1964 m. gavo JAV pilietybę ir buvo išrinktas Filadelfijos
  lietuvių bendruomenės pirmininku. Lietuvoje nuteistas už akių. Mirė JAV.
  ц Rimantas Zizas. Lietuvos kariai savisaugos batalionuose. Iš: Lietuvos archyvai , t. 11,
  1998, p. 62.Žudikai ž mo g i š k u veidu
  Kas tokie buvo mūsiškiai, vyrai, kurie
  šaudė kitus vyrus, moteris, vaikus, se­
  nelius ir ligonius?
  Viena iš nedaugelio studijų šia tema -
  istorikės Rūtos Puišytės straipsnis apie
  Holokaustą Jurbarko apskrityje.
  Svarbiausia Rūtos Puišytės mintis:
  „Žmonių naikinimas buvo sąmo­
  ningas, t. y. nusikaltėlis suvokė, ką jis
  daro - žudo moteris, motinai matant
  trenkdamas į medį užmuša kūdikį-
  Ypatingojo būrio narys Vladas Kliukas.
  Anot istorikės, nusikaltėlius žudyti ska­
  tino šie išoriniai veiksniai: *
  * Rūta Puišytė. Masinės žudynės Lietuvos provincijoje. Iš: Žydų muziejus: almanachas.
  Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2001, p. 175.
  132IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  1. „Prisitaikymas prie naujos valdžios (kai kurie individai antižydiškose ak­
  cijose dalyvavo norėdami įrodyti savo lojalumą naujai valdžiai, nes 1940-
  1941 metais buvo per daug uolūs kuriant sovietinę santvarką Lietuvoje).
  2. Politinė situacija . Individas buvo apdovanojamas už parodytą žiaurumą
  ir baudžiamas už gailestingumą (mirties bausmė už žydų gelbėjimą), be to,
  į vokiečius žiūrėta kaip į valstybingumo garantą.
  3. Laikinosios vyriausybės, visuomenės lyderių, Bažnyčios hierarchų po­
  zicija.
  4. Visuomenės nuotaikos patyrus atvirą sovietizaciją ir trėmimus. Pirmąsias
  žudynes bandyta pateisinti - šaudomi žydų vyrai, sovietiniai aktyvistai. Ta­
  čiau ilgainiui visuomenės nuotaikos ėmė keistis, gyventojai buvo sukrėsti,
  atsirado paniekinamas žodis „ žydšaudys
  5. Propaganda.
  6. Paklusnumas įsakymams, vidinė pareiga. Naikinimo akcijos provincijoje
  prasidėjo tada, kai spauda ėmė mirgėte mirgėti antisemitiniais išpuoliais.
  Nusikaltėlius galima skirti į kelias kategorijas pagal žudiko santykį su auka:
  1. Suimamas, sumušamas, nužudomas pažįstamas asmuo - kaimynas, klasės
  draugas ar bendradarbis.
  2. Nusikaltėlis jaučiasi „ nesmagiai “
  3. Aukų likimas suvokiamas kaip neišvengiamybė: anksčiau ar vėliau žydų neliks.
  4. Prieš nužudant beatodairiškai tyčiojamasi.
  5. Nusikaltėlis nėra tiesioginis žudynių dalyvis. Jo įnašas grynai „ tarnybinis “ -
  sudaryti aukų sąrašą su adresate, surasti tinkamą naikinimui vietą. Ši žmo­
  nių kategorija dažniausiai nejautė neapykantos ar priešiškumo žydams.
  6. Leidžiama aukai pabėgti ar kitaip pagelbstima. Tačiau dažniausiai tai da­
  roma asmeniškai pažįstamam žydui ar už užmokestį.*
  Istorikas Rimantas Zagreckas atliko unikalų tyrimą. Autorius pasitelkė mo­
  dernius tarpdisciplininius metodus tirdamas Lietuvos ypatingojo archyvo *
  * Ten pat, p. 199-200.
  133Kelionė I tamsumas
  baudžiamųjų bylų fondo medžiagą. LYA fonde „su holokaustu susijusių as­
  menų minima keletas tūkstančių, todėl, negalėdami tokios gausos iš karto
  aprėpti, apsistojome ties istoriografijoje mažiau tirtomis apskritimis: Biržų,
  Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio ir Utenos. Šiose apskrityse pavyko nustatyti
  205 su holokaustu susijusius ir iš dalies už tai nuteistus asmenis. Visi jie yra
  šiose apskrityse 1941 m. Birželio sukilime veikusių sukilėlių būrių, kurie vė­
  liau buvo reorganizuoti į pagalbinės policijos būrius, nariai“*.
  Analizuotos 205 asmenų anketos ir autobiografijos duomenys, pateikti ir jų
  tardymo protokoluose, ir liudytojų parodymuose.
  Išvados:
  Visi [...] asmenys nuteisti už veiksmus, susijusius su žydų žudynėmis, buvo
  1941 m. birželio sukilime dalyvavusių ir dar neišformuotų būrių nariai arba
  policijos pareigūnai.
  Socialinis nuteistųjų statusas apytikriai atkartoja visos Lietuvos gyventojų so­
  cialinę struktūrų (dauguma - ūkininkai, mažuma - amatininkai, samdomieji
  darbininkai, tarnautojai ir inteligentai).
  Didžiausia dalis nuteistų holokausto dalyvių buvo žemo išsimokslinimo asme­
  nys - baigę keturias ar mažiau pradžios mokyklos klasių arba visai nesimokę.
  Nuteisti holokausto dalyviai Nepriklausomoje Lietuvoje buvo apolitiški as­
  menys.**
  Kodėl žydus šaudė savisaugos batalionų kariai?
  Pasak istoriko Alfredo Rukšėno, „pagrindinis veiksnys, skatinęs batalionų
  karius dalyvauti žudynėse, buvo pareigos jausmas. Žydų naikinimo akcijos
  buvo vykdomos įsakymo tvarka. Tie, kurie dalyvavo struktūrose, vykdė už­
  duotis iš pareigos jausmo - paklusti įsakymams ir juos vykdyti. Karių pa­
  * Rimantas Zagreckas. Holokausto dalyvio socialinis portretas. Iš: Genocidas ir rezistenci­
  ja, 2012, Nr. 1 (31) p. 63-64.
  ** Ten pat, p. 84.
  134IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  reiga tapo ir dalyvavimas įsakymo tvarka vykdant žydų, kitų asmenų grupių
  genocidą. Tokia užduotis buvo kariams netikėta, nes jie, stodami į batalioną,
  nežinojo, kad jų pareiga taps karo nusikaltimų vykdymas“*.
  Unikalus pokalbis su Alfredu Rukšėnu apie žudynėse dalyvavusių TDA ba­
  taliono karių motyvaciją skelbtas 2012 m. portale Bernardinai.lt **. Štai kele­
  tas svarbių interviu momentų:
  Pagal santykį su pareiga išskirčiau tris Kauno savisaugos batalionų karių elg­
  senos tipus: paprastų, aktyvųjį ir nonkonformistinį. Paprastas elgsenos tipas
  yra labiau mechaninis, be jokių ypatingesnių požymių. Jis buvo būdingas dau­
  gumai. Įsakymus jie vykdė tik dėl to, kad iš jų to buvo reikalaujama, ir ne
  daugiau. Kiti, t. y. nedidelė dalis karių, buvo labai aktyvūs, eidavo šaudyti
  savanoriais. Dalis aktyviųjų su aukomis elgdavosi žiauriai. Manau, kad ak­
  tyviai atlikti pareigų juos skatino malonumo pojūtis, t. y. sadistinis pradas.
  Nonkonformistai buvo tie kariai, kurie atsisakydavo paklusti įsakymams ope­
  racijų metu.
  Į klausimą, ar buvo galima atsisakyti šaudyti ir ar daug tokių buvo, istorikas
  atsako:
  Nebuvo taip, kad kariai masiškai būtų atsisakę šaudyti aukas, t. y. ištisais
  būriais, kuopomis. Man pavyko rasti duomenų apie vienų kareivį, atsisakiu­
  sį šaudyti žydus Kaune, Mickevičiaus slėnyje, 1941 m. liepos mėn. vykusios
  vokiečių surengtos operacijos metu. Už tai jis buvo sušaudytas. Taip pat yra
  duomenų, kad vienas kareivis atsisakė šaudyti aukas 1941 m. liepos pradžioje
  Kauno VII forte vykusiose žudynėse. Lietuvių karininkas jį dėl to aprėkė ir
  nusiuntė eiti sargybos. Vienas Kauno Tautos darbo apsaugos bataliono kari­
  ninkas, žudynių Kauno VII forte dalyvis, prisimena, kad už atsisakymų šau­
  * Alfredas Rukšėnas. Kauno savisaugos batalionų karių dalyvavimo žydų ir kitų asmenų
  grupių žudynėse vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944) motyvai. Iš: Genocidas ir
  rezistencija , p. 42.
  ** Savaitės pokalbis. Alfredas Rukšėnas: „Jie pakluso įsakymui, o ne sąžinei“. Bernardinai.lt ,
  2012 m. sausio 17 d.
  135Ke l i onė I t a ms u ma s
  dyti aukas vokiečiai grasino sušaudymu. Nors iš vokiečių pusės ir buvo tokios
  sankcijos grėsmė, daugelis karininkų ir kareivių uoliai žudynėse dalyvavo ne
  dėl to. Kaip jau minėjau, juos skatino tiek įsakymas, tiek neapykanta. Pateik­
  siu pavyzdį iš Baltarusijos: 1941 m. spalio 10 d. 2-ojo PPT bataliono 2 kuopa
  vykdė Rudensko miesto žydų geto kalinių naikinimo operaciją. Aukas atsisakė
  šaudyti apie 15 karių. 1941 m. spalio 14 d. to paties bataliono 3 kuopos kariai
  šaudė Smilovičių mieste gyvenusius žydus. Jie šaudymo darbą vykdė vangiai,
  dalis karių atsisakė tai daryti. Dėl to šaudyti aukas vietoje 3-ios kuopos buvo
  paskirti 1-os kuopos kariai. Reikia pabrėžti, kad kariai, kurie atsisakė šaudyti
  Rudenske ir Smilovičiuose, kitų žmonių naikinimo operacijų metu vis dėlto
  pakėlė ginklą prieš niekuo jiems nenusikaltusias aukas. Galima buvo atsisa­
  kyti vieną ar kitą kartą, tačiau ne nuolatos. Žinių, kad atsisakiusiesiems buvo
  skirtos bausmės, nėra. Greičiausiai jos nebuvo skirtos.
  Kas buvo lietuviai , žudę žydus ?
  Manau, kad lietuviai, tarnavę batalionuose ir žudę nekaltus žmones, nebuvo
  nei geresni, nei blogesni negu kiti jų bendraamžiai. Ne blogesni ir už dabarties
  žmones. Jei ne sovietinė ir vokiečių okupacijos, kariai, kurie tarnavo šiuose ba­
  talionuose, būtų veikę tą patį, ką jie veikė nepriklausomos Lietuvos laikotar­
  piu. Batalionų karininkai būtų tarnavę Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, ku­
  rios kartu buvo ir jų darbovietė. Jie būtų sėkmingai kopę karjeros laiptais, būtų
  mokę jaunimą, pašauktą atlikti karo prievolės, krašto gynybos darbo. Atsargos
  karininkai būtų dirbę Lietuvos policijos struktūrose, kitose darbovietėse. Kiti
  kariai būtų dirbę samdomais darbininkais žemės ūkyje, statybose, fabrikuose.
  Vieni iš jų būtų laikomi gerais, pavyzdingais, kiti - niekam tikusiais darbinin­
  kais. Dar kiti kariai būtų Lietuvos ginkluotųjų pajėgų liktiniai puskarininkiai.
  Tie kariai, kurie gyveno pasienyje su Vokietija, galimas dalykas, būtų vertęsi
  sėkmingai kontrabanda. Daugelis karių būtų aktyviai reiškęsi Lietuvos Šaulių
  sąjungos veikloje. Vienas kitas karys, pasižymėjęs didesniu religingumu, grei­
  čiausiai būtų įstojęs į kunigų seminariją arba tapęs vienuoliu.
  136IV. M ū s i š k i a i . Ž y d š a u d ž i a i
  Šia istoriko įžvalga galėčiau baigti bene liūdniausią knygos skyrių apie žyd­
  šaudžių motyvaciją. Tačiau turiu pacituoti garsaus psichoanalitiko ir filo­
  sofo Ericho Frommo žodžius, gerokai sustiprinančiais lietuvių istoriko įž­
  valgas. (Tai pirmas ir paskutinis kartas šioje knygoje, kai nusižengiu savo
  principui - cituoti tik lietuvių ir (ar) tik Lietuvoje išleistų autorių darbus).
  Ericho Frommo knyga vadinasi „Žmogaus destruktyvumo anatomija“. Pa­
  sak mokslininko, grupės agresyvumą dažnai lemia šie du motyvai:
  • Konformistinė agresija. Tai agresyvūs veiksmai, kurie atliekami ne todėl,
  kad agresorių yra apėmęs noras naikinti, o todėl, kad jam tai daryti liepia­
  ma ir jis yra įsitikinęs, jog tai jo pareiga. Paklusnumas laikomas dorybe,
  nepaklusnumas - nuodėme. Konformistinė agresija yra gana paplitusi ir
  reikalauja rimto dėmesio. Pradedant paauglių gauja ir baigiant armijos ka­
  reiviais, daugybė destruktyvių veiksmų atliekami todėl, kad bijoma pasiro­
  dyti „kitokiam“, todėl, kad paklūstama įsakymams.
  • Grupinis narcisizmas. Jis turi svarbias funkcijas. Pirmiausia jis skatina
  grupės solidarumą bei bendrumo pojūtį ir taip leidžia lengviau manipu­
  liuoti žmonėmis. Antra: jis nepaprastai svarbus suteikiant grupės nariams
  pasitenkinimo jausmą, ypač tiems, kurie turi nedaug kitų priežasčių di­
  džiuotis savimi ir jaustis ko nors verti. Net jei esi pats nelaimingiausias,
  skurdžiausias, mažiausiai gerbiamas grupės narys, tavo nelaimingumo
  būseną kompensuoja jausmas: „Aš, realybėje tebūdamas sliekas, priklau­
  sydamas grupei tampu milžinu.“ Grupinio narcisizmo laipsnis tuo aukš­
  tesnis, kuo mažiau žmogus yra patenkintas savo gyvenimu. Tie socialiniai
  sluoksniai, kurie džiaugiasi gyvenimu, yra ne tokie fanatiški nei tie, kurie
  kenčia nepriteklius ir kurių gyvenimas yra visiškai monotoniškas.*
  4 Erich Fromm. The Anatomy of Human Destructiveness. London: Penguin books, 1977,
  p. 278-280 ir 275-276.V. Lietuva praturtėjo
  Nacių okupacijos metais Lietuvoje buvo nužudyta apie 200 000 žydų.
  200 000 - tai 50 000 šeimų. Liko jų namai, jų žemė, gyvuliai, baldai, bran­
  genybės, pinigai. Liko jų įmonės, parduotuvės, vaistinės, ligoninės, užeigos,
  mokyklos, sinagogos, bibliotekos su visu ten esančiu vertingu turtu ir in­
  ventoriumi.
  Kur visa tai pasidėjo? Kas praturtėjo? Ar tik vokiečiai, kurie liepė visas ver­
  tybes atiduoti reicho žinion? Ar tik tie, kurie šaudė, o paskui lupo auksinius
  dantis ir dalijosi drabužius?
  O gal ir mūsų valstybė, mūsų Lietuvos įstaigos ir netgi paprasti lietuviai,
  pavyzdžiui, mano ir jūsų seneliai, gavę pigiau nusipirkti šį bei tą geresnio
  miestelių valdžios surengtuose aukcionuose?
  Kas žino...
  1941-ieji. Policijos departamento viršininkas Vytautas Reivytis svarsto, kad
  „likviduojant žydų turtą būtų galima visiems laikams išspręsti policijos ir jos
  darbuotojų aprūpinimo patalpomis ir butais klausimą“*.
  * Valentinas Brandišauskas. Žydų turtas ir kultūros vertybės. Iš: Holokaustas Lietuvoje
  1941-1944 m., p. 478.V. L i e t u v a p r a t u r t ė j o
  f Šiaulių miesto ir apskrities viršininko Jono Noreikos raštas Nr. 1875
  I ii 1941 m. rugsėjo mėn. 10 d.
  p
  Ji!
  I
  I
  i!į;
  Nurodymai likviduoti žydų ir pabėgusių komunistų kilnojamąjį
  turtą
  Ištrauka:
  1. Iš surinkto turto reikia palikti ir toliau saugoti iki atskiro mano
  jį
  nurodymo liuksusinius baldus, medžiagas ritiniuose ir nevartotus
  ji, baltinius. Šio turto sąrašus pristatyti man.
  %
  S 2. Kitu tinkamu turtu aprūpinti savo turimas įstaigas , kaip tai
  Į|
  mokyklas , valsčius , paštusy prieglaudas , ligonines ir t. t. Tačiau ne
  i4
  1
  mažiau kaip 2A to tinkamo turto palikti saugoti iki atskiro mano
  Į
  nurodymo*
  Jono Noreikos rūpestingumas ir jo partizaninė veikla įamžinti daugelyje
  Lietuvos vietų - memorialinės lentos, gatvių ir mokyklų pavadinimai. Įam­
  žinta ir ant Ypatingojo archyvo sienos. Kitapus sienos, tik už kelių metrų
  nuo įrašo, pagerbiančio Lietuvos didvyrį Joną Noreiką - LYA skaitykla, ku­
  rioje - žydus šaudžiusiųjų bylos, taip pat ir iš Šiaulių... Noreikos nurodymu
  žydai buvo varomi į Šiaulių getą.
  Grįžkime prie turto. Žinoma, kad dalis nužudytųjų turto nepasiekdavo san­
  dėlių - buvo išgrobstoma vietos gyventojų dar iki aukcionų. Policininkai
  grobstė turtą darydami kratas žydų namuose. „Turto plėšimas vyksta dienos
  metu ir tuo kompromituojamas*policijos vardas“, - skundėsi pareigūnai Vil­
  niaus policijos vadams.*
  **
  Pasibaigus aukcionams, šiek tiek turto likdavo, tad, pavyzdžiui, Rokiškio
  žydų turto likvidavimo komisija sandėlininkui perdavė nerealizuotą turtą.
  4 LCVA, f. R-1099, ap.l, b. 1,1. 239.
  ** Valentinas Brandišauskas. Lietuvos žydų turto likimas Antrojo pasaulinio karo metais.
  Iš: Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m., p. 484.
  139Kelionė I tamsumas
  Tarp likusių daiktų - indai, puodai, kibirai, suknelių ir bliuskučių įvairių -
  2399, rankšluosčių - 1661, staltiesių - 894, moteriškų marškinių - 837. Tuo
  tarpu radijo imtuvai, telefonai, laikrodžiai, patefonai skaičiuojami vienetais.*
  Kai kurios įstaigos žydų turto gavo nemokamai: tarp praturtėjusių - prie­
  glaudos, pradžios mokyklos, girininkijos, vietos savivaldybės. Medicinos
  įranga atiteko ambulatorijoms ir ligoninėms.
  Gyvenimas pagerėjo.
  „Daugumą žydų ūkių perėmė fiziniai asmenys, kurių absoliuti dauguma
  buvo lietuviai.“**
  Viso likusio žydų turto registravimą, priežiūrą ir paskirstymą (pardavimą)
  turėjo organizuoti vietos administracija: viršaičiai, seniūnai, policija ir kiti
  pareigūnai. Rokiškio komendantas skundėsi, esą „dėl didelio pirkėjų antplū­
  džio pardavimo vietoje buvo neįmanoma palaikyti tinkamą tvarką“***.
  Ką žydų turto grobstytojams, pirkėjams, gavėjams sakė didysis moralinis
  autoritetas - Katalikų bažnyčia?
  Lietuvos katalikų bažnyčios požiūrį į pasisavintų žydų turtą iš dalies atsklei­
  džia referatai, 1942 m. skaityti kunigų konferencijose. Pranešimuose vyrauja
  nuomonė, kad jei turtą pasisavino neturtingas parapijietis, ir tik būtiniau­
  sioms savo reikmėms, tai tas turtas galįs likti jo žinioje. Tačiau jei žmogus
  paėmė daugiau nei pajėgus suvartoti, tai turįs grąžinti: geriausia - Bažnyčiai,
  tačiau galįs sušelpti ir vargšus ar skirti labdarai. Išlyga taikoma tik nesaikingai
  žydų turto prisigrobusiems buvusiems partizanams, tūpusiems jais dėl kilnių
  tikslų: jiems restitucija neprivaloma, nes karo pradžioje jie rizikavo net gyvy­
  be. Įsigytas žydų turtas esą atpildas už buvusią riziką.****
  * Ten pat, p. 480.
  ** Ten pat, p. 475.
  *** Ten pat, p. 480.
  **** Valentinas Brandišauskas. Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lie­
  tuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Iš: Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m., p. 501.
  140V. L i e t u v a p r a t u r l ö j o
  Sauliaus Beržinio interviu su Regina Prudnikovą iš Vašingtono Holokausto
  muziejaus fondų, Jeffo ir Toby Herrų kolekcijos.
  Daug lietuvių, kurie buvo biedni, pas žydus tarnavo. Žydai buvo gailestingi
  žmonės. Aš irgi tarnavau, bet paskui išėjau, bijojau... nes buvau raudona la­
  bai , stambi, o, sakė, žydai be krikščionių kraujo negyvena, /cai šventės būnay
  turi nors lašelį kraujo paragaut.
  Kai vokiečiai užėjo, žydai neturėjo teisės į nieką. Lietuviai krautuves plėšė,
  nešė viską... Visko buvo prisinešę, ir aš parsinešiau.
  Ką jūs parsinešėte?
  Medžiagos parsinešiau iš žydų krautuvės ir batų, bet batai nevienodi buvo.
  O paskui žydus varė iš namų ir ant aikštės. Su šautuvais. Ir apsupo. Suvarė į
  eiles. Visi varė, nes visų prašė eit, sakė, turto duos, namus, butus. Paskui daug
  kas čia ant žydų turto gyveno.
  Paskui prie Lipkės restorano buvo varžytynės, pirko, draskė, vežė... Lipkės res­
  toranas buvo prikrautas drabužių, kur arkliais suvežė. Per langus mėtė kal-
  dras, paduškas, patalus, tai žmonės griebė, kas ką pagavo, o Jėzus, kas čia
  darėsi...
  Kas mėtė ?
  Tie, kur dalyvavo šaudyme. Tie ir mėtė. Geresnius daiktus, baldus tai sau pa­
  siliko.
  Tai kai užėjot, matėt tuos baldus ?
  Žinau, kad jie nieko neturėjo, ubagai buvo, o paskui kai užėjau, žiūriu, pal­
  tai karakuliniai... pusbrolio žmona apsivilko. Batų buvo pilnas koridorius. Aš
  vienus bordavus zomšinius batelius paėmiau, tai atsivijo ir atėmė. Sakė, čia
  mano. Sakau - ne tavo, bet žydų.
  Ten turbūt ir auksinių žiedų buvo...
  Buvo... juos gi nuogus išrengė, kurie bagotesni buvo. Dantis išiminėjo... Tai aš
  vieną dantį nusipirkau.
  141Kelionė j tamsumas
  Nusipirkot dantį? Buvo galima dantį nusipirkt?
  Taip, taip, auksinį. Nebrangiai mokėjau. Kaip užėjo rusai, tai pas tokią mote­
  riškę nusipirkau.
  Tai kur tas dantis dabar?
  Šičia (pirštu rodo auksinį dantį burnoje). Išlydino ir padarė man dantį. Tos
  moters vyras žydus šaudė, tai pardavė man su visa karūnka.
  Tai pirkot karūnką su visu dančiu?
  Taip, su dančiu.
  Tai, vadinasi, ir jūs iš žydų pasipelnėt?
  Kaip tai pasipelniau? Aš gi pirkau tą dantį.
  1998 m. balandisVI. Mūsiškiai. Gelbėtojai
  Pažįstu tik keletą nacių okupacijos metais nuo mirties išgelbėtų žydų: teatra­
  lus Ireną Veisaitę, Marką Petuchauską ir Kamą Ginką. Gelbėtojų nepažįstu
  nė vieno. Taip maniau tol, kol sykį užklydusi į žydų bendruomenę fojė pa­
  mačiau stendą apie gydytoją Petrą Baublį. Ar ir Baublys buvo žydas? Neži­
  nojau... Ne, atsakė man vienas iš bendruomenės narių. Jis Pasaulio teisuolis,
  gelbėjęs žydus nuo mirties.
  Petras Baublys - ir mano gelbėtojas.
  Būdama maždaug trylikos, kokius metus kankinau save ir tėvus, bet niekas
  negalėjo nustatyti ligos. Tikrino visi įmanomi gydytojai, darė daugybę ty­
  rimų, bet temperatūra pakildavo kas vakarą ir nuolat kamavo nepaaiškina­
  mas nuovargis. Paauglystė ar vis dėlto liga? Galų gale kažkas tėvams patarė
  kreiptis į daktarą Petrą Baublį. Jis priėmė mus su tėčiu savo name Vilniuje
  Šilo gatvėje. Užtrukome gal valandą. Daktaras pamatė tai, ko mano plaučių
  nuotraukoje nematė kiti - beprasidedančių džiovą. Liepė tuoj pat traukti
  mane lauk iš mokyklos pusmečiui, vežti į sanatoriją gydytis, ryti vaistus ir
  kvėpuoti pušynų oru. Daktaro Baublio dėka tėvai nupirko man šunį, kad
  pušynuose būčiau kuo daugiau.
  Pasveikau. Baigiau mokyklą, 1973-iaisiais įstojau į Maskvos teatro institutą
  ir tų metų gruodžio mėnesį grįžau namo į Vilnių. Atgal turėjau skristi gruo­
  143džio 16 dieną. Turėjau bilietą, bet grąžinau, nes nebuvo paskaitų ir galėjau
  pasilikti dar kelias dienas. Tuo lėktuvu į Maskvą tądien išskrido geriausi
  Lietuvos pediatrai. Išvakarėse jie buvo Panevėžyje, konferencijoje, o po jos
  Juozo Miltinio teatre žiūrėjo spektaklį „Mirties šokis“. Į Maskvą išskrido
  ir Petras Baublys, tuomet jam buvo 59-eri. Lėktuvas „Tu-124“ sudužo prie
  Minsko. Petras Baublys žuvo. Žuvo visi gydytojai, visi lėktuvo keleiviai. Aš
  likau gyva.
  1977 m. Petras Baublys buvo pripažintas Pasaulio teisuoliu.
  Kiek vaikų karo metais išgelbėjo nuo mirties daktaras Petras Baublys? Ne
  vieną dešimtį... Gal jo išgelbėti ir į lietuvių šeimas atiduoti žydų vaikai ne­
  žino savo šaknų, nežino, kad daktaro suleista ir kelioms valandoms juos
  užmigdžiusi liuminalio injekcija buvo pirmas jų žingsnis iš mirties zonos?
  Dvejus metus, nuo 1942-ųjų iki 1944-ųjų, jis dirbo Kauno kūdikių namų
  „Lopšelis“ direktoriumi. Jie buvo Vilijampolėje, prie pat žydų geto ribos.
  Pasakoja žydaitė Rut, daktaro Baublio priglausta kaip Irena Baltaduonytė:
  Iš geto mane išnešė 17 metų žydų mergaitė, kuri buvo nepanaši į žydę . Su
  gyd. Baubliu buvo sutarta, kad mane paliks priėjo „Lopšelio“ ankstų rytmetį.
  Aš buvau vaistais užmigdyta, ir ankstų žiemos rytmetį mane išvežė ant rogučių
  kaip ryšulį drabužių. Pasisekė, kad vokiečiai nepatikrino, nes kitu atveju bū­
  tume abi žuvusios. Tame ryšulyje buvo įdėtas užrašytas netikras mano vardas
  bei pavardė, su kuriais aš ir augau gyd. Baublio vadovaujamame „Lopšelyje“.*
  Vieno vaiko istorija ypač keista:
  Vienas policininkas rado mergytę ir atnešė pas daktarą Baublį į lopšelį su
  tokiais žodžiais: „Aš turiu sūnų, bet neturiu dukters. Ir aš noriu šitą gražų
  kūdikį auginti. “ Dr. Baublys pagalvojo, kad tai bus geriausia išeitis, nes pas
  * Gyvybę ir duoną nešančios rankos. 4 knyga. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų
  muziejus, 2009, p. 198.
  144VI. Mūsiškiai. Gelbėtojai
  policininke} ji bus saugi... Iš ryto mergaitei davė saldainį, ji tarė „keke“, taip
  žydų vaikai vadino saldainius, nuo žodžio „zukerke“. Kadangi tas lietuvis po­
  licininkas buvo išaugęs tarp žydų, jis suprato, kad tai iš geto išnešta mergaitė,
  ir todėl iš karto atnešė ją atgal prie geto vartų*
  Pasakoja „Lopšelyje“ dirbusi medicinos sesuo:
  Atnešti vaikai buvo nukerpami, jų galvytės ištepamos kalio permanganatu.
  Gestapas tikrinti lopšelio ateidavo du tris kartus per savaitę giliai naktį.**
  Gestapui sužinojus, kad lopšelyje prie geto smarkiai auga pamestinukų skai­
  čius, personalui buvo uždrausta nakčiai rakinti duris. Lopšelis turėjo būti
  atviras visą parą, kad būtų galima jį tikrinti.
  * Ten pat, p. 200.
  ** Ten pat, p. 204.
  1451944 m. kovą per vadinamąją „Vaikų akciją“ Kauno gete iš motinų glėbių
  buvo plėšte išplėšti vaikai. Tąkart į koncentracijos stovyklas išvežta 1300 be­
  jėgių žmonių - vaikų ir senelių. Jų laukė Aušvico ir Dachau dujų kameros.
  Vilniaus Gaono žydų muziejus 2002 m. išleido knygą - žydus gelbėjusių Lie­
  tuvos žmonių sąrašą. Jame 2559 pavardės.
  Po 10 metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pa­
  rengė sąrašą žmonių, galimai dalyvavusių Holokauste, ir paskelbė jį centro
  interneto puslapyje. Tame sąraše - 2055 pavardės.
  Taigi gelbėtojų Lietuvoje buvo daugiau. Oficialu.
  Genocido centro sudarytas sąrašas 2012 m. buvo perduotas Lietuvos Res­
  publikos Vyriausybei. Tiek žinių. Matyt, mūsų Vyriausybė nuosekliai laikosi
  tos pačios pozicijos, kurią paprastais žodžiais išsakė istorikas Nerijus Šepe­
  tys: „Tie, kas dalyvavo Lietuvoje išžudant mūsų žydus - daugiausia lietuviai.
  Ir ką?“VII. Žvilgsnis Iš dabar.
  Interviu su Istoriku
  Saulius Sužiedėlis - istorikas, Pensilvanijos (JAV) Milersvilio universiteto
  profesorius emeritas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinės okupacijos
  režimų nusikaltimams tirti narys, knygų ir publikacijų apie Holokaustą au­
  torius.
  Ar jums yra tekę girdėti apie galimai prie Holokausto prisidėjusių asmenų
  surašą, kurį Vyriausybės pavedimu sudarė Genocido ir rezistencijos tyri­
  mo centras?
  Ne, neteko girdėti. Būtinai pasidomėsiu.
  Kiek, jūsų turimomis žiniomis, mūsiškių, lietuvių, dalyvavo Holokauste
  nacių okupacijos metais?
  Lietuvoje vokiečių, tiesiogiai dalyvavusių žydų žudynėse, buvo mažiausiai
  keli šimtai (įvairių saugumo įstaigų ir vermachto darbuotojai). Vietiniai,
  daugiausia etniniai lietuviai, sudarė kur kas didesnį skaičių: tiesiogiai žudė
  bent keletas tūkstančių ir tai prieštarauja mitui apie žydšaudžius kaip „sau­
  jelę padugnių“. Tai daug ar mažai? Šį klausimą bandė spręsti istorikas Solo-
  monas Atamukas, bet, jo teigimu, kaltininkų skaičių tiksliai nustatyti trukdo
  kaltumo laipsnio apibrėžties problema. Vis dėlto reikia manyti, kad jo pa­
  teikta išvada yra logiškai priimtina: „Visame žydų persekiojimo, pogromų,
  apiplėšimo, suvarymo į getus, jų apsaugos, tolesnio sutelkimo, varymo-veži-
  mo ir šaudymo procese dalyvavo tūkstančiai vietos žmonių.“
  147Kelionė j tamsumas
  Kas, jūsų manymu, buvo patys žudikai ir kodėl jie žudė ?
  Į šį esminį klausimą bandė atsakyti Christophas Browningas monografijoje
  „Paprasti vyrai“ (Ordinary Men). Autorius tyrė vieno tipiško vokiečių polici­
  nio bataliono veiklą Lenkijoje. Šis iš vyresnio amžiaus rezervo karių sudary­
  tas dalinys (apie 500 vyrų) išžudė arba ištrėmė į mirties stovyklas maždaug
  83 000 žydų. Pasak Browningo, batalionas dalyvavo žudynėse daugiausia
  iš paklusnumo viršininkams, taip pat jausdami psichologinį bendražygių
  spaudimą. Browningas mano, kad antisemitizmas, neapykanta aukoms, na­
  cistinė ideologija buvo ne taip svarbu. Paklusnumas biurokratiniam mecha­
  nizmui, vadų įsakymui ir ištikimybė bendražygiams suvaidino pagrindinį
  vaidmenį paverčiant „paprastus vyrus“ žudikais. Sadistų, įsitikinusių nacis­
  tų buvo mažuma.
  Kiek svarbus Holokaustui buvo lietuvių antisemitizmas ?
  Antisemitizmas Lietuvoje po bolševikų okupacijos buvo labai svarbus veiks­
  nys. Iki tol antisemitizmo apraiškų buvo, tačiau masinio smurto - tikrai ne.
  Antanas Smetona nebuvo antisemitas ir žydų atžvilgiu jo politika buvo nuo­
  saiki. Tačiau po sovietų okupacijos 1940 m. įsivyravo įsitikinimas, kad žydai
  išdavė Lietuvą, nes jie esą pasitiko bolševikus su gėlėmis. Taip pat buvo tiki­
  ma, kad enkavedistai daugiausia žydai, nors iš tiesų dauguma jų rusai, nors,
  žinoma, buvo ir lietuvių, ir žydų. Lietuviai manė, jog žydai nenukentėjo nuo
  sovietų, nors faktai rodo, kad sovietų okupantai žemes ir kitą turtą atėmė
  tiek iš žydų, tiek iš lietuvių. Kartu su lietuviais 1941 m. birželį buvo ištremta
  nemažai Lietuvos žydų.
  Koks Lietuvos laikinosios vyriausybės vaidmuo Holokauste ?
  Ne per seniausiai šia tema teko kalbėtis su vienu žymiu politiku. Jis teigė,
  kad laikinosios vyriausybės lojalumas naciams buvo strategijos dalis sie­
  kiant Lietuvos nepriklausomybės, kad neturėtume visko vertinti iš dabar­
  ties išminties bokšto ir kaltinti to meto Lietuvos vadų, kurie darė viską dėl
  Lietuvos. Tuometinės vyriausybės nariai patys bijojo represijų, baiminosi,
  kad vokiečiai juos suims. Vis dėlto esu įsitikinęs: jeigu jau skelbi atkūręs
  nepriklausomą Lietuvą ir savo retorikoje imiesi moralinės atsakomybės už
  ją, reikia atitinkamai ir elgtis. Vyriausybės nutarimai, diskriminuojantys žy­
  148VII. Ž v i l g s n i s Iš d a b a r . I n t e r v i u su I s t o r i k u
  dus, prieštaravo nepriklausomos Lietuvos priimtai 1938 metų Konstitucijai,
  kuri skelbė, kad visi piliečiai yra lygūs. Jei LLV skelbė atkurianti tą Lietuvą,
  kuri buvo iki 1940 m. birželio - vadinasi, ir tos Lietuvos Konstitucija turėjo
  galioti. Jeigu buvo manoma kitaip, priimant žydus diskriminuojančius nu­
  tarimus, reikėjo keisti ir Lietuvos Konstituciją.
  Man rodos, kad LLV tiesiog nesuprato nacizmo sukelto genocido esmės,
  manė, kad nacionalsocialistai - tai tie patys vokiečių patriotai, gal kiek kraš­
  tutiniai ar kitos spalvos. O perspėjimų Lietuvoje būta. Dar 1933 m. žinomas
  tautininkų veikėjas Valentinas Gustainis rašė apie pavojus, kurie, Hitleriui
  atėjus į valdžią, gresia Vokietijai. O dėl vertinimo iš šių dienų išminties
  bokšto... Sovietų kolaborantus juk vertiname iš šių dienų pozicijų ir smer­
  kiame tuos, kurie vežė Lietuvon „Stalino saulę“. Taigi šiuo atveju reikėtų būti
  nuosekliems.
  1941 m. laikinoji vyriausybė buvo sutrikusi. Žinoma, vokiečių kariuomenė
  išvadavo Lietuvą iš bolševikinio jungo. Tačiau nacių politika jau buvo aki­
  vaizdi iš jų veiksmų Lenkijoje ir pirmųjų žingsnių Lietuvoje. Hitlerio karas
  Vakarų Europoje nebuvo naikinamasis. Tarkim, fiureris gerbė Angliją ir lai­
  kė ją lygiaverte Vokietijai. Tačiau Hitlerio planuose Rytų Europai buvo skir­
  tas visai kitas likimas. Tai buvo tikras naikinamasis karas. Hitlerio aplinkos
  žmonės buvo perėję Pirmąjį pasaulinį karą ir žinojo, kodėl jis buvo pralai­
  mėtas: dėl nepriteklių ir bado. Pradėjus naują karą Europoje, buvo nutarta,
  kad Vokietijos kariuomenė jokiomis aplinkybėms nepristigs maisto - juo
  vokiečius aprūpins Rytų Europa. Tam reikėjo smarkiai sumažinti ten gyve­
  nančių žmonių skaičių. Pirmiausia išnaikinti Rytų Europos žydus, o paskui,
  matyt, būtų imtasi kitų sprendimų.
  Lietuvos laikinoji vyriausybė vokiečiams atėjus nevaldė situacijos, nevaldė
  netgi kariuomenės. Praktiškai buvo beyaldystė. Taigi LLV nei organizavo
  žydų žudynių, nei joms pritarė. Nuo 1941 m. liepos pabaigos vokiečiai pa­
  tys ėmė valdyti Lietuvą, pasitelkdami vadinamuosius „tarėjus“ - tikruosius
  kolaborantus, taip pat LLV atkurtą administraciją, vietinę policiją. 1941 m.
  rugpjūtis, rugsėjis, spalis - kruviniausias Lietuvos istorijos puslapis, kai per
  149Kelionė j tamsumas
  labai trumpą laiką buvo išžudyta labai daug žmonių, absoliuti dauguma Lie­
  tuvos žydų. Generalinis tarėjas Petras Kubiliūnas būtų buvęs sąjungininkų
  griežtai nuteistas už tai, ką padarė Lietuvoje valdant naciams.
  Kokia kitų Europos valstybių patirtis - ar kam pavyko rimčiau pasiprie­
  šinti nacių vykdomam žydų genocidui?
  Lietuvoje vokiečių okupacijos metais buvo išžudyta 90-95 procentai žydų.
  Tuo tarpu Danijoje 90 procentų žydų išsigelbėjo. 1943 m. vokiečiams pa­
  naikinus Danijos protektoratą ir įvedus okupacinį režimą, danų antinacinė
  rezistencija suorganizavo maždaug 7000 bendrapiliečių žydų perkėlimą į
  Švediją, taip ištraukdama 90 procentų krašto žydų iš mirties nasrų. 1999 m.
  Vašingtone buvo surengta įspūdinga Vilniaus geto teatro plakatų ekspozici­
  ja. Jos atidaryme kalbėjo JAV Atstovų Rūmų narys Tomas Lantosas, kilęs iš
  Vengrijos. Jaunystėje jis patyrė Holokaustą, bet išgyveno žinomo švedų di­
  plomato Raoulio Wallenbergo dėka. Savo kalboje Lantosas danus paminėjo
  kaip pavyzdį Lietuvai, nesugebėjusiai apsaugoti savo bendrapiliečių. Pasak
  Lantoso, danai net išsaugojo į Švediją pasitraukusių kaimynų žydų šuniu­
  kus - po karo grąžino juos šeimininkams nupraustus ir sušukuotus. Tačiau
  akivaizdu, kad Danijos atvejis išskirtinis, ten vokiečių okupacija, palyginti
  su, tarkim, Lenkija, buvo, galima sakyti, švelni.
  Vengrijoje ir Rumunijoje, kur tarpukariu vyravo masiniai fašistiniai judėji­
  mai, kokių Lietuvoje nebuvo, žydų, išgyvenusių Holokaustą, nuošimtis daug
  didesnis (Rumunijoje išsigelbėjo pusė krašto žydų). Prancūzija neteko maž­
  daug ketvirtadalio piliečių žydų, o iš Olandijos išvežta ir sunaikinta beveik
  trys ketvirtadaliai žydų bendruomenės. Itin pamokantis Vengrijos atvejis.
  Iki 1944 m. pavasario krašte dar gyveno maždaug 800 000 žydų. Karo me­
  tais daugelis jų patyrė represijas ir persekiojimus, dalis žuvo, tačiau Ven­
  grijos vadovas admirolas Miklosas Horthy atsispyrė Berlyno reikalavimams
  atiduoti žydus mirčiai. Daugumos Vengrijos žydų naikinimo pradžia siejasi
  su 1944 m. kovo vokiečių invazija ir provokiškos marionetinės vyriausybės
  įvedimu. Reichui praktiškai įgavus krašte vykdomąją valdžią, Adolfo Eich-
  manno štabas inicijavo masinę Vengrijos žydų deportaciją į mirties stovy­
  klas.
  150VII. Ž v i l g s n i s Iš d a b a r . I n t e r v i u su i s t o r i k u
  Sakyčiau, peršasi išvada, kad mažiausia galimybių išsigelbėti buvo ten, kur
  vokiečiai įvedė tiesioginę okupacinę valdžią ir įtraukė vietines administraci­
  nes struktūras į kolaboravimą. Anksčiau minėti pavyzdžiai rodo, kad vieti­
  niai kolaborantai ir gyventojų antisemitizmas lengvino Berlyno planuotojų
  darbą.
  Koks Katalikų bažnyčios vaidmuo Holokauste? Juk net mirties batalionuo­
  se buvo kapelionų ir jie išrišdavo žudikų nuodėmes, tiesa?
  Kaip institucija, turinti milžinišką moralinį autoritetą, Katalikų bažnyčia
  Lietuvoje viešai nepasmerkė žydų genocido. Metropolito Juozapo Jono
  Skvirecko požiūris į situaciją buvo, galima sakyti, dviprasmiškas: pavyz­
  džiui, iš dienoraščio matyti, kad Skvireckas baisėjosi Kaune vykstančiais
  pogromais ir net ėmėsi žygių situacijai paveikti. Kita vertus, skaitė ir teigia­
  mai vertino kai kuriuos Hitlerio raštus... Vyskupas Vincentas Brizgys viešai
  sveikino Lietuvą „išvadavusius“ nacius, bet pritarė vienuolių pastangoms
  padėti gete įkalintiems žydams. Kai kurie kunigai gelbėjo žydus, iš sakyklų
  smerkė žudikus. Tačiau tai buvo atskiri atvejai. Archyve yra išlikęs Telšių
  vyskupo Justino Staugaičio 1941 m. liepos 10 d. apaštališkasis raštas para­
  pijoms, kuriame jis ragina nekeršyti, nesmurtauti ir neskriausti „svetimų­
  jų“, net jiems padėti, aiškiai turėdamas omenyje žydus. Tai stiprus tekstas.
  Deja, kiek žinau, tai vienintelis dokumentuotas tokio pobūdžio hierarchų
  raštas. 1941 m. rugsėjį buvęs LLV vadovas Juozas Brazaitis-Ambrazevičius
  lankėsi pas Skvirecką ir ragino dvasininką prisidėti prie viešo pareiškimo,
  skelbiančio lietuvių tautos atsiribojimą nuo žudynių, kurios jau buvo įga-
  vusios masinį pobūdį. Bet metropolitas atsisakė ir iš to ketinimo nieko
  neišėjo.
  Mus, lietuvius, žydai kaltina, kad garbiname karo nusikaltėlius, statyda­
  mi jiems paminklus ir suteikdami gatvėms jų vardus. Bet juk tai tiesa...
  Nekalbėkime apie LAF ir laikinosios vyriausybės vadovus, bet juk yra žy­
  dus tiesiogiai naikinusių žmonių paminklų. Yra Juozo Barzdos paminklas,
  Jono Noreikos mokykla, žudiko, Antano Smetonos sūnėno Juozo Krikšta-
  ponio aikštė ir paminklas joje...
  151e I i o n 6 I t a m s u m a s
  Tai didelė problema. Sakykim, Krikštaponis, kurio vardu pavadinta aikštė
  Ukmergėje. Taip, jis buvo partizanas, bet juk prieš tai, nacių okupacijos me­
  tais, jis tikrai susikompromitavo. Vis dėlto tokių atvejų nėra labai daug. Vi­
  sas tas partizanų pagerbimo vajus vyko nepriklausomybės pradžioje visiškai
  nesuvokiant kai kurių dalykų. Sąjūdis, nepriklausomybės euforija, visuotinė
  partizanų reabilitacija, o čia kažkas pradeda kabinėtis dėl jų veiklos nacių
  okupacijos metais. Kiekvienas partizanas buvo laikomas didvyriu. Tai buvo
  automatiško reagavimo psichologija: kiekvienas, kuris buvo blogas rusams,
  yra geras dabartinei Lietuvai. Atgavus nepriklausomybę eiti į KGB archyvus
  nebuvo daug noro.
  Kai buvo perimti KGB archyvai ir juos saugojo Sąjūdžio žmonės, aš buvau
  sykį nuėjęs pas juos su istoriku Valentinu Brandišausku. Tie saugotojai mus
  pasitiko pikti, įtarūs, jie nesuprato, ko mes čia ieškome. Beje, vieną kartą
  mane pakvietė prezidentas Valdas Adamkus ir klausė, ar teikti ordiną vie­
  nam represuotam partizanui. Atsakiau, kad reikia pažiūrėti, ką jis darė, ką
  darė bet kuris kitas sovietų represuotas žmogus, dabar pristatomas apdova­
  nojimui. Tikrai ne visi rezistentai buvo šventi. Aišku, politinis spaudimas
  yra didelis. Ne tik čia, ir išeivijoje visko būta. Karo nusikaltėlis Antanas Im-
  pulevičius Filadelfijoje buvo išrinktas lietuvių bendruomenės pirmininku -
  jis visiems tiesiog sakė, kad tarnavo vokiečių kariuomenėje, ir niekam jokių
  įtarimų nekilo.
  Kaip manote , ar mes kada nors išdrįsime atvirai pažvelgti į savo istoriją?
  Ir Lietuvoje, ir išeivijoje kai kurių žmonių galvose vis dar įsišakniję septyni
  pagrindiniai stereotipai:
  1. Lietuvių dalyvavimas žydų žudynėse buvo suprantamas atsakas į žydų da­
  lyvavimą naikinant lietuvius.
  2. Lietuvos žydai bent iš dalies nusipelnė savo likimo, nes sudarė lietuvius iš­
  naudojusią uždarą visuomenę nepriklausomybės laikais ir ypač nusikalto
  lietuvių tautai pirmuoju sovietmečiu, kai žydai ėjo išvien su komunistais,
  o tarp išvežtųjų žydų nebuvo.
  3. Vokiečių okupacijos metais daugelis lietuvių gelbėjo žydus.
  152VII. Ž v i l g s n i s Iš d a b a r . I n t e r v i u su I s t o r i k u
  4. Visą žydų genocidą vykdė naciai, kartais persivilkę lietuviškomis unifor­
  momis, o jiems padėjo gal saujelė tautos atplaišų ir buvusių komunistų,
  norėjusių atpirkti savo kaltes.
  5. Užuominos Vakarų spaudoje apie lietuvius esesininkus yra šmeižtas, nes
  visi žinome, kad lietuviai, kitaip nei latviai ir estai, ryžtingai atsisakė kurti
  SS legioną.
  6. Kaltinimai pavieniams asmenims, ypač patriotinėje veikloje pasižymėju­
  siems veikėjams, yra politinis okupanto manevras, pagrįstas falsifikuotais
  KGB dokumentais.
  7. Vakarų žiniasklaida yra kontroliuojama žydų, kurie visą dėmesį nukreipia
  į nacių vykdytą genocidą, ignoruodami daug platesnio masto komunistų
  nusikaltimus.
  Kol vyraus šie, kad ir iš dalies istorijos faktais pagrįsti stereotipai, sunku
  bus blaiviai įvertinti patį kruviniausią Lietuvos istorijos puslapį. Mes vis dar
  esame užėmę gynybinę poziciją. Būdami toje situacijai neadekvačioje po­
  zicijoje, mes neretai pereiname į kontrpuolimą: o ką jūs darėte? Visuomet
  maniau: jeigu pats save sugebi kritiškai įvertinti, kitas nebegali tavęs kaltinti,
  tarsi išmuši jam iš rankų ginklą. Ateis laikas, kai vis vien turėsime atvirai
  pasakyti patys sau, kokia buvo mūsų istorija ir kas joje buvo negerai.Pi r mos d a l i e s
  Post
  s c r ip t u m
  Svarbiausias klausimas, kurį sau iškėliau knygos pradžioje perskaičiusi 10
  klasės istorijos vadovėlio skyrių apie Holokaustą: kas yra kaltininkai?
  Lietuvos valdžia? Saujelė padugnių? Tūkstančiai lietuvių?
  Istorikas Saulius Sužiedėlis sako: ne mažiau kaip keli tūkstančiai.
  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame ga­
  limai prisidėjusių prie Holokausto sąraše, tegu ir slaptame - 2055 pavardės.
  Žydšaudžio socialinio portreto autorius Rimantas Zagreckas rašo, kad Ypa­
  tingajame archyve yra keli tūkstančiai su Holokaustu susijusių asmenų bylų.
  Istoriko Arūno Bubnio duomenimis, vokiečių okupacijos metais savisaugos
  batalionuose tarnavo apie 12 000-13 000 karių. Bent 10 batalionų vienaip ar
  kitaip prisidėjo prie Holokausto. Taigi žudžiusiųjų buvo kokie 5000-6000?
  Alfonso Eidinto teigimu, reichui tarnavo apie 20 savisaugos batalionų.
  154VII. Ž v i l g s n i s Iš d a b a r . I n t e r v i u su I s t o r i k u
  Istorikas Liudas Truska įvardija maždaug 10 000 Holokausto dalyvių.
  Holokaustas Lietuvoje susidėjo iš dviejų dalių, dviejų nusikaltimų. Pirmasis
  buvo žydų izoliavimas, sutelkiant juos į laikinąsias stovyklas, sudarant sąly­
  gas antrajam - masiniam naikinimui.
  Vieni dirbo 1941 Birželio sukilimo metu ir po jo atsikūrusiose įvairaus lygio
  lietuvių valdžios įstaigose. Kiti buvo lietuviškų ginkluotų struktūrų - lie­
  tuvių pagalbinės policijos , Tautos darbo apsaugos , pagalbinės policijos (bal­
  taraiščių) būrių nariai , dažniausiai pavaldūs lietuvių viešosios policijos nuo­
  vadų viršininkams. Treti tarnavo savisaugos batalionuose . Lietuvoje buvo
  suformuoti 26 savisaugos batalionai , kuriuose tarnavo 12 000-13 000 karių. *
  Izraelio istorikų skaičiavimais, be naciams pavaldžių karinių struktūrų,
  kiekviename valsčiuje buvo keliasdešimt asmenų, kuriems teko bendradar­
  biauti su okupacine valdžia ir prisidėti prie žydų izoliavimo ir žudymo. Jų
  teigimu, skaičiuojant visus tiesioginius ir netiesioginius Holokausto daly­
  vius, bendras jų skaičius Lietuvoje siektų 23 000.
  Tiesa galbūt yra maždaug per vidurį. Tarp 10 000 ir 20 000. Mano kalbinti
  istorikai mano, kad nustatyti bent apytikrį Holokausto dalyvių skaičių būtų
  įmanoma, jeigu penki istorikai atsidėtų tik šiam darbui bent penkerius me­
  tus, tirdami dešimtis tūkstančių Ypatingajame archyve esančių baudžiamųjų
  bylų, taip pat Izraelio, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir Vokietijos archyvų
  medžiagą.
  Tokių tyrimų Lietuvos istorikaips per 25 nepriklausomybės metus niekas
  taip ir neužsakė. Taigi tikriausiai Holokausto dalyvių skaičiaus Lietuvoje
  niekada taip ir nesužinosime. Tačiau visada žinosime, kad jų buvo per daug.
  * Alfredas Rukšėnas. Lietuvos gyventojų stojimo į Kauno savisaugos batalionus 1941 m.
  vasarą ir rudenį motyvai. Iš: Genocidas ir rezistencijay 2012, Nr. 2 (32), p. 40.
  155Kelionė I tamsumas
  Šaudymo akimirka.ANTRA DALI S
  KELI ONĖ SU PRI EŠUEfraimas Zuroffas kalba Kadišo maldą savo senelio gimtinėje, prie paminklo nužudytiems Linkmenų
  žydams. Autorės nuotr.
  159K e l i o n ė su p r i e š u
  Lietuvos istorikai teigia, kad Holokaustas Lietuvos provincijoje - balta
  dėmė, per šitiek metų beveik netirtas reiškinys. Gyvenimo logika sako, kad
  Lietuvoje beliko labai mažai žmonių, savo akimis mačiusių žydų žudynes.
  Tiems, kuriems 1941-aisiais buvo 10 metų, dabar jau 85-eri. Tiems, kuriems
  tuomet buvo 7-eri, dabar 82 metai. Mano asmeninis įsipareigojimas baigus
  projektą „Būti žydu“ - kastis iki tiesos ne tik archyvuose ir istorikų knygose,
  bet ir važiuoti į masinių žudynių vietas ir prakalbinti liudininkus, kurie dar
  gyvi, dar atsimena. Važiuoti vienai? Su kuo nors - bet niekas neturės tam
  laiko, o samdyti kitą žmogų nėra už ką.
  Kas belieka? Kelionė su priešu? Kelionė tiesos link... Ar pavyks? Ar Lietuvos
  priešas sutiks su tokia avantiūra, ar jis ir be kelionės žino, kad Lietuvoje visi
  yra žmogžudžiai?
  Parašiau laišką Efraimui Zuroffui - pasiūliau važiuoti per 12 Lietuvos miestų
  ir miestelių. Pusę jų gali pasirinkti jis - tėvų, senelių štetlai , arba miestai, ku­
  rie buvo svarbiausi žydų kultūros centrai. Kitą pusę pasirinkčiau aš - mano
  tėvų ar senelių gimtinės, mano gyvenamasis miestas. Benzinas per pusę.
  Atsakymas netruko ateiti. Tai buvo labai ilgas Lietuvos priešo laiškas apie
  savo ryšius su Lietuva.E f r a i ma s Z u r o f f a s .
  L i e t uv a mano g y v e n i me
  Nuo pat jaunystės Lietuva reiškė man labai daug. Čia gimė mano sene­
  lis - Zeide , kaip jį vadina žydai, Šmuelis Leibas Zaras (jo vardas Amerikoje
  kažkodėl tapo Samueliu L. Saru). Senelio įtaka mano gyvenime buvo labai
  didelė - net iki man gimstant. Iš tikrųjų jis parinko man vardą, pagerbda­
  mas vieną iš Holokausto Lietuvoje aukų. Tai buvo sprendimas, kurį mistikai
  laikytų lemtingu mano kaip žmogaus gyvenime.
  Aš vis dar tebesaugau
  kurias man gimus tėvas ir senelis siunti­
  nėjo vienas kitam. „Esther pagimdė berniuką', - rašė mano tėvas savo uoš­
  viui, kuris tuo metu dirbo padėdamas Holokaustą išgyvenusiems žydams
  Europos pabėgėlių stovyklose. Ir mano Zeide tuoj pat atsakė: „Siūlau vardą
  Efraimas.“ Tikriausiai tuo metu, 1948-ųjų rugpjūtį, jis jau buvo tikras, kad
  jauniausias jo brolis Efraimas (vienas iš šešių) buvo nužudytas per Holo­
  kaustą Lietuvoje. Taigi jo pasiūlymas buvo priimtas ir tėvai vietoj numatyto
  vardo Mošė Danielius man davė Efraimo Jakovo vardą.
  t e l e g r a m a s ,
  161K e l i o n ė su p r i e š u
  Senelis ne tik parinko man vardą, bet ir sprendė mano išsilavinimo klausi­
  mus, siūlydamas mokyklas, kurias turėjau lankyti, ir domėdamasis mano
  laimėjimais. Niekuomet neužmiršiu atviruko, kurį jis man atsiuntė atosto­
  gaudamas Majamyje. Jis atsakė į mano laišką, kuriame gyriausi, kaip už­
  dirbau pinigų kasdamas sniegą. Jis parašė mokėsiąs man tiek pat, kiek aš
  uždirbčiau kasdamas sniegą, jei aš tą laiką praleisiu mokydamasis. Jis darė
  mano gyvenimui didžiulę įtaką - dar ir todėl, kad senelis buvo viena svar­
  biausių figūrų Ješivos universitete JAV - svarbiausioje moderniųjų ortodok­
  sų mokslo institucijoje.
  Mano tėvų pasimatymai taip pat buvo senelio idėja. Jis pasirinko mano tėvą
  kaip vieną iš gabiausių studentų, matydamas jį kaip potencialų žentą. Mano
  tėvas tapo dėstytoju būdamas vos 24-erių. Taigi mūsų šeimoje senelis buvo
  tikras patriarchas ir pavyzdys visiems giminės vyrams.
  Senelis buvo išdidus litvakas. Jis buvo įsitikinęs, kad litvakai yra nepapras­
  tai protingi ir talentingi. Jis turėjo akivaizdų litvakišką didybės kompleksą.
  Litvakiškas derinys: intelektuali analizė iš senelio pusės ir bubba meises -
  močiutės pasakos iš kitos - mane labai stipriai paveikė.
  Keista, bet Holokausto tema mūsų šeimoje neskambėjo, ir tas faktas, kad
  mano senelio brolis Efraimas buvo gabus Talmudo tyrinėtojas, mums buvo
  svarbesnis nei jo ir jo žmonos Beylos, sūnų Hiršo ir Elyaho tragiška žūtis
  Lietuvoje. Tik daug vėliau sužinojau jų žūties detales. Tuo metu jau buvau
  įsitraukęs į Holokausto temą Lietuvoje ir kitur. Naujai sužinoti faktai mane
  dar labiau susiejo su Lietuva.
  Pirmą kartą atvykau į alte heim - senąją tėvynę, kai Lietuva dar buvo Sovietų
  Sąjungos sudėtyje. Nuo 1970 m. aš jau gyvenau Izraelyje, ir 1985 m. Izraelio
  vyriausybė man pasiūlė keliauti į Sovietų Sąjungą susitikti su vadinamaisiais
  „refiuznikais“, t. y. žydais, kurie norėjo emigruoti į Izraelį, bet sovietų val­
  džia jiems neleido to padaryti. Žmonės, su kuriais turėjome susitikti, buvo
  sionistai, hebrajų kalbos mokytojai. Organizatoriai ieškojo žmonių, kurie
  buvo atvykę gyventi į Izraelį iš Vakarų valstybių, tebeturėjo tų valstybių pa­
  162K e l i o n ė su p r i e š u
  sus ir taip galėjo keliauti į Sovietų Sąjungą apsimetę turistais. Aš pasirinkau
  Vilnių, ir man buvo leista vykti ten.
  Taigi 1985 m. rudenį pirmą kartą atvykau į Vilnių. Labai norėjau nuvažiuoti
  į Panerius, kur buvo nužudytas mano senelio brolis Efraimas. Žinojau, kad
  man nepavyks nuvykti į Linkmenis, nes turistai iš Vakarų negalėjo laisvai
  keliauti po šalį. Tačiau Paneriai buvo vis dar Vilnius. Mūsų planuotos kelio­
  nės į Panerius išvakarėse susidūrėme su KGB.
  Kaip ir kiekviename SSRS mieste, kurį lankėme, mes nuėjome į sinagogą -
  ten lankytis Sovietų Sąjungoje žydams nebuvo draudžiama. Žinoma, visuo­
  met tarp besimeldžiančiųjų būdavo infiltruotas žmogus - KGB agentas. Kai
  mes tą dieną atėjome į vakarines pamaldas, sinagogoje tarp senių buvo tik
  vienas jaunas žmogus ir jis pasisiūlė mums parodyti žydiškąjį Vilnių.
  Mes visi pasukome iš Pylimo gatvės, kur buvo sinagoga, į J. Basanavičiaus
  gatvę. Staiga du civiliais apsirengę vyrai užpuolė mūsų gidą ir partrenkė ant
  žemės. Paskui liepė mums tuoj pat grįžti į viešbutį, kur kitą rytą mūsų lauks
  pokalbis. Kitą rytą mes nusileidome į viešbučio „Lietuva“ fojė ir laukėme
  numatyto pokalbio. Niekas taip ir nepasirodė. Mes išvykome į Panerius - jei
  jiems reikės, jie mus vis vien susiras, kad ir kur būtume.
  Po 30 metų, 2015-ųjų vasarą, Lietuvoje parašęs prašymą, gavau KGB archy­
  vinę pažymą, kurioje buvo parašyta, kad mūsų pokalbio sinagogoje buvo
  klausomasi - klausėsi ir KGB informavo milicijos darbuotojas. Ar buvo jis
  sinagogoje, ar klausėsi mašinoje netoliese - nesužinosime...
  NACIŲ MEDŽIOKLĖ LIETUVOJE
  Keliaukime toliau, į Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikus. Nuostabi naujie­
  na: Lietuva tampa nepriklausoma valstybe, man tai suteikė daug vilčių. Tai,
  kas dešimtmečius buvo neįsivaizduojama, dabar, esant naujoms politinėms
  aplinkybėms, ko gero, taps įmanoma. Aš ėmiausi straipsnių, kuriuose kal­
  bėjau apie tai, kad laisva Lietuva turi sąžiningai pažvelgti į savo kruviną pra­
  163K e l i o n ė su p r i e š u
  eitį - į Holokaustą. „Laukiame teisingumo iš Lietuvos“ - šis straipsnis, iš­
  spausdintas Jerusalem Post dienraštyje 1990 m. kovą, buvo tarsi starto šūvis
  mano kelių dešimtmečių veiklai Lietuvoje.
  Mano pirmas kontaktas su nepriklausoma Lietuva įvyko 1991 m. birželį
  gana savotiškomis aplinkybėmis. Lietuva pakvietė didelę delegaciją iš Izrae­
  lio, taip pat ir Holokaustą Vilniuje išgyvenusius žmones į naujo monumento
  Paneriuose atidarymą. Ant šio monumento nebebus sovietinių užrašų, mas­
  kavusių ir aukų (žydų), ir budelių (daugiausia lietuvių) tapatybes. Nebebus
  mažų paminklėlių ten, kur buvo nužudyti apie 100 000 žmonių, iš jų 70 000
  žydų. Tačiau kaip tik šioje paminklo atidengimo ceremonijoje, pliaupiant
  lietui, aš ėmiau suvokti, kokius sunkumus teks patirti žydams sprendžiant su
  Holokaustu susijusius klausimus tiek Lietuvoje, tiek kitose pokomunistinėse
  valstybėse. Tie klausimai siejasi ir su aukų atminimu, ir su žudikų perse­
  kiojimu, taip pat ir su istorijos dokumentavimu, švietimu ir ypač delikačia
  restitucijos problema.
  Pagrindinis ceremonijos kalbėtojas Lietuvos ministras pirmininkas Gedi­
  minas Vagnorius stengėsi sumenkinti ir tragedijos mastą, ir lietuvių žudikų
  vaidmenį naikinant žydų bendruomenę Lietuvoje. „Neturime pamiršti, kad
  ši tragedija vyko ne vieną akimirksnį, bet mažiausiai trejetą mėnesių“, - iš­
  kilmingai pasakė Gediminas Vagnorius, sutrumpindamas trejus metus tru­
  kusias žudynes iki trijų mėnesių.
  Dar blogiau, jis bandė apibūdinti vietinių žmonių dalyvavimą masinėse
  žydų žudynėse kaip grupės nusikaltėlių veiksmus, nors faktai liudija, kad su
  naciais kolaboravo visas Lietuvos visuomenės spektras - nuo kunigų ir inte­
  ligentų iki chuliganų ir kriminalinių elementų. Taigi, Vagnoriaus nuomone,
  lietuvių, gelbėjusių žydus per Holokaustą, žygdarbiai ir bendros žydų ir lie­
  tuvių pastangos atkurti Lietuvos nepriklausomybę yra daug svarbesni isto­
  rijai, geram šalies vardui ir tautos sąžinei nei grupės nusikaltėlių veiksmai.
  Taigi pačioje nepriklausomybės pradžioje, pačiu aukščiausiu lygmeniu Ho­
  lokaustas buvo paniekintas paskelbiant melagingą simetriją tarp nedaugelio
  tų, kurie gelbėjo žydus, ir tūkstančių tų, kurie aktyviai dalyvavo išžudant
  164K e l i o n ė su p r i e š u
  praktiškai visą Lietuvos žydų bendruomenę. Taigi jei kas nors tikėjosi, kad
  lietuviai atvirai pažvelgs į kruviną šalies praeitį ir iš tikrųjų pamėgins pa­
  traukti nacių nusikaltėlius atsakomybėn, klausydamiesi Vagnoriaus turėjo
  suprasti, kad jų viltys dūžta.
  Po ceremonijos Paneriuose man pavyko nukeliauti į Linkmenų miestelį -
  štetląy kur gimė mano senelis ir jo penki broliai. Mano senelis Elyahu, būda­
  mas dar visai jaunas, nuskendo Linkmenų ežere, ir liko našlė, mano senelė
  ( bubbe ), viena su šešiais sūnumis. Tai buvo labai jaudinanti kelionė visų pir­
  ma todėl, kad miestelyje nebebuvo jokių ženklų, liudijančių, kad ištisus de­
  šimtmečius, o gal ir šimtmečius čia gyveno žydai. Mano protėvių žemė buvo
  atvira ir pasiekiama, bet niekas joje nebepriminė mano šeimos praeities.
  Tai rašau dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus po ano vizito į Lietuvą, kai šalis
  atgavo nepriklausomybę ir turėjo progą pirmą kartą savo istorijoje prisi­
  imti atsakomybę už savo praeitį. To aš siekiau visus dvidešimt penkerius
  savo bendravimo su Lietuva metus, bendravimo su šalimi, kur gimė ir augo
  mano protėviai ir iš mamos, ir iš tėvo pusės. Ketvirtį amžiaus aš siekiau,
  kad aukų atminimas būtų pagerbtas patraukiant atsakomybėn žudikus, kad
  istorinė tiesa apie lietuvių dalyvavimą Holokauste būtų atskleista ir taptų ži­
  noma ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Man buvo akivaizdu, kad šis uždavinys - ne
  iš lengvųjų ir kad mano pastangos Lietuvoje nebus vertinamos. Tačiau man
  atrodė, kad šioje misijoje neturiu siekti nei kompromisų, nei populiarumo.
  Lietuvių priešiškumas man ir tam, ką dariau, buvo kaina, kurią žinojau tu­
  rėsiąs sumokėti.
  Dabar, po dvidešimt penkerių metų, aš nesigailiu pasirinkęs šį kelią, bet
  pripažįstu neįvertinęs visų sunkumų, su kuriais teko susidurti. Negalėjau
  įsivaizduoti, kad praėjus ketvirčiui amžiaus Lietuva bus dar labiau nuto­
  lusi nuo tiesos ir tarsi Dievo žodį skleis po pasaulį iškreiptus faktus apie
  Holokaustą ir dvigubo genocido teoriją. Pagal šią teoriją Stalino vykdytas
  genocidas ir Holokaustas yra tolygūs. Vis dėlto nemanau, kad mano kova
  už tiesą yra baigta, ir esu tikras, kad valdžios ir jos finansuojamų instituci­
  jų skleidžiamas melas nebus visagalis. Tačiau „pergalė“ galbūt bus pasiekta
  165K e l i o n ė su p r i e š u
  tik tolimoje ateityje, kai Lietuvos istorikai ir kiti žinomi žmonės mes iššūkį
  naratyvui, kurį sufabrikavo pirmoji karta po nepriklausomybės. O aš galiu
  pasiguosti bent tuo, kad nesu išdavęs Holokausto Lietuvoje aukų ar panie­
  kinęs jų atminimo.
  Žmogus, įkvėpęs mane pasirinkti tokį gyvenimo kelią ir atkakliai juo eiti,
  yra garsusis nacių medžiotojas Simonas Wiesenthalis, kurio vardu pavadin­
  tas mūsų centras. Paklaustas, kodėl pasibaigus karui jis atsisakė architekto
  karjeros ir leidosi medžioti nacių, Simonas atsakė: „Aš nesu religingas, bet
  tikiu, kad egzistuoja ne tik šis pasaulis. Esu tikras, kad po mirties mes visi
  pateksime į dangų ir ten sutiksime Holokausto aukas. Jos mūsų iš karto pa­
  klaus: „Jums pasisekė, jūs išgyvenote. Jūs išsaugojote savo gyvybę ir daug
  kitų gyvenimo dovanų. Kam panaudojote tas dovanas? Ką padarėte su savo
  gyvenimu?“ Kai kurie iš mūsų atsakys: „aš tapau verslininku“, kiti: „aš tapau
  teisininku“, dar kiti: „tapau mokytoju“. Aš noriu jiems atsakyti taip: „aš ne­
  užmiršau jūsų“.
  Ši kelionė su priešu yra svarbi knygos „Mūsiškiai“ dalis ir sykiu savotiškas
  susitaikymas ar gal net atsisveikinimas su Lietuva, perduodant Holokausto
  atminimo fakelą lietuviams, taip pat ir knygos autorei Rūtai Vanagaitei, ku­
  riai užteko drąsos pripažinti, kad ir jos giminės dalyvavo Holokauste. „Mū­
  siškiai“ yra bandymas atskleisti, kad vietinių ir iš kitur atvežtų žydų žudynės
  buvo Lietuvos tragedija, kuri mes šešėlį ant šios gražios šalies tol, kol toji
  tragedija nebus pagaliau įsisąmoninta ir pripažinta. Tik tuomet, kai jūs, lie­
  tuviai, suprasite, kad mano tauta, išžudytieji žydai, nors kitokio tikėjimo,
  tradicijų, gyvenimo būdo, buvo taip pat ir jūsiškiai, - tik tuomet jūsų šalyje
  prasidės tikrasis išgijimo procesas. To aš tikiuosi ir meldžiu.Mi s i j a j ma n o ma ?
  P o k a l b i s pr i e š k e l i o n ę
  Taigi Efraimas Zuroffas atvyksta į Lietuvą - kelionė su priešu įvyks. Idėja
  susidomėjo viena televizija, siūlėsi vykti kartu, bet aš su ta mintimi nesuti­
  kau - buvau tikra, kad kameros ir mikrofonai pakenks šiai knygai: Lietuvos
  žmonės tiesiog išsigąs.
  Tačiau prieš pradėdami planuoti kelionę turėjome pasikalbėti ir išsiaiškinti
  kai kuriuos dalykus. Taigi pirmas nelabai draugiškas pokalbis įvyko iškart
  Efraimui Zuroffui atvykus.
  Rūta: Daug mano pažįstamų žmonių, sužinoję apie „Kelionės su priešu4
  idėją, perspėjo mane. Sakė, kad esate agresyvus bei pavojingas žmogus ir
  geriau su jumis neprasidėti. Pirmas dalykas, ką žiniasklaida ir žmonės sako
  apie jus: Zuroffas nekenčia Lietuvos. Jis nenusiramins, kol Žemėje gyvens
  nors vienas lietuvis. Ar taip tikrai yra?
  167K e l i o n ė su p r i e š u
  Efraimas: Taip, iš tikrųjų pasaulyje esama Holokaustą išgyvenusių žmonių,
  kurių artimieji žuvo nuo lietuvių rankos. Kai kurie iš jų mano: jeigu ant
  Lietuvos nukristų atominė bomba, to būtų negana. Yra ir kitokių žmonių,
  tokių kaip aš, kurie įsitikinę, kad nusikaltėliai privalo atsakyti už savo nu­
  sikaltimus, bet jų vaikai ir anūkai negali būti kaltinami. Nuo pat tada, kai
  pradėjau savo veiklą Lietuvoje, visuomet sakiau, kad nejaučiu Baltijos šalims
  jokios neapykantos. Priešingai, tai, ko aš siekiu, Lietuvai ilgainiui bus labai
  naudinga. Jūsų šalis turi atsigręžti į savo praeitį, sąžiningai įvertinti tai, kas
  atsitiko per Holokaustą. Tuomet ji taps lygiavertė kitoms demokratinėms
  Vakarų valstybėms. Jūs turite tai padaryti. Padaryti ne dėl manęs ar kokios
  nors žydų organizacijos, kad mums įtiktumėte. Jūs turite tai padaryti dėl
  savęs pačių.
  Rūta: Paklausiu jūsų kitaip: ar apie Lietuvą jūs galite pasakyti ką nors gera?
  Efraimas: Pasakyčiau du dalykus. Žydų akimis, Lietuva yra pati svarbiausia
  Baltijos šalis. Nacių okupacijos pradžioje Lietuvoje gyveno 220 000 žydų.
  Latvijoje jų buvo 70 000, Estijoje tik 1000. Antra, Lietuvos gamta nepapras­
  tai graži. Mano problema, kad matydamas jūsų miškus aš sau sakau: deja,
  šiuose gražiuose miškuose yra keli šimtai masinių žudynių vietų. Tos žu­
  dynės - didžiulis kontrastas Lietuvos gamtos grožiui. Ir dar vienas dalykas,
  kurį turiu pripažinti: stengiuosi pernelyg emociškai nereaguoti į Holokaus­
  tą, tačiau senstu ir vis daugiau galvoju apie savo senelio brolį Efraimą ir jo
  šeimą, nužudytus jūsų šalyje. Juos nužudė jūsiškiai.
  Rūta: Jūs mylite savo tautą. Aš myliu savo. Gerai, mano tautos atstovai nu­
  žudė jūsų tautos žmones. Taigi aš suprantu, kad jūs nelaikote mūsų žmonių
  žmonėmis - nei žudikų, nei abejingai stebėjusių žudynes. Mes esame prie­
  šai, ir tai neišvengiama. Jūs - aukų atstovas, aš, bent jūsų akyse, atstovauju
  budelių tautai. Jeigu aš leisiuosi į kelionę su priešu, tai pirmiausia tam, kad
  suprasčiau, kas atsitiko su mano žmonėmis, su lietuviais, kurie žudė. Kodėl
  jie tai darė? Juk jie nebuvo nei robotai, nei išgamos... Ką apie tai man papa­
  sakos dar likę gyvi jų kaimynai? Noriu suprasti, kas atsitiko su mano tauta,
  ir jei tai atsitiko vieną kartą, ar gali atsitikti vėl.
  168K e l i o n ė su p r i e š u
  Efraimas: Man nemalonu jums tą sakyti, bet tai gali atsitikti vėl. Nes jau sykį
  atsitiko. Jeigu 1930 metais kas nors būtų ėmęs pranašauti, kad tūkstančiai
  lietuvių eis šaudyti savo kaimynų, tą žmogų būtų uždarę į beprotnamį. Bet
  kaip tik tai ir įvyko. Aš noriu pasakyti štai ką: mano ilgametė patirtis rodo,
  kad 99,99 procento asmenų, kurie dalyvavo Holokauste, buvo normalūs
  žmonės. Jie nedalyvavo nusikalstamoje veikloje nei prieš Šoa, nei vėliau. Jie
  turėjo šeimas ir gyveno normalų gyvenimą.
  Rūta: Vienas iš nacių Niurnbergo teisme neigė esąs nusikaltėlis. Jis sakė, kad
  policijos mokykloje buvo mokomas apibrėžimo, kas yra nusikaltimas. Nu­
  sikaltimas turi turėti keturis komponentus: subjektas, objektas, ketinimas
  ir veiksmas. Kadangi jis, teisiamasis, neketino žudyti, tai nebuvo ir nusikal­
  timo. Taip ir tie jauni lietuviai, kurie stojo į savisaugos batalionus tarnauti
  savo tėvynei, nė neketino šaudyti žydų. Juos tiesiog nuvesdavo arba nuvež­
  davo į tam tikrą vietą ir įsakydavo saugoti žydus, konvojuoti juos arba... taip,
  šaudyti. Žingsnis po žingsnio jie buvo įtraukti į žudynes. Patekus į tokią
  situaciją atsiranda didžiulis spaudimas ir reikia nepaprastai daug jėgų, kad
  atsisakytum daryti, ką liepiamas ir ką daro visi. Juk esi ne sode pas tėtę, esi
  armijoje.
  Efraimas: Pirmiausia mes visi žinome, kad buvo galima atsisakyti šaudyti.
  Tai sakė ne vienas tardomas nusikaltėlis. Buvo galima nedalyvauti izoliuo­
  jant žydus ar vedant juos į sušaudymo vietą. Kiek Lietuvos vyrų pasinaudojo
  ta galimybe? Kiek valdžios žmonių atsisakė padėti naciams organizuojant
  žydų izoliavimą ir žudymą? Deja, dauguma darė tai, ko iš jų tikėjosi val­
  džia. Taigi dalyvavo masinėse žudynėse arba sudarė sąlygas toms žudynėms
  įvykti.
  Rūta: Bet jūs puikiai žinote, kokia galinga yra inercija. įstojai į kariuomenę.
  Gavai ginklą. Sutikai saugoti teritoriją arba joje sutelktus žmones. Saugoti
  nuo ko? Arba kam? Juk nežinai... Jei pradėjai, kelio atgal nėra.
  Efraimas: Štai todėl tarptautinė teisė pripažįsta asmeninę kriminalinę atsa­
  komybę. Niekas nesako, kad tie jaunuoliai buvo tokio pat lygio nusikaltėliai
  kaip Antanas Impulevičius. Niekas nesako, kad jie vadovavo žudynėms. Ta­
  169K e l i o n ė su p r i e š u
  čiau jie šaudė. Jie padarė nusikaltimą. Holokaustas niekada nebūtų pasiekęs
  tokio masto, jeigu šie žmonės nebūtų to darę. Jie turi prisiimti kaltę.
  Rūta: Aš negaliu nejausti gailesčio tiems suklaidintiems jaunuoliams...
  Efraimas: Jūsų gailestis tiesiog neadekvatus. Jeigu žudymas būtų buvęs
  vienkartinis veiksmas, argumentas apie suklaidintą žmogų būtų svarus. Bet
  vyko žudynės po žudynių, vienos po kitų. Sakykim, Impulevičiaus ar Ypa­
  tingojo būrio vyrai - jie puikiai žinojo, ką daro, ir vis vien tai darė.
  Rūta: Nepriklausomos Lietuvos valdžia juos kaip ir skatino tai daryti, vadai
  jiems liepė, Bažnyčia tylėjo, visi kiti būryje tai darė ir galų gale Dievas leido,
  kad tai įvyktų - ką čia žmogus bepadarysi? Jie taip galvojo, ne aš, supraskit
  teisingai. Būkim realistai: dauguma tų žmonių nebuvo išsilavinę, pusė jų
  beraščiai ar beveik beraščiai. Jie per daug negalvojo apie moralines vertybes.
  Kai kurie jų - tiesiog primityvoki kaimo bernai...
  Efraimas: Nueikit pas žmones, kurių artimieji buvo nužudyti per Holo­
  kaustą, ir pasakykit jiems: „Atsiprašau, bet jūs žinote, mūsiškiai, kurie tai
  padarė, nebuvo labai išsilavinę.“ Ar įtikinamai skamba?
  Rūta: Ne. Bet aš vis vien galvoju apie Bažnyčios, svarbiausio tuometinėje
  Lietuvoje moralinio autoriteto, vaidmenį. Arba apie Dievo vaidmenį, pa­
  prastai tariant. Neįtikėtina, net absurdiška manyti, bet tai, kad dauguma žu­
  dikų buvo tikintys, lankė bažnyčią, ėjo išpažinties, leido jiems jaustis mažiau
  atsakingiems už tai, ką jie daro. „Kodėl Dievas leidžia tokias baisybes?“ -
  sakė vienas iš Impulevičiaus žudikų. Jei Dievas leidžia tai, ką menkas žmo­
  gus gali padaryti?
  Efraimas: Vis dėlto turime reikalauti, kad kiekvienas žmogus suvoktų, jog
  tai, ką jis daro, yra pats baisiausias nusikaltimas, kokį tik galima įsivaizduoti.
  Nuo kada neišsilavinimas ar kvailumas atleidžia nuo atsakomybės? Kalba­
  me ne apie kokį nors nelaimėlį, vieną kartą netyčia paspaudusį gaiduką ir
  nužudžiusį vieną žmogų. Kalbame apie tūkstančių žmonių - vyrų, moterų,
  vaikų, senelių ir ligonių - žudymą. Žmogus turi būti visiškas autistas, kad tai
  170K e l i o n ė su p r i e š u
  darytų nesuvokdamas, ką darąs. Šiuo atveju Lietuvoje iš tikrųjų buvo dviejų
  rūšių nusikaltėliai. Mažuose miesteliuose buvo žmonės, kurie šaudė vieną ar
  du kartus. Bet yra tokių, kurie tarnavo Ypatingajame būryje, Skrajojančiame
  būryje arba A. Impulevičiaus batalione, kurie žudė ištisas valandas, mėnesių
  mėnesius, metų metus.
  Rūta: Aš galvoju ir apie tuos žmones. Kai kurie iš jų sakė, kad sunku šauti tik
  pirmą kartą, o paskui atbunki, šaudai automatiškai nieko nebejausdamas.
  Juk tie, kurie šaudė, net nematė aukų veidų, aukos būdavo pastatytos už 10
  metrų nugaromis į juos arba suguldytos duobėse kniūbsčios...
  Efraimas: Jūs tarsi bandote juos bet kokia kaina teisinti ar mažinti jų kaltę.
  Nenoriu kalbėti apie savo šeimos tragediją, bet galvoju apie senelio brolį
  Efraimą, nekaltą, nuostabų, talentingą žmogų, apie jo mažus vaikus. Kuo jie
  būtų galėję tapti? Kiek nuostabių žmonių mes praradome, jūs praradote -
  kiek jie būtų galėję duoti jūsų valstybei?
  Rūta: Aišku, aš galvoju kaip lietuvė. Bet galvoju ir apie tai, kad kai kurie iš
  tų pusiau beraščių, sutrikusių, išgėrusių kaimo bernų galbūt nušovė kokį
  būsimą mokslininką, kuris gal būtų išradęs vaistus nuo vėžio ir išgelbėjęs to
  berno seserį... Bet jis paspaudė gaiduką ir tada įkalė dar degtinės.
  Efraimas: Puikiai pasakyta. Bet taip galvoja žmogus, kuris vengia pripažinti
  saviškių kaltę.
  Rūta: Aš negaliu priimti visų kaltinimų, kuriuos jūs pilate ant mano tautie­
  čių galvų. Atsiverčiau knygą, kurią man esate atsiuntęs, - žydų liudijimai iš
  Lietuvos provincijos, ir manęs vqs nesupykino. Kiekviename puslapyje siau­
  bingi kaltinimai, kaltinimai visiems lietuviams: lietuviai plėšė, prievartavo,
  kankino, šaudė, traiškė vaikų galvas... Niekur nesakoma, kad tai buvo bata­
  lionų kariai ar policininkai. Tiesiog lietuviai. Knyga persmelkta neapykantos
  visai mano tautai. Norėčiau, kad šitoje kelionėje su priešu ir jūs pabandytu-
  mėte suprasti, kad būta įvairių žmonių, įvairių likimų, ne vien tik žudikai,
  abejingieji ir gelbėtojai. Ir aš pati noriu pamatyti pilnesnį paveikslą - tai juk
  mano žmonės, tai mano tėvynės istorija.
  171K e l i o n ė su p r i e š u
  Efraimas: Paklausykit, dauguma lietuvių juk ir buvo abejingi - ne žudikai
  ir ne teisuoliai. Akivaizdu, kad jūs savo argumentais stengiatės bent iš dalies
  pateisinti žudikus.
  Rūta: Ne, tikrai ne.
  Efraimas: Esate tuo tikra?
  Rūta: Ne, ne visai tikra.
  Efraimas: Gerai, bent jau sąžiningai tai pripažįstate. Bet vis vien stengia­
  tės sušvelninti smūgį. Stengiatės, kad lietuviams būtų lengviau susitaikyti
  su savo praeitimi. Bet jeigu norite susitaikyti su praeitimi, turite priimti ją
  tokią, kokia ji buvo, o ne padailintą, dezinfekuotą jos versiją. Priimti faktus
  tokius, kokie jie buvo. Tai jūsų pareiga sau, savo šaliai. Ne man. Aš čia negy­
  venu. Aš keliausiu namo. Ir mano šalis to nepadarė.
  Rūta: Žinau, kodėl jūs neapkenčiate Lietuvos. Todėl, kad ji jus atstūmė. Jūs
  atvažiavote pas mus 1991-aisiais, mes buvome ką tik iškovoję nepriklauso­
  mybę. Ir čia jūs atvažiuojate, kad mums pasakytumėt: jūs esat žmogžudžiai.
  Jūs atvažiavote sugadinti vestuvių puotos, sugadinti mūsų šventės. Jūs turė­
  jote pradėti lėtai ir atsargiai, iš toli, žingsnis po žingsnio. Duoti mums dau­
  giau laiko.
  Efraimas: Kaip manot, kiek laiko turėjo trukti tos vestuvės?
  Rūta: Hmm... Gal dvidešimt metų. Gal dešimt. Kol būtų atėjęs metas pa­
  girioms. Tas metas jau atėjo. Šiek tiek užtruko, kol mes supratome, kad
  šaunios vestuvės dar visai nereiškia laimingos santuokos... Ir dar viena jūsų
  klaida. Jūs užkrovėte mums per didelę kaltės naštą. Mums nepaprastai sun­
  ku pripažinti, kad mes, lietuviai, kolaboravome su naciais. Jeigu tai būtų bu­
  vęs vienintelis jūsų kaltinimas, mes gal ir būtume pasakę: gerai, galbūt, mes
  pasižiūrėsime, patyrinėsime, kaip ten buvo iš tikrųjų. Bet jūs pulte puolėte
  mus sakydamas, kad mes pradėjome žudyti žydus dar gerokai prieš naciams
  pasirodant. To jau buvo per daug. Ir dar viena jūsų klaida. Atvažiavote ir
  bandėte pribaigti mūsų senelius - buvusius nusikaltėlius Kazį Gimžauską ir
  172K e l i o n ė su p r i e š u
  Aleksandrą Lileikį, deportuotus iš JAV. Senelius, kuriems tuomet jau buvo
  beveik 90 metų...
  Efraimas: Nes jie pribaigė mano senelio brolį ir jo šeimą.
  Rūta: Bet jeigu jūs pribaigsite mano senelio brolį, tai nesugrąžins į gyvenimą
  jūsų senelio brolio. Tie du senoliai, kuriuos stengėtės nutempti iki teismo,
  buvo visiškai sukriošę. Lileikis gyveno gretimame name Teatro gatvėje Vil­
  niuje. Kelis kartus mačiau jį gatvėje. Atrodė apgailėtinai. Koks ten teismas...
  Per televizorių tuos senelius matė visa Lietuva. Mes, lietuviai, katalikai, žiū­
  rėdami į įtūžusį Zuroffą ir į tuos senelius, galvojome: tegu tas Zuroffas va­
  žiuoja iš kur atvažiavęs. Jeigu tie seneliai iš tikrųjų kalti, jie pateks į pragarą,
  ir labai greitai. Tegu Dievas juos teisia, žmonėms jau per vėlu ką nors daryti.
  Efraimas: Jūs nieko ir nedarėte. Ir neketinote. Penkiolika karo nusikaltėlių
  buvo deportuoti ir atvyko į Lietuvą. Nė vienas nebuvo nuteistas... Tai labai
  bloga žinia pasauliui. Jeigu niekas nebuvo nuteistas, vadinasi, ir nusikaltimo
  nebuvo. Žydai viską sugalvojo, tiesa?
  Rūta: Kodėl jūs sutelkėte visą savo energiją persekiodamas du senelius? Ko­
  dėl niekada neieškojote žmogaus, kuris laikomas didžiausiu karo nusikaltė­
  liu Lietuvoje? Kalbu apie policijos šefą Vytautą Reivytį, kurio įsakymu visoje
  Lietuvoje pradėti masiškai telkti žydai - telkti naikinimui. Po karo Reivytis
  emigravo į Škotiją, paskui nukeliavo į Ameriką ir 1988 m. ramiai numirė
  Čikagoje.
  Efraimas: Ar žinot, kada aš pradėjau savo veiklą - medžioti Lietuvos nacių
  nusikaltėlius? 1991-aisiais. Jeigu Reivytis mirė 1988 m., tai gal ir paaiškina,
  kodėl aš jo neieškojau. Bet kodėl jo neieškojo amerikiečiai? Tai neįtikėti­
  na. Aš šokiruotas. Nežinojau, kad jis gyveno Amerikoje. Visus tuos metus
  dariau viską, ką galėjau, kad surasčiau karo nusikaltėlius ir pasiekčiau, kad
  jie būtų teisiami. Bet aš buvau vienas. Nė viena valstybė nelaukė manęs iš­
  skėstomis rankomis, pasiruošusi teisti savo piliečius, nes to reikalauja Zu­
  roffas. Beje, aš visuomet sakiau, kad puikiai suprantu, kaip sunku Lietuvai
  pripažinti savo kaltę. Užtruko 50 metų, kol Prancūzija pripažino savo kaltes.
  173K e l i o n ė su p r i e š u
  Vokietija neturėjo kito pasirinkimo. Bet savo pačių labui, savo vaikų labui
  jūs turite sąžiningai pažvelgti praeičiai į akis. Kuo greičiau tai padarysite, tuo
  greičiau užgis didžioji Lietuvos žaizda.
  Rūta: Jeigu Prancūzija pripažino savo kaltę tik po 50 metų, tai ir Lietuvai
  reikės tiek pat.
  Efraimas: Ne, Lietuvai reikės 90 metų, nes jūsų nusikaltimai didesni, o ge­
  bėjimas susidoroti su problemomis menkesnis. Prancūzai surinko savo žy­
  dus ir išsiuntė juos svetur, kad ten jie būtų nužudyti. Žudė ne jie. Lietuvoje
  žydus žudė patys lietuviai. Jūsiškiai.
  Rūta: Mūsiškiai, vargšai mūsiškiai...
  Efraimas: Galit raudoti iki pat Paskutinio teismo dienos, bet faktas lieka
  faktu. Jūs turite pažvelgti tiesai į akis. Jūs, ne aš. Žinote, kodėl lietuviai ma­
  nęs nekenčia? Nes jie žino, kad aš teisus.
  Rūta: Tai leiskite man įsitikinti, ar jūs teisus, ar ne. Leiskite man pažvelgti
  tiesai į akis. Padarysime tai kartu. Leisimės į kelionę per Lietuvą ir pažiūrė­
  sime, ką išgirsime iš žmonių, kurie prisimena. Ką pamatysime. Leiskimės
  į kelionę su priešu. Benzinas per pusę. Ir dar. Tikiuosi, nesikaposime visą
  laiką ir kelionė netaps košmaru.
  Efraimas: Gerai. Tebūnie tai kelionė su priešu, bet be muštynių.Kelionė
  L i n k me n y s / Li ngmy a n
  XIX a . pabaigoje Linkmenyse gyveno 297 žydai (35,1 proc. visų gyventojų).*
  Pirmasis miestelis Lietuvoje, kur atvažiavo du priešai, - Efraimo Zuroffo
  senelių gimtinė. Zuroffo senelis nuskendo Žiezdro ežere. Efraimas iki šiol
  bijo vandens. Linkmenyse prieš karą gyveno 23 žydų šeimos.
  Prie Žiezdro ežero - Pažiezdrio kaimas. Nuo Linkmenų, taigi ir nuo žydų
  namų, tas kaimas tenutolęs pusantro kilometro. Pažiezdrio kaime gimė
  Adomas Lunius, Linkmenų žydi^žudikų ir partizanų vadas.
  Kas čia įvyko 1941-aisiais? Liudijimai užfiksuoti Lietuvos ypatingojo archy­
  vo bylose.
  Liudytojas Bileišis, Linkmenų gyventojas, pasakoja:
  * Čia ir toliau duomenys apie žydų tautybės gyventojų skaičių pateikiami pagal žemė­
  lapį „Lietuvos žydų gyvenami miestai ir miesteliai XIX a. pabaigoje“, 2003 m. parengtą
  Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje
  įvertinti.
  175K e l i o n ė su p r i e š u
  Vokietijos karo prieš TSRS pradžioje Linkmenų miestelyje ir jo apylinkėse vei­
  kė vadinamasis „partizanų būrys“, kurio vadu buvo šiuo metu priešais mane
  sėdintis Lunius Adomas, šio „partizanų ‘ būrio nariu buvau ir aš. Kaip būrio
  vadas Lunius buvo ginkluotas pistoletu.
  Tiksliai neprisimenu, bet maždaug 1941 liepos gale Lunius Adomas į patal­
  pą , kur anksčiau buvo gaisrinė, o tuo metu štabas, surinko visus būrio na­
  rius. Šiame susirinkime buvo maždaug 30-40 žmonių. Taip pat ir aš. Tada
  Lunius Adomas, kreipdamasis į mus, „ partizanus“, „ sukilėlius“, pranešė, /cad
  būtina suvaryti visas žydų šeimas į Dvariškių kaimo mokyklos pastatą. Tą
  kartą Adomas Lunius visus sukilėlius suskirstė į 4-5 žmonių grupes. Lunius
  davė užduotį kiekvienai grupei,
  konkrečiai žydų šeimą ji turi paimti ir
  pristatyti į Dvariškių kaimo mokyklos pastatą. Prisimenu, kad aš su dviem ne­
  pažįstamais „partizanais“ gavau užduotį į susirinkimo vietą pristatyti vieną
  žydų šeimą, kurios pavardės neprisimenu. Vykdydamas šią užduotį aš nuėjau
  į tos šeimos namus, šeimoje buvo 3-4 žmonės, šiuo metu tame name gyvena
  Šerėnas Jurgis.
  Kada aš ir kiti atėjome išsivesti žydų šeimos, mes jiem pasiūlėme eiti kartu
  su mumis link Dvariškių kaimo mokyklos. Tuo momentu, kada mes atvedė-
  me žydų šeimą prie mokyklos, mus pasitiko priešais mane sėdintis Adomas
  Lunius, kuris man ir kitiems „partizanams“, „sukilėliams“ pasiūlė pristatyti
  žydus į laukymę, esančią už Dvariškių kaimo netoli Ūsių ežero. Kaip jis pa­
  sakė, mes ten rasime susirinkimo vietą. Kada mes atvedėme žydus į laukymę
  šalia ežero, ten jau buvo žydai, kuriuos buvo konvojavę kiti „partizanai“. At­
  simenu, žydai sėdėjo ant žemės vienoje krūvoje, o „partizanai“ stovėjo šalia
  ir juos saugojo. Mūsų trijų atvestus žydus mes pasodinome į tą vietą, kur jau
  sėdėjo kiti žydai.
  Iš viso šioje laukymėje buvo surinkta apie penkiasdešimt žydų tautybės tary­
  binių piliečių, gal daugiau, o gal ir mažiau. Kada visi žydai buvo surinkti į
  laukymę prie ežero, atėjo Adomas Lunius, kurs apžiūrėjo susirinkimo vietą ir
  davė komandą visiems žydams gultis ant žemės veidu į žemę, ką jie ir padarė.
  Po to Lunius pasakė: šaudysime žydus ir „partizanai“ turės pradėti šaudyti
  pagal jo signalą, t. y. kada jis iššaus iš pistoleto.
  176Kelionė
  An žemės gulėję žydai, išgirdę, kad juos šaudys, pradėjo šaukti ir verkti. Sto­
  vėdamas šalia šaudymo vietos aš gerai mačiau, kad Adomas Lunius iššovė iš
  pistoleto, bet kur jis šovė, į viršų ar į gulinčius žydus, nemačiau.
  Po šio jo šūvio, tai buvo maždaug 11-12 valanda dienos, visi „partizanai “
  (sukilėliai), kurie turėjo ginklus, pradėjo šaudyti gulinčius ant žemės žydus.
  Žydų tautybės tarybinių piliečių šaudymas tęsėsi maždaug 15 minučių. Po
  žydų sušaudymo Adomas Lunius kreipėsi į sukilėlius, kurie neturėjo ginklo, ir
  pranešė, kad pageidaujantys gali eiti namo, ką aš ir padariau.
  Po kelių dienų iš sušaudytų žydų butų į Linkmenų sinagogą buvo surinkti
  žydų daiktai, o paskui kai kuriuos daiktus gavo „partizanai“, tarp jų ir aš ga­
  vau 2 rankšluosčius, staltiesę ir dar kažką, bet neatsimenu ką.*
  Prabyla Adomas Lunius:
  Aš ne visai sutinku su kai kuriais liudininko parodymais. [...] Sukilėliai prašė
  manęs leidimo šaudyti žydus nuogus, atimti iš jų laikrodžius, žiedus ir kitas
  vertybes, tačiau aš tai daryti uždraudžiau ir daviau komandą šaudyti žydus
  su rūbais. [...] Liudininko parodymų, kad jis po mano komandos „Ugnis“ pa­
  bėgo iš šaudymo vietos, aš nepatvirtinu. Sukilėlių pabėgimo iš šaudymo vietos
  atvejų nebuvo iš viso.**
  Liudytojas Vladas Kliukas, gyvenęs šalia šaudymo vietos:
  Pro savo langą pamačiau, kaip sukilėlių būrio nariai varo žydus į laukymę
  prie Ūsių ežero. Man pasidarė įdomu, ką sukilėliai darys su žydais. Aš nuėjau
  į savo sodą ir slapstydamasis už medžių įėjau į Mykolo Pilanio ūkyje esančią
  daržinę. Įėjęs į daržinę užlipau kaip kopėčios prie sienos prikaltomis lentomis
  ir pradėjau žiūrėti per didelę 30 cm dydžio skylę daržinės sienoje, per kurią
  gerai matėsi prie Dvariškių kaimo esantis laukas. Iš savo stebėjimo vietos ma­
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 46360/3, t. 2, p. 213-215.
  ** Ten pat, p. 230.
  177K e l i o n ė su p r i e š u
  čiau žydų tautybės tarybinius piliečius, kurie sėdėjo ant žemės. [...] Kažkuris
  iš žydų pradėjo prašyti sukilėlių leisti jiems prieš mirtį pasimelsti. Kaip žydai
  meldėsi - sėdėdami ar gulėdami, - dėl įvykių senumo neprisimenu.
  Pasibaigus šaudymui aš išėjau iš daržinės ir nusprendžiau nueiti pažiūrėti
  savo arklio, kuris ganėsi maždaug 300-400 metrų atstumu nuo šaudymo vie­
  tos. Kada aš ėjau pažiūrėti arklio, man nuėjus maždaug 20-25 metrus kažkas
  iš sukilėlių mane pakvietė prie šaudymo vietos, kai aš priėjau, Adomas Lunius
  parodė man kastuvą ir liepė kasti duobę. Mes keliese kasėme 4-5 duobes A
  Liudytojas Alekna, 1960 m. sausio 7 d. KGB spec, skyriaus 157 kabinetas.
  Akistata vyksta п р и э л е к т р и ч е с к о м о с в е щ е н и и (elektros šviesoje), lietuvių
  kalba, per vertėją Taraškevičių. Protokole rašoma:
  1941-ųjų vasarą, Vokietijos karo prieš TSRS pradžioje, aš ėjau per Linkmenų
  miestelį, kur susitikau sėdintį priešais mane Lunių, kuris pasiūlė man įstoti į jo
  vadovaujamą sukilėlių būrį, taip pat jis pasakė, kad jei aš įstosiu į būrį, manęs
  nemobilizuos į vokiečių armiją ir neišveš į Vokietiją. Tai sužinojęs aš daviau
  Luniui sutikimą įstoti į sukilėlių būrį. Tokiu būdu aš vado Luniaus būryje
  išbuvau dvi savaites.
  Prisimenu, kad du kartus priešais mane sėdinčio Luniaus įsakymu Linkme­
  nų sinagogoje saugojau žydų daiktus, surinktus sušaudžius Linkmenyse gy­
  venusius žydus. Atsimenu, Lunius man pasakė - eik saugoti žydų daiktų, nes
  juos gali išnešioti. Kambaryje būrio štabe stovėjo šautuvai, aš nuėjau ir pasiė­
  miau šautuvą ir nuėjau saugoti, tame kambaryje, kur buvo šautuvai, buvo ir
  Lunius, kuris ir turėjo sinagogos raktus.
  Maždaug po keturių-penkių dienų Lunius man pasakė, kad stebėčiau kitus
  sukilėlius, kurie stovėjo poste prie sinagogos, kaip jis pasakė, kad jie būdami
  poste per langus neištampytų daiktų, ką aš ir dariau.
  Praėjus keletui dienų po daiktų sinagogoje saugojimo man kažkuris iš sukilėlių
  pasakė, kad kažkurią dieną turėsiu ateiti į sinagogą ir gausiu dalį žydų daiktų, *
  * Ten pat, p. 235.
  178Kelionė
  kuriuos Luniaus vadovaujama komisija išdalins sukilėliams. Tą dieną aš atė­
  jau prie sinagogos durų ir man kažkuris iš sukilėlių davė apatinius , paprastą
  apykaklę ir dar kažkokius smulkius daiktus. Gavęs šiuos daiktus aš išėjau.*
  Adomo Luniaus vadovaujamas sukilėlių būrys Linkmenyse nužudė 70 žmo­
  nių. Iš jų devyni buvo vaikai. Komandą žudyti Lunius buvo gavęs kuriame
  nors štabe, tikriausiai iš nacių. Savo kaimynus šaudė ne visi būrio sukilėliai,
  o tik tie, kurie buvo tarnavę nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje - kie­
  kvienoje sukilėlių grupėje po vieną. Tik jie ir turėjo šautuvus. Taip pasako­
  jama bylos apklausose.
  Žudynėms vadovaujančiam Luniui tebuvo 26-eri. Jis turėjo žmoną ir du
  vaikus, jie gyveno čia pat, Pažiezdrio kaime. Apie jo šeimą byloje surašyta
  viskas - kas tėvai, kas vaikai, kiti artimieji. Vyresnioji Adomo Luniaus sesuo
  tuo metu, kai brolis buvo suimtas, gyveno Australijoje. Jos pavardė - Vana­
  gienė. Net nejauku pasidarė tai perskaičius. Ar gali būti, kad Ona Vanagienė,
  žudiko sesuo, - kurio nors mano giminaičio žmona? Niekada nesužinosiu,
  bet kartais pagalvoju apie tai, kaip mes visi esame susiję...
  Adomas Lunius pirmą kartą buvo suimtas 1950 m. ir nuteistas 5 metams
  nelaisvės pagal Baudžiamojo kodekso 117 straipsnį. Apie jo veiklą žudant
  žmones tuomet KGB nežinojo. Grįžęs iš įkalinimo Adomas Lunius sukū­
  rė naują šeimą naujoje vietoje. Antrąkart suimtas 1959 m. gruodžio 25-ąją,
  Kalėdų dieną.
  Suėmus Adomą Lunių į kalėjimo sandėlį atiduoti šie jo asmeniniai daiktai:
  Diržas odinis - vienas
  Vilnonis švarkas - vienas
  105 rubliai ir 05 kapeikos
  (Sandėlininko parašas)
  Juk visuomet iš suimtųjų pirmiausia atimama tai, kas gali būti panaudota
  kariantis.
  4 Ten pat, p. 210-212.
  179Kelionė su priešu
  Tardymo izoliatoriuje kalintis Adomas Lunius skundėsi peties
  skausmais, tad kalėjimo chirurgas dr. Ovsejus 1960 m. gegužės
  23 d. ėmėsi gydymo. Padaręs Luniaus peties srities rentgeno
  nuotrauką, daktaras konstatavo sąnario nejudrumą.
  Pacientui paskirtas gydymas:
  1. Šildymo procedūros (parafinas, „Sollux“),
  2. LFK ir masažas.
  Kaltinamasis Adomas Lunius žudynių vietoje prie Linkmenų. Nužudytųjų
  palaikų ekshumacija. 1960 m. vasario 17 d.
  180Kelione
  Daržinė, kurioje buvo uždaryti vaikai šaudant Linkmenų žydus.
  Ar gydymas padėjo - nežinia. Po kelių mėnesių, 1960 m. rugsėjį, Adomui
  Luniui Vilniuje įvykdyta mirties bausmė. Jo dukrytei tuomet buvo penkeri.
  2015-ŲJŲ LIEPA
  Praėjus 74 metams po Linkmenų žydų žūties, mes su Efraimu Zuroffu
  stovime pievelėje, kur Adomo Luniaus įsakymu 1941 m. liepą žydai buvo
  susodinti, vėliau suguldyti veidu į žemę. Tikriausiai jis vis dėlto leido jiems
  pasimelsti. Ir nenurengė nuogai, šaudė su drabužiais. Pasielgė humaniškai.
  Aplinkui miškas raudonuoja nuo aviečių - šįmet jų kaip niekad daug. Gal
  ir tuomet, 1941 m. liepą, taip buvo? Keliaudami po Lietuvą mes pama­
  tysime milžiniškus uogienojus visose masinių žudynių vietose. Zuroffas
  niekada gyvenime nebuvo regėjęs miško aviečių. Pamatė štai taip. O man
  žiūrint į aviečių uogas į galvą grįžta seniai skaitytas Marinos Cvetajevos
  eilėraštis:
  С о р в и себе с т е б е л ь д и к и й
  И я г о д у е м у вслед:
  Кладбищенской земляники
  К р у п н е е и с л а щ е нет.
  181K e l i o n ė su p r i e š u
  „Pačios didžiausios ir saldžiausios - kapinių žemuogės“...
  Efraimas Zuroffas stovi prie paminklo ir kalba Kadišą - maldą mirusie­
  siems. Malda, o po jos giesmė. Nežinau, kaip man elgtis, tad stoviu atokiau
  ir laukiu, kol jis baigs. Tuomet išgirstu keistą garsą. Labai keistą. Nacių me­
  džiotojas verkia.
  Čia pat, šalia šaudymo vietos ir paminklo, - sodyba. Vyras šienauja trak­
  toriumi, moteris ravi daržą. Priėjusi klausiu apie žudynes, vykusias po pat
  jų langais - jų tėvų ar senelių langais, nes šiedu žmonės per jauni, kad būtų
  matę. Čia gyveno jos tėvas. Moteris parodo šalia stovinčią seną daržinę. Tą
  dieną, kai Luniaus būrys šaudė žydus, visus Dvariškių kaimo vaikus balta­
  raiščiai pusdieniui uždarė į šią daržinę ir saugojo, kad neišlįstų ir nepama­
  tytų. Mykolo Pilanio tvartas ant kalvos jau nugriautas, o šita daržinė tebėra.
  Kas buvo šaudytojai, klausiu. Lietuviai, visi lietuviai, iš Linkmenų, atsako
  moteris. Taip tėvas sakė. Ir mano vyro tėvai, ir jie buvo toj daržinėj, kai šau­
  dė žydus. Pažinojo ir tuos žydus, ir tuos lietuvius.
  Gretima troba. Čia gyvena vieniša 90 metų senutė Janina. Ji viską prisimena.
  Taip sakė kaimynė. Bet ji nepasakos. Janinos vyras buvo partizanas. Sėdim
  senutės namelyje ilgai. Nenoriu, nekalbėsiu, sako ji. Kas šaudė? Vokiečiai,
  atsako, tik vokiečiai. Paskui vis dėlto prabyla:
  Jauna buvau. Kai žydus vedė šaudyti , buvau pas kaimynes mergaites kitoje
  kelio pusėje. Vedė pro pat mus. Galvojom , kad juos išvedė iš namų , sakė , į su­
  sirinkimą. Manėm , kad kol jie bus išvestųjų namuose padarys kratas , o paskui
  parves atgal. Sėdėdamos išgirdom šūvius. Kai šūviai nutilo , grįžau namo ir tik
  paskui iš mamos sužinojau , kad visus žydus sušaudė.
  Janinos vyrą, rusams grįžus, nušovė stribai. Ji pati buvo ištremta į Sibirą -
  matyt, dėl vyro. Ar busimasis Janinos vyras, partizanas, buvo laukymėje tuo­
  met, kai šaudė žydus? Nežinau. Noriu paklausti senutės pavardės, bet kam?
  Kad archyvuose tarp minimų žudikų paieškočiau ir jo? Bet ši skurdžiame
  namelyje gyvenanti vieniša senutė juk niekuo dėta. Atsisveikiname. Matau
  182Kelionė
  ant sienos įrėmintą gražaus jauno vyro nuotrauką. Čia jis, jūsų vyras? Ne.
  Čia sūnus, sako ji. Vienintelis. Jau miręs.
  Einame prie mašinos, keliausime toliau. Moteris, kuri mus supažindino
  su Janina, vejasi, nori įdėti ką tik iškastų bulvių, svogūnų. Ji nenorėjo nei
  kalbėti, nei būti su mumis pas Janiną. Pažino mane, matė per televizorių.
  Duodama bulves pasakė, kodėl nenorėjo nei kalbėti, nei dalyvauti: „Ai, dar
  parašysit ar papasakosit per televizorių... Nenoriu.“Švenči onys / Svent syan
  XIX a. pabaigoje Švenčionyse gyveno 3172 žydai (52,6proc. miestelio gyventojų).
  1941 METAI
  Žydų Naujieji metai - spalio 7-8 diena. Iš Vilniaus atvyksta Ypatingasis bū­
  rys. 30 vyrų.
  Kaip rašoma Ypatingojo būrio narių tardymo protokoluose, 1941 m. spalio
  7 d. sunkvežimiu iš Vilniaus šaudyti Švenčionių ir aplinkinių vietovių žydų
  atvyko šie Švenčionių krašto sūnūs: Hubertas Dieninis, Stasys Čeponis, Dio­
  nizas Golcas, Vladas Kliukas, Vladas Butkūnas.*
  Liudija žydšaudžių maitintojas Juozas Butkevičius:
  Kuomet vyko žmonių šaudymas, tuo metu aš dirbau sandėlio vedėju Šven­
  čionėlių lietkoopsąjungoje. Aš išduodavau Švenčionėlių miesto valgykloms ir
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 3, p. 115-116.
  184Kel i onė
  restoranams maisto produktus. Žmonių šaudymo dieną kooperatyvo vedėjas
  Dudėnas man pasakė, kad keletą dienų reikės maitinti kokį tai kariškių būrį
  iš kur tai atvykusį. Kas per būrys buvo ir iš kur buvo atvykęs, man neaiškino,
  tik sakė, kad reikės jiems duoti pietus Švenčionėlių geležinkelio stoties bufeto
  salėje, ir liepė man papildomai išskirti maisto produktų iš kooperatyvo sandė­
  lio trisdešimčiai žmonių.
  Aš, norėdamas pažiūrėti, kas per žmonės buvo žudikai, apie 13 valandą nu­
  ėjau į geležinkelio stoties bufetą, kur buvo paruošti jiems pietūs. Žudikai at­
  vyko dviem nedengtais sunkvežimiais. Visi buvo apsirengę kariškomis unifor­
  momis, tačiau kokios armijos, aš dabar nepamenu. Žudikų galėjo būti apie
  trisdešimt žmonių. Papietavę bufete, jie susėdo į sunkvežimius ir nuvažiavo į
  poligono pusę, kur iki vakaro vėl girdėjosi šaudant. [...]
  Dabar neprisimenu, kurią pasmerktųjų šaudymo dieną kooperatyvo vedėjas
  Dudėnas pokalbyje su manimi pasakė, kad yra įsakymas (kieno, neminėjo)
  organizuoti žudikams vakarienę.
  Sužinojęs iš Dudėno, kad vakarienė bus organizuojama restorane, esančiame
  Kaltanėnų gatvėje, aš jam patariau paleisti padavėjas, sakydamas, kad girti
  žudikai gali kibti prie jaunų merginų. Kiek pamenu, Dudėnas taip ir padarė,
  paskirdamas žudikų aptarnavimui restorano virtuvės darbuotojas iš pagyve­
  nusių moterų tarpo.
  Dabar prisimenu, kad Dudėnui įsakymą organizuoti žudikams vakarienę ga­
  lėjo duoti miesto burmistras Cicėnas .*
  Liudija Juodis-Černiauskas:
  1941 metų rudenį, galėjo būti rugsėjo pabaiga arba spalio pradžia, tiksliai
  neatsimenu, pamačiau Adutiškio gatve einantį girtų vyrų būrį. Jie ėjo ne ri­
  kiuotėje. Jų galėjo būti apie dvidešimt-trisdešimt vyrų, apsirengusių buvu­
  sios buržuazinės Lietuvos kariuomenės kariškių uniformomis, ginkluoti vieni
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 47746/3, t. 3, p. 115-116.
  185K e l i o n ė su p r i e š u
  buvo kariškais šautuvais , kiti automatais. Šaligatviu ėjo vokiečių karininko
  uniforma apsirengęs vyras. Kai kurie iš jų būdami labai girti šūkaliojo. Vienas
  iš jų šaukė , kad yra Stiopka Melagianskas ar Stiopka iš Melagėnų, dabar tiks­
  liai nepamenu. Jis šaukė , kad man šis miestas pažįstamas. Jis ir kiti šūkaliojo
  lietuvių kalba.
  Jiems pasirodžius , gyventojai pradėjo kalbėti , kad iš Švenčionėlių atvyko su­
  šaudę žydų tautybės piliečius y} žydšaudžiai“ pailsėti.*
  1941 m. spalio 8-9 d. Švenčionėlių poligone buvo sušaudyta 3450 žmonių.
  Aritmetika paprasta: kiekvienas iš trisdešimties Ypatingojo būrio narių gavo
  pribaigti 115 žmonių.
  2015 METAI
  Mes Švenčionių centre, prie pat geto. Švenčionių krašto muziejuje mus pasi­
  tinka viena iš muziejaus vadovių.
  Klausiame apie Holokaustą. Muziejaus vadovė: „Kodėl visą laiką eskaluo­
  jamas šitas klausimas, juk yra kitų klausimų. Mes turime nagrinėti ne tik
  žydų, bet ir savo skriaudas. Miesto gyventojams tas klausima^ nėra labai
  aktualus. Ir taip mes daug padarėm, nė vienas Lietuvos rajonas tiek nėra
  padaręs.“
  (Vėliau, rudeniop, man teko girdėti šios muziejaus vadovės kalbą minint
  Švenčionių žudynių aukas. Vadovė įkvėptai kalbėjo, kad 1941-aisiais žydų
  getui buvo parinkta pati gražiausia, centrinė miesto aikštė ir iš čia žydams
  atsivėrė net dveji vartai į amžinybę...)
  Muziejaus darbuotoja duoda mums nemokamai edukacinį leidinį mokslei­
  viams, taip pat nusiperku brošiūrą „Švenčionių krašto žydai“. Apžiūrime ir
  stendą apie Holokaustą: ten padėti akinukai, piniginė ir dar keli daiktai -
  * Ten pat, p. 110.
  186Kelionė
  viskas, kas liko iš 3450 nužudytųjų Švenčionėlių poligone. Visuose leidi­
  niuose tos pačios frazės - veiksmažodžių beasmenė forma: „1941 m. spa­
  lio 7-8 d. miške prie Švenčionėlių buvo sunaikinta Švenčionių krašto žydų
  bendruomenė“... „buvo suvaryti“... „budeliai abejingai nužudė vaikus“... Kas
  varė? Kas nužudė? Kas tie budeliai?
  Beasmenė forma dingsta prasidėjus kalbai apie gelbėtojus. Neberašoma:
  „buvo išgelbėti“. Rašoma daug konkrečiau: Švenčionių miesto gyventoja
  Elena Sakalauskienė išgelbėjo ir 1.1. („Švenčionių krašto žydai“. Pratybų są­
  siuvinis).
  Sustojame prie parduotuvės, už kurios turėtų būti posūkis į Švenčionėlių po­
  ligoną. Efraimas mato senutę kieme, ji vos paeina, bet veidas šviesus ir pro­
  tingas. Atsargiai klausiu, kur čia poligonas ir ar ji atsimena, kaip viskas vyko.
  Švenčionėlių senutė:
  MačiaUy kaip varė... Oi, kaip gaila, kad neišgelbėjom žydelkaitės. Mes su mama
  gyvenom Padumblės kaime. Su žydais gerai sugyvenom, duodavo miltų sko­
  lon. Bentskio mergytės dvi buvo, kokių 15 ir 7 metukų. Kai jas vedė pro šalį,
  visi ginkluoti, mes su mama verkėm, kad negalim išgelbėt mažosios mergytės.
  Kaip paimt - visi ginkluoti. O jei ir būtume anksčiau paėmę, skiepe būtume
  paslėpę. Daug kas būtų paėmę žydukus, ale bijojo. Ne vokiečių bijojo, savų.
  Ko savi nepasakys, taiga vokietis nežinos... Žiaurus dalykas buvo. Sužvėrėję
  žmonės. Paskui, kai sušaudė visus ten prie Šalnaičio ežero, sakė, poligone dvi
  dienas kraujai iš žemės sunkėsi. Kas matė visa tai, jau išmirę, o kiti, jaunesni,
  nori tik išgert. Ir nieko nekumiekaja, ir nenori žinot.
  Kas šaudė, klausiu senutės.
  Šaudė visi, kas norėjo , - atsako. - Nieks negalėjo sustabdyt. Kur tu įsiutusius
  sustabdysi. Gal tik kunigų bijojo.
  Klausiu vardo. Senutė pasako savo vardą, tik prašo, kad niekam nesakytu­
  me. Man gyvent reikia, o gyvenu viena, sako ji. Žinoma, kad nesakysim. At-
  187Kelionė su priešu
  Poligonas prie Švenčionėlių - 3450 aukų kapas. Autorės nuotr.
  sisveikinam. Paliekam ją verkiančią anapus tvoros, prie namelio slenksčio.
  Verkiančią dėl Bentskio mergytės, kurios ji su mama prieš 75 metus taip ir
  neišgelbėjo.
  Paminklas aukoms Švenčionėlių poligone pastatytas sovietiniais metais
  (1961 m.).
  2001-aisiais memorialas atnaujintas Anglijos ambasados lėšomis, rašoma
  muziejaus lankstinuke. Šaunuoliai anglai...
  188Kelionė
  POKALBIS SU PRIEŠU. ŠVENČIONĖLIAI-VILNIUS
  Efraimas: Mane šokiravo, kaip arti šalia masinių žudynių vietos gyvena Lin­
  kmenų žmonės. Atsikrausto į tokias vietas, kur po žemėmis guli nužudytieji,
  ir gyvena sau lyg niekur nieko. Tarsi šitos žudynės būtų visai eilinis įvykis.
  Rūta: Gal jūs manot, kad jie ėmė ir sugalvojo čia atsikraustyti po žudynių?
  Juk jų protėviai ir tėvai čia gyveno. Čia visada buvo jų namai, jų žemė... Tą
  žemę atėję kiti išniekino, aplaistė nekaltų žmonių krauju. Kur dėtis tiems,
  kurie čia gimė ir tiek metų gyveno?
  Efraimas: Šitie žmonės nenori pasakoti apie tai, kas čia įvyko. Gal jie kaip
  nors susiję su tais baisiais įvykiais arba gal bijo, kad pradėję kalbėti pasa­
  kys ką nors, ko nenorėtų, arba prisimins ką nors, ko nenori prisiminti? Jų
  kaimynai, nekalti žmonės, buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, tarsi jų čia
  niekada nebūtų buvę. Jų daiktai buvo išvogti, netgi staltiesės... Kartoju žydų
  gedulo maldą - Kadišą, vėl Kadišą ir vėl Kadišą, meldžiuosi Pabradėje, Lin­
  kmenyse, Švenčionėlių poligone... Tokioj mažoj teritorijoj šitiek daug ma­
  sinių žudynių vietų. Norisi staugte staugti, kad išgirstų visi: kaip tai galėjo
  atsitikti?
  Rūta: Ar jūsų nenustebino, kad seni žmonės taip bijo kalbėti? Aš nustebau...
  Efraimas: Ir taip, ir ne. Atrodo, praėjus tiek metų žmonės galėtų išdrįsti pra­
  bilti. Man rodos, žmonės tarsi ką slepia. Jie atsisako kalbėti arba iš baimės,
  arba iš solidarumo su kitais, su kaimynais. Jie labiau bijosi jūsų, o ne manęs,
  svetimtaučio. Juk jus jie yra matę TV ekrane. Jie bijo, kad Lietuvos televizija
  parodys ar pasakys: štai šitas žmogus pasakojo apie masines žudynes, vyku­
  sias jūsų šalyje.
  Rūta: Tie žmonės yra seni. Jie vieniši. Ir jie bijo. Jeigu tokie baisūs dalykai
  atsitiko kitados, jie gali pasikartoti. Vienas labai senas žmogus, gyvenantis
  Švenčionių rajone, kadaise man pasakojo apie žudynes. Paskui nuvažiavau
  su diktofonu, jis atsisakė kalbėti. Užmuš, sako. Kas užmuš, paklausiau. Nu­
  sijuokė nesmagiai ir sako: kas kas... lietuviai. Žmonės bijo, ir aš juos kuo
  puikiausiai suprantu. Jų seneliai, jų tėvai ir jie patys išgyveno tiek istorinių
  189K e l i o n ė su p r i e š u
  sukrėtimų ir pavojų, kad jiems daug saugiau nekalbėti. Už tylą nebaudžia­
  ma. Yra rusiška patarlė: „Būk žemesnis už žolę, tylesnis už vandenį.“ Visas
  tų žmonių gyvenimas - ištisa lietuviška, rusiška ir vokiška pamoka: tylėk ir
  išgyvensi. Dar vienas dalykas: jeigu matėte nusikaltimą ir davėte parody­
  mus, nusikaltėlis bus nuteistas, bet kai jį paleis iš kalėjimo, jis ar jo bendrai
  ateis ir atkeršys jums.
  Efraimas: Atleiskit, bet šitas argumentas yra visiškai kvailas, nes beveik visi
  žydšaudžiai jau seniai mirę. O jei nemirę, kiek iš tų devyniasdešimtmečių
  gali ateiti ir atkeršyti jums? Dar vienas dalykas. Sakote, kad tie žmonės matė
  žudynes. Tačiau juk žudynėms būdavo parenkama visiškai izoliuota vieta,
  kad nebūtų jokių liudininkų, išskyrus tuos, kurie šaudė ir užkasinėjo lavo­
  nus. Jie matė tik vedamus, bet ne šaudomus žmones.
  Rūta: Jie girdėjo šūvius. Girdėjo pasakojimus. Juk kiekviename kaime žmo­
  nės kalbėjo apie tai, kas įvyko, kaip žemė buvo persisunkusi krauju, kaip ji
  kilnojosi dar keletą dienų, nes buvo užkasti ir gyvi žmonės... Poetas, kurio
  liudijimas yra šios knygos pradžioje, buvo penkerių metų, kai matė naktį
  atšliaužiantį kruviną, iš po lavonų krūvos išsikapsčiusį žydą. Tai siaubingas
  įspūdis, liekantis visam gyvenimui.
  Efraimas: Galbūt tai ir paveikė kai kuriuos žmones...
  Rūta: Tie, kurie matė žydų žudynes būdami vaikai, niekada to neužmiršo.
  Bet jei niekas niekada viešai apie tai nekalbėjo ir nekalba, ši tema lieka tabu.
  Jeigu policija netiria nusikaltimo, juk nesiimi jo tirti pats. Jeigu niekas ne­
  kalba apie masines žydų žudynes, nesibrauni į televiziją kalbėti. Kas tu esi,
  vieniša senutė, gyvenanti pamiškėje? Kodėl tu turi kalbėti? Kodėl dabar? Juk
  žuvusiųjų nebeprikelsi...
  Efraimas: Turėjo atsitikti visiškai priešingas dalykas. Jeigu policija nesiima
  tirti nusikaltimo, o tu esi jo liudininkas, eini į policiją ir liudiji. Senutei de­
  vyniasdešimt metų? Gerai, bet kodėl ji nesiėmė liudyti anksčiau? Suprantu,
  kodėl ji tylėjo sovietmečiu, bet juk Lietuva jau 25 metus yra nepriklausoma
  valstybė. Be to, Simono Wiesenthalio centras yra paskelbęs iniciatyvą „Ope-
  190Kel i onė
  racija: Paskutinis šansas“, skyrėme pinigų už informaciją apie Holokaustą.
  Visi Lietuvos laikraščiai spausdino mūsų skelbimus. Kodėl ištisai kalbate
  apie baimę? Juk jūs gyvenate demokratinėje valstybėje, esate Europos Są­
  jungos dalis...
  Rūta: Bet žudikai buvo jų kaimynai. Tų kaimynų vaikai tebegyvena šalia.
  Jei ne šalia, gyvena kažkur Lietuvoje. Jie pradėsi apie tai pasakoti, įvardysi
  žmones, tave sustabdys tavo šeima. Visas kaimas, visa giminė tave laikys
  skundiku. Kai pasakiau savo giminaičiams, kad ketinu rašyti knygą apie Ho­
  lokaustą, paminėdama ir mūsų gimines, jie labai pasipiktino. Kas tu, Pavli-
  kas Morozovas? O gal dirbi žydams už supuvusius eurus? Galbūt aš būsiu
  pasmerkta, tapsiu juoda avimi savo giminėje. Ar man to reikia?
  Efraimas: Bet kiekvienas nusikaltimas turi savo kainą, ir kažkam teks ją su­
  mokėti.
  Rūta: Kodėl man? Jeigu mano Vyriausybė, teismai, policija nieko nedaro?
  Jeigu man devyniasdešimt metų ir aš gyvenu trobelėje prie miško kaip Jani­
  na iš Linkmenų? Taip, aš, Rūta Vanagaitė, asmeniškai esu pasiruošusi tapti
  juoda avimi, nes tikiu, kad privalau padaryti tai, ko nepadarė kiti žmonės.
  Jeigu ne aš, tai kas? Jeigu ne dabar, tai kada? Visi liudininkai baigia išmirti.
  Bet žinote vieną dalyką? Jeigu mano senelis būtų asmeniškai šaudęs žydus,
  aš turbūt tylėčiau. Man būtų pernelyg skaudu, pernelyg gėda. Esu tikra, kad
  niekas mano giminėje niekuomet nenukreipė šautuvo į kitą žmogų ir nepa­
  spaudė gaiduko.
  Efraimas: Kodėl esate tokia tikra? Galbūt tiesiog to nežinote. Tačiau grįžki­
  me prie šnekos apie baimes. Jūs^bandote pasakyti, kad žmonės gyveno so­
  vietiniais laikais, gyveno apimti baimės ir tebebijo iki šiol. Noriu paklausti:
  kada ateis laikas ir nustosite dangstytis sovietmečiu? Jeigu kieno nors vai­
  kystė buvo labai sunki, ateina laikas, kai tas žmogus vis vien turi imtis atsa­
  komybės už savo gyvenimą ir liautis kaltinęs dėl visko savo tėvą ar motiną.
  Rūta: Mes nekalbame apie kieno nors vaikystę. Mes kalbame apie ištisą
  žmogaus gyvenimą. Kelių kartų gyvenimą. Gyvenimą bijant. Tai didelis
  skirtumas.
  191K e l i o n ė su p r i e š u
  Efraimas: Gerai. Kitaip tariant, po 25 metų žmonės pradės kalbėti?
  Rūta: Tie, kurie žino, bus jau seniai mirę. Dabar jie jau labai seni, o senatvė
  nėra tas metas, kai norisi tapti herojumi.
  Efraimas: Taigi vienintelis būdas mums pasiekti savo tikslą - kreiptis į jau­
  nąją Lietuvos kartą, į tuos, kurie nepatyrė sovietmečio. Tačiau tai reiškia,
  kad jūs atleidžiate nuo bet kokios atsakomybės vyresniąją kartą, taip pat ir
  Lietuvos valdžią.
  Rūta: Valdžia nenori girdėti tiesos todėl, kad to nenori jų rinkėjai. Valdžia
  nori išlikti valdžioje. Tai vienintelis jos tikslas. Jeigu kas nors ir imtųsi tirti,
  liudyti, niekas į tai pernelyg nekreiptų dėmesio. Lietuvos gyventojų genoci­
  do ir rezistencijos tyrimo centras sudarė 2055 asmenų, galimai prisidėjusių
  prie Holokausto, sąrašą ir nusiuntė Lietuvos Vyriausybei. Manote, kas nors
  įvyko? Nieko neįvyko. Taigi kas būtų, jei Linkmenų močiutė prabiltų tele­
  vizijos ekrane apie tai, kad jos kaimyno tėvas šaudė žydus? Šaudė, na ir ką,
  kaip sakė mano cituotas lietuvių istorikas.
  Efraimas: Bet tuomet pagaliau išaiškėtų tiesa.
  Rūta: Ir kas iš to? Kokia nauda?
  Efraimas: Didžiulė nauda Lietuvai, jos visuomenei.
  Rūta: O kas yra toji Lietuvos visuomenė? Aš kalbu iš tos senutės pozicijų.
  Efraimas: Visuomenė, kurioje ji gyvena, kurios ateitis jai rūpi.
  Rūta: Bet...
  Efraimas: Aš žinau, ką man dabar pasakysite. Kad ta senutė gyvena savo
  mažame pasaulėlyje, mažoje skurdžioje kaimo trobelėje be tualeto ir van­
  dens. Jai nerūpi jokia visuomenė. Visuomenės jai nėra. Visa tai labai liūdna.K a v a r s k a s / Kovar sk
  XIX a. pabaigoje Kavarske gyveno 979 žydai (63,3 proc. visų miestelio gyven­
  tojų).
  Kavarskas - mano senelio namai, mano tėvo gimtinė. Namas pagrindinėje
  Ukmergės gatvėje tebestovi. Kieme turėjo būti šulinys. Senis Vanagas, kaip
  jį tebevadiname šeimoje, sėmė vandenį ir besemdamas paleido rentinį. Prie
  šulinio tupėjo jo dešimtmetis sūnus Vytukas, vienintelis mano tėvo brolis.
  Besisukdama rentinio rankena smogė berniukui į galvą. Vytukas mirė po
  dešimties dienų, visas tas dešimt dienų rėkė iš skausmo. Ką tik gimusi mirė
  tėvo sesuo Emilija, mirė ir sesuo Valerija. Jai tebuvo 21 metai, prieš pat karą
  pakirto džiova. Visus kitus šeimos narius sovietai ištrėmė į Sibirą. Ištrėmė
  dėl mano senelio.
  Kavarsko kapinėse palaidota visa mano giminė. Kapinės išpuoselėtos, visi
  kapai apsodinti gėlėmis, apravėti. Pastoviu prie giminės kapo, nors net žva­
  kutės neturiu jiems šį kartą. „Aš pirmą kartą gyvenime esu katalikų kapinė­
  193Kel i onė su pr i ešu
  se“, - sako Zuroffas. Bet mūsų kelionė - per kitokius kapus. Per nepažymė­
  tus, neprižiūrėtus. Per bevardžius.
  Šiose kapinėse stovi ir paminklas mano seneliui Jonui Vanagui, nors jis mirė
  kažkur Karlage, lageryje Kazachstane. Jo byla Lietuvos ypatingajame archy­
  ve nedidelė - vienas 96 puslapių tomas dviem: mano seneliui ir jo kaimynui
  Baliui Šimkei, sovietų suimtam tą pačią 1945 m. sausio 20 dieną. Jie abu -
  vienos bylos dalyviai, ir nuteisti, ir paskui kartu kalėję. Grįžęs iš lagerio Šim-
  kė pasakojo, kad senis Vanagas lageryje teišgyveno pusmetį, 1946 m. vasario
  16 d. mirė sušalęs ant lagerio gultų.
  Bylos liudytojai pasakoja, kad Jonas Vanagas buvo turtingas - 50 hektarų
  žemės, 6-8 arkliai, 14 karvių, 16-18 avių, didelis namas. Jis buvo piktas -
  sovietai atėmė iš jo 20 hektarų žemės ir išdalijo bežemiams kavarskiečiams.
  Jis buvo gana senas karo pradžioje - 60 metų, tad kaip ir neturėjo drauge su
  jaunais sukilėliais po Kavarską ginklu švaistytis.
  Ką iš tikrųjų padarė mano senelis? Trys liudytojai pasakoja vieną ir tą patį -
  jis buvo vokiečių gerbiamas žmogus, turėjo brauningą ir buvo nacių teismi­
  nės komisijos narys. Toji komisija pačioje karo pradžioje sudarė 10 aktyvistų
  sąrašą. Šie aktyvistai buvo sušaudyti pačioje karo pradžioje. Kas jie buvo?
  Vien tik žydai? Byloje minima tik vieno nužudytojo pavardė - Jakovas Ovči-
  nikovas, apylinkės komjaunimo sekretorius.
  Teisme mano senelis nepripažino savo kaltės. Jį nuteisė 15 metų laisvės at­
  ėmimo, remdamiesi trijų liudytojų parodymais. Kaip ten iš tikrųjų buvo,
  seneli? Ar melavo tie liudytojai? Keršijo už ką nors?
  2015-ŲJŲ RUGPJŪTIS
  Mes jau Kavarske. Žudynių vietų nežinom, jos tiesiog nepažymėtos. Cen­
  trinėje Kavarsko gatvėje pamatom pagyvenusį vyrą. Vyras, vardu Romas,
  dirba seniūnijoje ūkvedžiu ir žino viską. Romas turi laiko ir sutinka viską
  parodyti. Klausiam, kur buvo sinagoga, kur vietinio policijos viršininko Ma­
  194Kelionė
  žeikos nurodymu 1941 m. rugpjūtį buvo suvaryti Kavarsko apylinkių žydai,
  500 žmonių.
  Sinagoga tebestovi pačiame Kavarsko centre. Ji privatizuota. Sovietų laikais
  čia buvo ūkinių prekių parduotuvė, dabar - vieno verslaus kavarskiečio san­
  dėlis ir garažai. Jokio ženklo apie tai, kas čia buvo iki karo ar per karą, žinoma,
  nėra. Versliojo kavarskiečio mama atidaro mums buvusią sinagogą. Vaikš­
  tom po lūženas, automobilių detales, lipam į antrą sinagogos aukštą. Kaip
  čia tilpo 500 žmonių, kuo jie kvėpavo tas dvi dienas, iki išvarant Ukmergėn
  mirti? Ar jie - ištroškę, išbadėję, įkalinti smarvėje - meldėsi ir tikėjo?
  Klausiam Romo apie 10 žydų aktyvistų žūties vietą prie Kavarsko. Vienas
  variantas - prie laisvamanių kapinių, kitas - Pumpučių kaime prie Švento­
  sios. Ko gero, ten. Romas važiuo­
  ja su mumis į Pumpučių kaimą
  laukuose prie pat Kavarsko. Jokio
  ženklo, nuorodos į žudynių vie­
  tą nėra. Keliukas baigiasi, toliau
  kokį kilometrą žemyn einam pės­
  čiomis. Takelio beveik nematyti,
  žolė aukšta, prie upės - tankūs
  brūzgynai. Net ir upės nematyti.
  „Reiks kada pašienauti,“ - sako
  Romas. Brūzgynuose - nedi­
  dukas paminklėlis. Ar kas nors
  kada ateina čia? Vargu. Buvo
  pernai pora iš Izraelio, Romas
  juos ir atvedė. Zuroffas stovi ir
  tyli. Matau, kaip jis žiūri į sraigę,
  ropojančią per paminklą. Aš ją
  nuimu. Tuomet jis kalba Kadišo
  maldą, mes su Romu laukiame
  atokiau. Tylim.
  Paminklas nužudytiems Kavarsko žydams.
  Autorės nuotr.
  195Kelionė su priešu
  Paskui visi trys kylam į kalną, einam per kaimynus, gyvenančius už kokių
  100-200 metrų. Viena troba, kita, - niekas nežino, neprisimena. O, kad Vė­
  bros būtų gyvi, jie tikrai žinotų... Taip, Vėbros kaip liudytojai minimi Ka­
  varsko žudynių bylose. Bet Vėbrų nebėra, nebėra ir žudikų. Tik brūzgynai,
  aklinai užstojantys Šventosios upę.
  1941 METAI
  Bažnyčios varpininko liudijimas
  1952 m. nuteisto bylos liudytojo Antano Gudėno apklausos protokolas. Gu-
  dėnas minimas mano senelio byloje tarp baltaraiščių. Už dalyvavimą būryje
  ir jam inkriminuotus nusikaltimus Gudėnas buvo nuteistas 25 metams ir
  išvežtas į lagerį Mordovijoje. 1963 m. buvo konvojuotas iš Mordovijos į Vil­
  nių liudyti baudžiamojoje Kavarsko baltaraiščių būrio vado Karolio Čiukšio
  byloje.
  Antanas Gudėnas, Kavarsko bažnyčios varpininkas, į baltaraiščių būrį įstojo
  ketvirtą ar penktą karo dieną ir išbuvo jame iki 1941-ųjų spalio, kai būrys
  išsiskirstė. Visi Kavarsko žydai tuomet jau buvo po žeme.
  1941 metų liepos mėnesį, dienos neprisimenu, maždaug 20 valandą, aš, su ko­
  kiu reikalu, dabar neprisimenu, ėjau iš savo namų į miestą. Kuomet aš tiktai
  išėjau iš kiemo, tai sutikau tris Kavarsko miesto baltaraiščius, iš kurių aš da­
  bar prisimenu tiktai Misiūną Joną ir Brigacką Joną, o trečias baltaraištis man
  buvo nepažįstamas. Visi jie tuomet buvo apsirengę civiliškais rūbais, o rankose
  laikė po kastuvą. Be to, vienas iš jų, kuris - neprisimenu, turėjo du kastuvus.
  Kuomet aš tik susitikau, tai Misiūnas Jonas ir Brigackas Jonas man pasakė,
  kad man yra duotas nurodymas eiti kartu su jais į Šventosios upės pakrantę
  ir padėti jiems iškasti duobę. Kas būtent toks jiems tokį nurodymą davė ir
  kokiam tikslui reikėjo iškasti duobę, jie man nesakė ir aš jų to neklausiau. Iš
  pradžių aš nuo duobės kasimo norėjau atsisakyti, bet kuomet Misiūnas Jonas
  ir Brigackas Jonas pasakė, kad aš turiu būtinai eiti, nes daugiau žmonių nėra,
  ir paėmęs iš vieno baltaraiščio, kuris turėjo du kastuvus, kastuvą, pastarųjų
  196КеМопб
  vedamas nuėjau tiesiai per laukus į Šventosios upės pakrantę. Kuomet mes
  nuėjome nuo Kavarsko miesto maždaug vieno kilometro nuotolį ir buvome
  Pumpučių kaimo teritorijoje, Misiūnas Jonas ir Brigackas Jonas sustojo Šven­
  tosios upės pakrantėje prie augusių tenai krūmų ir pasakė, kad šioje vietoje
  mes turime iškasti duobę.
  Misiūnui Jonui ir Brigackui Jonui nurodžius duobės kasimo vietą, mes visi
  keturi toje vietoje pradėjome kasti duobę. Daugiau jokių asmenų toje vietoje
  tuomet nebuvo. Kuomet mes pradėjome kasti duobę, saulė jau buvo nusilei­
  dusi ir lauke temo.
  Mums bekasant duobę, mes pamatėme, kad į mūsų pusę nuo kelio Kavars-
  kas-Ukmergė keliuku, kuris eina per laukus, važiuoja vienas atidengtas sun­
  kvežimis, kuris nedavažiavęs mūsų maždaug 50 metrų sustojo. Sunkvežimiui
  sustojus, mes pamatėme, kad jame yra susodinti žmonės, kuriuos iš visų pusių
  saugo stovėdami sunkvežimyje ginkluoti šautuvais bei automatais vyriškiai.
  Tai pamatęs aš supratau, kad tie ginkluoti asmenys atvežė sušaudymui suim­
  tus tarybinius piliečius.
  Sunkvežimiui sustojus iš jo išlipo vienas man nepažįstamas vyriškis, kuris tie­
  siai nuo sunkvežimio priėjo prie mūsų. Atėjęs prie mūsų jis iš pradžių apžiū­
  rėjo mūsų kasamą duobę, o po to liepė mums iš duobės išlipti ir pasitraukti į
  šalį. Tai pasakęs jis vėl sugrįžo prie sunkvežimio. Tas vyriškis tuomet buvo ap­
  sirengęs civiliškais rūbais, o ar turėjo jis kokį nors ginklą, dabar neprisimenu.
  Vyriškiui nuo mūsų nuėjus, mes nieko nelaukdami išlipome iš duobės ir pa­
  sitraukėme nuo jos maždaug 20 metrų. Tokiu būdu mes tuomet prie krūmų
  Šventosios upės pakrantėje iškasėme 2,5 metro ilgio, 2 metrų pločio,ir maž­
  daug 160-170 centimetrų gylio vieną duobę.
  Aukščiau minėtam vyriškiui sugrįžus prie sunkvežimio iš pradžios iš sunkve­
  žimio išlipo apie 8-10 ginkluotų šautuvais bei automatais vyriškių, o po to
  iš sunkvežimio buvo išlaipinti apie 10-12 suimtųjų, bet kiek jų buvo tiksliai,
  dabar neprisimenu.
  Suimtiesiems išlipus iš sunkvežimio, juos apsupo aukščiau minėti ginkluoti
  asmenys, kurie juos ir atsivarė prie mūsų iškastos duobės. Visi tie ginkluoti
  197K e l i o n ė su p r i e š u
  asmenys buvo apsirengę civiliškais rūbais ir buvo vidutinio amžiaus. Jų tarpe
  mano pažįstamų nebuvo. Iš tarpo suimtųjų aš taip pat tuomet nieko neatpaži­
  nau. Vienas iš tų suimtųjų buvo su barzda.
  Kuomet suimtieji buvo atvaryti iki duobės, jiems buvo duotas nurodymas išsi­
  rengti iki apatinių baltinių ir rūbus sumesti į vieną krūvą. Po to, kai suimtieji
  nusiavė batus ir išsirengę iki apatinių baltinių sudėjo juos į vieną krūvą, jiems
  kas tai iš ginkluotų asmenų liepė eiti prie iškastos duobės ir sustoti į vieną
  eilę, veidu į duobę. Tokiu būdu suimtieji sustojo, išsirengę iki apatinių baltinių
  ir basi, maždaug 1-1,5 metro nuotolyje nuo duobės krašto, veidu į duobę ir
  nugara į Šventosios upės pusę. Suimtiesiems sustojus už jų, maždaug 4 metrų
  nuotolyje, sustojo į vieną eilę ir visi ginkluoti asmenys, kurie tarp savęs kal­
  bėjosi lietuviškai. Kokių nors kariškais rūbais apsirengusių asmenų jų tarpe
  nebuvo, o taip pat nieko nebuvo ir iš Kavarsko miesto baltaraiščių tarpo.
  Ginkluotiems asmenims sustojus su atsuktais į pasmerktuosius šautuvais bei
  automatais pasigirdo komanda: „Šauti!C
  i, bet kuris iš jų tą komandą davė, ne­
  pastebėjau. Pasigirdus komandai »Šautis stovėjusieji vienoje eilėje budeliai iš
  šautuvų ir automatų pradėjo šaudyti stovinčius priešais save mirčiai pasmerk­
  tus tarybinius piliečius, kurie nuo šūvių krito ant žemės. Šaudymo metu jokių
  šauksmų iš pasmerktųjų mirčiai asmenų tarpo nebuvo. Tas šaudymas truko
  tuomet tiktai kelias minutes.
  Šaudymui nutilus budeliai priėjo prie gulėjusių ant duobės kranto lavonų, bet
  kadangi dar vienas ar du pasmerktieji mirčiai asmenys buvo tiktai sunkiai
  sužeisti, jie buvo pribaigti pavieniais šūviais iš šautuvų. Tokiu būdu bude­
  liai įsitikinę, kad visi suimtieji nušauti, jie pastarųjų lavonus sumetė į iškastą
  duobę, o po to, pasiėmę visus sušaudytų asmenų rūbus bei avalynę, nuėjo prie
  sunkvežimio. Tenai jie visus daiktus susikrovė į sunkvežimį, o po to patys į jį
  susėdo ir nuvažiavo tuo pačiu lauko keliu kelio Kavarskas-Ukmergė link. [...]
  Kuomet budeliai susėdę į sunkvežimį nuvažiavo, mes keturiese užkasėme su­
  šaudytų asmenų lavonus. Užkasę lavonus mes pasiėmėme kastuvus ir nuėjo­
  me į Kavarsko miestą, o iš ten, niekur neužeidami, išsiskirstėme kiekvienas po
  savo namus.*
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 47397/3, t. 3, p. 170-176.
  198Kelionė
  Kavarsko žydų žudynių vieta prie Šventosios upės. Autorės nuotr.
  Toliau skaitau bylas. Atrodo, Gudėnas vis dėlto nebuvo tik liudininkas, ne­
  buvo tik duobkasys. Varpininkas darė kur kas daugiau. Tai tvirtina kiti žu­
  dynių dalyviai ir liudytojai. Nenuostabu - ir bažnyčios varpininkas nori gy­
  venti. Pagal visus liudijimus aktyvistus tą dieną šaudė visai ne nepažįstami
  atvykėliai. Šaudė savi, kavarskiečiai. Kaimynai.
  POKALBIS SU PRIEŠU. KAVARSKAS-VILNIUS
  Efraimas: Važiuojame iš Kavarsko. Sovietų aktyvistų žudynių vieta nepa­
  žymėta. 700 metrų nuo kelio, per laukus į daubą paupyje, be vietinio žmo­
  gaus pagalbos jos niekada nebūtume radę. Gali puikiai suprasti, kodėl buvo
  žudoma čia. Niekas nemato, niekas nežino. Kalbėjome su vietiniais, ir jie
  nieko nežino. Kažkas čia buvo atvažiavęs iš Izraelio prieš metus, kažkokia
  pora prieš dvejus metus, bet, atrodo, niekas iš Lietuvoje gyvenančių žmonių
  čia neatvažiuoja net Holokausto atminimo dieną, rugsėjo 23-iąją. Šis toli­
  mas kampelis paupio krūmuose yra viena iš labiausiai šokiruojančių mano
  199K e l i o n ė su p r i e š u
  matytų žydų žūties vietų. Nėra nė ženklo, kas žuvo, kiek jų žuvo, kada žuvo
  ir kas žudikai. Sovietiniuose tardymo protokoluose ir liudytojų parodymuo­
  se kalbama apie 10-12 nužudytųjų, Izraelyje publikuoti šaltiniai kalba apie
  30-40 čia nužudytų žmonių.
  Rūta: Izraelio šaltiniai du tris kartus padidina tiek aukų skaičių, tiek žiau­
  rumo mastus.
  Efraimas: Dėl to mes ir nesutariame. Aplankėme sinagogą, t. y. kas belikę
  iš sinagogos, šiandien tapusios privataus asmens sandėliu. Tai ne Lietuvos
  kaltė - sovietų valdžia pavertė sinagogą ūkinių prekių parduotuve jau prieš
  daugelį metų. Užlipome į antrąjį sinagogos aukštą, kur kitados melsdavosi
  moterys. Čia žydai buvo laikomi tol, kol juos išvedė, konvojavo į Ukmergės
  kalėjimą ir netrukus jie buvo nužudyti Pivonijos miške. Aš galiu tik įsivaiz­
  duoti tas siaubingo nerimo kupinas maldas, kurias kalbėjo žydai melsdami
  Dievo, kad juos išgelbėtų. Jie tikriausiai nežinojo, kas jų laukia, tačiau jautė,
  kad juos visus ištiks baisi lemtis.
  Dabar tai tik mažas taškelis tarp daugelio kitų taškų - masinių žudynių vietų
  Lietuvoje. Vienas žydų kilmės lenkų istorikas, Janas Grossas, parašė knygą
  „Kaimynai“ apie žudynes Lenkijos miestelyje Jedvabne. Ten vietinius žydus
  sušaudė patys lenkai. Pasirodžius šiai knygai visa Lenkija buvo sukrėsta.
  Taip ir turėjo įvykti. Aš sakau sau: čia pat, už sienos, yra šalis, pilna tokių
  vietų, vienas ištisas Jedvabnas, ir ši šalis iki šiol nėra sukrėsta to, kas tuomet
  įvyko. Štai apie ką mes turime kalbėti. Nesvarbu, kad esame iš priešingų ba­
  rikadų pusių, skirtingų pozicijų, bet mūsų jausmai tam tikra prasme pana­
  šūs, taip pat ir mūsų tikslas: atskleisti tiesą, pasiekti, kad žmonės ją išgirstų
  ir suvoktų.
  Rūta: Aš galvoju apie savo senelį, kuris tikrai nekentė sovietų valdžios, ir
  jeigu jis buvo komisijoje, kuri sudarė žydų komunistų sąrašus, jis nežinojo,
  kokiam tikslui tie sąrašai sudaromi... Galvoju apie tuos 10-12 ar 30-40 -
  anot jūsų - vyrų, kuriuos vedė per laukus, per krūmus link brūzgynų ša­
  lia Šventosios. 700 metrų kelias žemyn, į mirtį. Jie žinojo, kur yra vedami,
  nes juos vedė penki ginkluoti vyrai. Neapkenčiu tokių vietų. Niekad neičiau
  200Kelione
  pasivaikščioti, nesibraučiau prie upės per aukštą žolę, pilną erkių. Tai bjau­
  riausi Lietuvos gamtos lopinėliai. Kai matau tokias krūmynais ir brūzgynais
  apaugusias neįžengiamas vietas, pagalvoju: jei mane suvažinėtų ir įmestų į
  tokius krūmus, niekas nerastų, kol nepasklistų dvokas... Tai bjaurus, baisus
  paskutinis žmogaus kelias. Bjauri vieta gulėti po mirties. Prieš kalbėdamas
  Kadišą jūs parodėte man sraigę, kuri šliaužė per paminklą jūsiškiams. Nesa­
  kėte nieko, bet supratau, jog norite, kad tą sraigę nuimčiau. Taip ir padariau.
  Nuėmiau sraigę nuo paminklo jūsiškiams.
  Efraimas: Taip. Ačiū už tai. Dabar važiuojame per Kavarsko miestelį cen­
  trine Ukmergės gatve. Ši gatvė, kaip teigiama liudininkų pasakojimuose, ne­
  trukus po nacių armijos atėjimo buvo padegta. Ją padegė vietiniai, nes joje
  gyveno žydai. Keista, Rūtos senelis ir tėvas gyveno kaip tik šioje gatvėje - ką
  tik matėme jų namą.
  Rūta: Aš tuo netikiu, mano tėvas būtų papasakojęs apie gaisrą. Tėvas gimė
  1921 m., taigi karui prasidėjus jam buvo dvidešimt. Jis studijavo Kaune, bet
  vasaras leisdavo čia, Kavarske, padėdamas tėvams ūkyje. Jis pasakojo man
  apie tai, kaip gyveno čia prieš karą greta žydų ir kad antisemitizmo beveik
  nebūta. Jūs nuolat, be paliovos kartoj ate, kad lietuviai tik ir troško susidoroti
  su žydais prieš pasirodant naciams. Galbūt tai buvo pavieniai atvejai, bet
  aš negaliu patikėti, kad tai buvo visuotinis reiškinys. Niekada apie tai nesu
  girdėjusi iš savo senelių ar tėvų. Žinau, kas vyko Lietuvoje atėjus naciams,
  bet labai prašau neversti manęs tikėti, kad visuotiniai žiaurumai prasidėjo
  dar iki jiems pasirodant.
  v.
  Efraimas: Gerai. Paskaitysiu jums ištrauką iš knygos „Lietuvos žydai“ -
  Yahadut Litą , išleistos Izraelyje. Ketvirtas tomas. Skyrius apie Ukmergę.
  „Ukmergėje buvo daug lietuvių, kurie vos tik prasidėjus karui plėšė žydų
  namus, kankino ir žudė žydus. Moterys, kurios dirbo žydų namuose, atsi­
  vesdavo ginkluotus vyrus ir rodydavo, kur paslėptos žydų turėtos vertybės.“
  Rūta: Kai sakote „daug“, man stoja širdis. Kas yra „daug“? Tai, ką jūs sakote,
  tarsi padaro visą mano šalį viena didele pabaisa. Visi du milijonai lietuvių
  201K e l i o n ė su p r i e š u
  metų metus laukė progos nužudyti savo kaimynus žydus, 600 metų gyvenu­
  sius šalia? Ir pagaliau sulaukė?
  Efraimas: Aš nesakiau „visi lietuviai“. Sakiau „daug lietuvių“. Iš tikrųjų jų
  buvo daug. Ukmergė buvo didelis miestas. Čia gyveno 8000 žydų...
  Rūta: Kiek yra „daug?“
  Efraimas: „Daug“ yra šimtas, penkiasdešimt, aštuoniasdešimt, du šimtai.
  Kas jums darosi? Jūs pernelyg jautriai reaguojate.
  Rūta: Taip, aš reaguoju jautriai, kai mano tauta yra šmeižiama. Tai normalu.
  Kai jūs sakote „daug lietuvių“, mane tiesiog ima pykinti.
  Efraimas: Turiu pasiūlymą. Galite sugiedoti Lietuvos himną, jeigu nuo to
  jums bus geriau. Kaip tai darė jūsų tautiečiai po „Lietūkio“ garažo skerdynių
  Kaune.Uk me r g ė / V i l k o mi r
  XIX a. pabaigoje Ukmergėje gyveno 7287 žydai (53y8 proc . visų miestelio gy­
  ventojų).
  Važiuojame keliu, kuriuo 1941 m. rudenį žydus vedė iš sinagogos. Mano
  senelis Jonas jų nelydėjo. Laimė, seneliui tuo metu jau buvo 60 metų, tai joks
  policijos viršininkas jo niekur negalėjo įpainioti. Ar vedė žydus Balys Šimkė,
  suimtas ir kalėjęs kartu su Jonu? Tardymo protokoluose parašyta, kad taip.
  Kad už žydų konvojavimą ar saugojimą Šimkė gavo atlygį - žydų namą ir
  4,5 hektaro žemės. Kitur parašyta, kad Šimkė buvo baltaraiščių vadas, dar
  kitur - kad Ukmergės žudynių liudijimuose greta Čiukšio pavardės mini­
  mas B. Šimkus? Ar čia tas pats Balys Šimkė, su kuriuo mano senelis įtrauktas
  į vieną bylą?
  Penki šimtai Kavarsko žydų iš sinagogos buvo atvaryti į Ukmergės kalėjimą.
  Kalėjime tebuvo 37 kameros. Per 1941 m. liepą kalinių skaičius išaugo nuo
  45 iki 789. Kalėjimo knygose fiksuotas maitinamų kalinių skaičius:
  203Kelionė su priešu
  Rugsėjo 1 d. - 667 suaugusieji, 8 vaikai.
  Rugsėjo 5 d. - 1409 suaugusieji, 24 vaikai.
  Rugsėjo 6 d. - 11 suaugusiųjų, 0 vaikų.
  Mes sustojame prie Vaitkuškio dvaro griuvėsių. Čia buvo suvaryti tūkstan­
  čiai žydų. Keleliu vesti žemyn, grupėmis. Grupėmis sušaudyti. Dvaras pri­
  vatus. Aptvertas. Jokio ženklo, žinoma, nėra. Dvaras, matyt, laukia Europos
  Sąjungos paramos ir bus restauruotas. Tuomet čia bus ženklas - Europos
  Sąjungos logotipas. Mirtis neturi logotipo, todėl jo čia ir nėra.
  1941 METAI
  Liudytojas Adomas Daniūnas, 24 metų, Kavarsko ligoninės dezinfekuotojas,
  įstojęs į baltaraiščių būrį, nes Kavarsko policijos viršininkas jam grasinęs:
  jeigu nestos, bus išsiųstas į Saksoniją.
  1941 metų spalio ar rugsėjo mėnesį, tiksliai neprisimenu, man kartu su kitais
  Kavarsko nacionalistų būrio dalyviais vieną kartą teko dalyvauti masiniame
  žydų tautybės asmenų šaudyme Pivonijos miške.
  Vaitkuškio dvaras, kuriame 1941 m. mirties laukė tūkstančiai žydri, jau privatizuotas. Autorės nuotr.
  204Kelionė
  Maždaug 10 valandą ryte tą dieną pas mane į namus atėjo Čiukšys Karolis ir
  liepė man kartu su juo važiuoti į Ukmergę, jis man pasakė, kad policijos vir­
  šininko įsakymu aš turiu vykti sargybon į Ukmergę. Tačiau, ką reikės saugoti,
  jis man nesakė.
  Aš apsirengęs kartu išėjau su Čiukšiu Karoliu iš savo buto, kuris tuo metu buvo
  mokyklos patalpose. Prie mokyklos ant kelio pamačiau vežimus, kuriuose sė­
  dėjo Kavarsko nacionalistų būrio dalyviai. Kiek iš viso buvo vežimų, dabar
  neprisimenu, o taip pat neprisimenu, kam jie priklausė bei kas buvo vežikais.
  Iš Kavarsko važiavom apie 12 vyrų. Visi buvo ginkluoti kariškais šautuvais.
  Man šautuvą tuo metu davė Čiukšys, kuris buvo grupės vyresniuoju. Gavau
  rusišką karabiną. Karabinas gulėjo vežime, į kurį aš buvau pasodintas. Šovi­
  niai buvo apkaboje, t. y. karabinas buvo užtaisytas koviniais šoviniais.
  Išvažiavę iš Kavarsko maždaug 10.30 mes nuvažiavom tiesiai į Vaitkuškio dva­
  rą. Dvaras nuo Ukmergės buvo maždaug už 4-5 kilometrų. Dvaro griuvėsiai
  tebestovi ir dabar visai netoli kelio, einančio iš Ukmergės į Vilnių. Atvažiavę į
  dvarą mes sustojome jo kieme ir visi iš vežimų išlipome. Atvažiavom maždaug
  1-2 valandą dienos. Atvažiavę į dvarą mes radom jame prisirinkusių apie 100
  ginkluotų vyrų. Iš jų dalis buvo uniformuotų vokiečių bei policininkų. Mes visi
  buvome apsirengę civiliais rūbais. Apart mūsų, civiliais rūbais buvo apsirengę
  daugiau kaip pusė visų buvusių Vaitkuškio dvare ginkluotų vyrų. Vokiečiai
  buvo uniformuoti žalsva uniforma. Policininkai buvo apsirengę buvusia bur­
  žuazinės Lietuvos policijos uniforma.
  Maždaug po valandos laiko, kai mes atvažiavome į dvarą, iš kluono man ne­
  pažįstami asmenys apsiginklavę šautuvais atvarė būrį žydų tautybės piliečių,
  kurių tarpe buvo vaikai, moterys! vyrai ir seneliai. Iš viso būryje galėjo būti
  apie 50 žmonių. Čiukšys mums visiems atvažiavusiems Kavarsko nacionalistų
  būrio dalyviams liepė perimti šį žydų tautybės būrį dvaro kieme iš atvariusių­
  jų iš pastato ir varyti keliuku miško link. Iš pradžių mes nesusigaudėme, kam
  mes turime juos varyti į mišką. Mums sakė, kad juos siunčia kur tai į darbą.
  Lauko keliuku, einančiu link miško, mes juos nuvarėme į aikštelę, esančią miš­
  ke maždaug 40-50 metrų nuotolyje nuo miško pakraščio. Koks aikštelės plotas
  buvo, dabar neprisimenu. Aikštelėje buvo keletas didelių duobių. Duobės buvo
  205K e 11 o n 6 s u p r i e š u
  maždaug vienodos. Jos galėjo būti maždaug apie 20 metrų ilgio, 2,5 m pločio
  ir apie 2 metrus gylio. Duobės galai buvo nuolaidūs. Prie duobių mes radome
  grupę žmonių. Jų tarpe buvo maždaug 20 uniformuotų vokiečių bei policinin­
  kų. Jie buvo apsupę iš visų pusių miško aikštelę. Taip pat buvo apie 10 ar 15
  civiliai apsirengusių ginkluotų vyrų.
  Kai mes atvarėme juos į miško aikštelę, Čiukšys Karolis visiems žydų tautybės
  piliečiams liepė nusirengti iki apatinių rūbų. Kai jie nusirengė, Čiukšys jiems
  liepė sueiti į duobę. Vieni suėjo, o kiti eiti nenorėjo. Tuomet Čiukšys ir man
  nepažįstami civiliai apsirengę ginkluoti vyrai pradėjo juos mušti medinėmis
  lazdomis ir varyti į duobę. Lazdas jie išsilaužė iš miške augusių krūmų.
  Mes visi stovėjom ant duobės krašto. Ant priešingo duobės krašto stovėjo 5 ar
  6 vokiečiai su automatais. Kai visus žydų tautybės piliečius suvarė į duobę,
  liepė jiems greta vienas kito sugulti. Jie sugulė kaip pakliuvo. Kai visus žydų
  tautybės piliečius suguldė į duobę, mums visiems liepė išsirikiuoti prie duobės
  krašto į vieną eilę. Prie duobės krašto išsirikiavom visi atvažiavę Kavarsko
  nacionalistų būrio dalyviai be išimties. Išsirikiavom maždaug vieno metro
  nuotolyje nuo duobės krašto. Kai mes išsirikiavom, mums kažkas liepė už­
  taisyti šautuvus, ką mes ir padarėme. Po to kažkas lietuviškai sukomandavo:
  „Į duobę ugnis!“
  Po komandos „ugnis“ mes visi iššovėme į duobę. Aš iššoviau tik vieną kartą,
  bet kur pakliuvau, nemačiau. Po šio šūvio man sudrebėjo rankos ir tai pa­
  matęs stovėjęs kitoje duobės pusėje vokietis mane nuvarė nuo duobės. Vienas
  iš jų, kalbėjęs lietuviškai, man liepė padėti šautuvą į šalį ir pasiimti kastuvą.
  Kastuvai buvo netoli duobės. Mūsų grupė sušaudė tik pačią pirmąją žydų tau­
  tybės piliečių grupę. Ją sušaudę mes užlyginom duobę su kastuvais ir pasiėmę
  ginklus sugrįžom į dvarą ir daugiau tą dieną nešaudėm.
  Klausimas. Kodėl jūs ankstesnio apklausimo metu nepasakojote apie masinius
  tarybinių piliečių šaudymus Pivonijos miške?
  Atsakymas. Anksčiau aš nenorėjau prisipažinti, kad dalyvavau masiniame
  tarybinių piliečių šaudyme Pivonijos miške todėl, nes man buvo gėda.*
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 47397/3, t. 3, p. 277-282.
  206Kelionė
  Karolis Čiukšys sovietų saugumo taip ir nebuvo nuteistas. Turėjo ką pasiū­
  lyti?
  K. Jagerio raporte pateikta Ukmergės žudynių statistika:
  1941 m. rugsėjo 5 d.:
  4709 žmonės. Iš jų 1123 vyrai, 1849 moterys, 1737 vaikai.*
  „Prašau atsižvelgti į mano žemą išsimokslinimą ir skirti man
  švelnesnę bausmę. “
  Ukmergės kalėjimo viršininko J. Kuzmicko apeliacija. Kuzmic­
  kas pagal sąrašą priimdavo žydus į kalėjimą ir pagal sąrašus
  išduodavo juos šaudyti. Jis taip pat dalyvavo kariant 117 žydų
  daržinėje šalia dvaro ir šaudant žmones Pivonijos miške.
  2015 METAI
  Kapai Pivonijos miške. Autorės asm.
  * Masinės žudynės Lietuvoje, 1941-1944, p. 134.
  207K e l i o n ė su p r i e š u
  Efraimas: Pivonijos miškas... Čia nužudyti 10 239 žmonės. Tai mano turimi
  duomenys. Visi jie buvo suvaryti iš Ukmergės, Kavarsko ir visų aplinkinių
  kaimų ir miestelių. Pats baisiausias dalykas, kad šios vietos neįmanoma ras­
  ti. Mes stovime prie 14 milžiniškų supiltų kapų, ženklinančių keturiolika
  duobių. O Dieve, mes stovime ant vieno kapo viršaus, stovime ant tūkstan­
  čių žmonių palaikų!
  Rūta: Neįmanoma protu suvokti, kad po mumis - krūvos bet kaip sumestų
  kūnų, kaulų, kaukolių... Kalnai jų, sluoksnis ant sluoksnio, metrų metrai...
  Žinote, yra toks garsus lenkų psichiatras Antonis Kępinskis, perėjęs Miran­
  da de Ebro koncentracijos stovyklą. Jis rašė, kad išgyvenusieji koncentraci­
  jos stovyklą vėliau, grįžę į normalų pasaulį, nebegalėdavo dalyvauti jokiose
  laidotuvėse. Juos imdavo juokas: šitiek sujudimo dėl vieno numirėlio... Bai­
  su sakyti, bet kartais aš pagalvoju, kaip po šios kelionės lankysiu artimųjų
  kapus. Kiekvienas kapas gražus, prižiūrėtas, įvardytas... Ravėsiu gėlynus,
  valysiu paminklus, degsiu žvakeles kaip įpratusi, bet ir galvosiu apie kito­
  kius kapus - apie dešimtis tūkstančių ne savo artimųjų, po žeme suverstų
  bevardžių žmonių - skylėtomis kaukolėmis, išplėštais žandikauliais, išlup­
  tais dantimis... Apsikabinusius savo vaikus, kuriuos sukišo žemėn gyvus...
  Ir tokių vietų Lietuvoj - 227... Kaip gali būti, kad Lietuvos žemė daugiau
  nebesikilnoja?
  Efraimas: Visi Lietuvoje turėtų galvoti taip, kaip dabar galvojate jūs...
  Rūta: Taip ir bus kada nors. Žiūrėkite, jau yra teigiamų poslinkių. Štai Pivo­
  nijos miške nei metaliniai stulpai aplink paminklą, nei metalinės grandinės
  nepavogtos kaip Kavarske.
  Prieš mums sėdant į automobilį susirandu užrašus iš Ypatingojo archyvo -
  atsiverčiu vieną ekshumacijos protokolą, apie kurį nuolat iki šios kelionės
  pradžios galvojau ir kurį moku beveik atmintinai. Perskaitau jį, bet Efraimui
  neišverčiu. Kam?
  208Kelionė
  Palaikai kapuose palaidoti 2-3, vietomis 4 sluoksniais. Viename kape lavonai
  rasti susirietę, jų galūnės pritrauktos prie pilvo ar prie krūtinės, o viršutinės jų
  galūnės didžiumoje ties veidu, akimis ar apgobia vaikų lavonus.
  Važiuojam Ukmergės centro link. Galvoju apie Pivonijos miške nužudytus
  vaikus ar paauglius. Prisimenu mokykloje deklamuotą Justino Marcinke­
  vičiaus eilėraštį - vieną mano mėgstamiausių: „O, kiek einšteinų ir galilė-
  jų šešiolikmečiais žemėje miega!“ Poetas rašė apie miško brolius, ne apie
  nužudytus žydus. Turbūt tik sutapimas, kad paminėjo Einšteiną, žydą. Tik
  sutapimas, kad šešiolikmečius žydus, busimuosius einšteinus, 1941-aisiais
  žudė ne ką už juos vyresni lietuviai. Ne galilėjai.
  Sustojame Ukmergės centre. Užeinam į Ukmergės miesto muziejų. Klausia­
  me apie Holokaustą. Apie Pivonijos mišką. Štai, rodo mums, Holokaustui
  skirtas stendas. Įrengtas Tarptautinio Holokausto atminties aljanso (angį.
  International Holocaust Remembrance Alliance, IHRA) lėšomis. Kelios nuo­
  traukos ir tradicinis, privalomasis tekstas, toks kaip ir Švenčionių muziejuje
  ar lankstinukuose: žydai buvo suimti, buvo vežami, buvo nužudyti. Kas su­
  ėmė? Kas nužudė? Koks skirtumas? Juk tai buvo seniai. Ir galų gale argi tai
  Ukmergės istorija?
  Bandome surasti aikštę, kurią Ukmergės miestas neseniai pavadino parti­
  zano Juozo Krikštaponio vardu. Niekas iš vietinių nežino nei aikštės, nei
  paminklo, nei Krikštaponio. Žino tik tiek, kad yra paminklas, kur kasmet
  atvažiuodavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Taip ir yra. Šalia centrinės
  Vytauto gatvės, prie viešosios bibliotękos, didžiulis paminklas su iškaltu di­
  dvyrio bareljefu. Krikštaponis garsus tuo, kad buvo Antano Smetonos sesers
  sūnus, ir mažai kam težinoma, kad jis prieš partizanavimą dorai tarnavo na­
  ciams A. Impulevičiaus batalione. Dalyvavo visose skerdynėse, daugiausia
  Baltarusijoje, buvo vienas iš ten vykusių egzekucijų vadų. Lietuvos istorikų
  duomenimis, A. Impulevičiaus batalionas ten nužudė 15 452 žydus. 2002 m.
  Lietuvos prezidento dekretu Juozui Krikštaponiui suteiktas pulkininko
  laipsnis (po mirties). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
  209Kelionė su priešu
  Paminklas Juozui Krikštaponiui Ukmergės centrinėje gatvėje. Autorės nuotr.
  centras 2014 m. pripažino Juozą Krikštaponį karo nusikaltėliu. Paminklas
  tebestovi. Tik Svarinskas nebeatvažiuoja. Atvažiuoja kiti Lietuvos patriotai.
  Įdomu, ar Lietuvos savivaldybės prieš spręsdamos, kieno paminklus kur sta­
  tyti, atminimo lentas kabinti, gatves pavadinti, bent paklausia istorikų, kas
  210Kelionė
  per vieni buvo tie didvyriai iki savo didvyriškos antisovietinės veiklos? Kiek
  žmonių nužudė?
  Stovim prie didžiulio budelio paminklo ir man gėda žiūrėti Zuroffui į akis.
  Jis irgi nežiūri man į akis, žiūri tiesiai į bareljefą ir kartoja: „Šūdas. Šūdas.
  Šūdas.“ Galvoju, geriau to paminklo būtume neradę.
  POKALBIS SU PRIEŠU. UKMERGĖ-VILNIUS
  Efraimas: Ukmergės kraštotyros muziejuje, trečiame aukšte, yra Holo-
  kaustui skirtas stendas. Šis stendas įrengtas su Tarptautinio Holokausto at­
  minties aljanso pagalba. Štai kas čia parašyta apie Holokaustą: „1941-ųjų
  rugpjūčio 18-19 dienomis ir rugsėjo 5-ąją Pivonijos miške netoli Ukmergės
  buvo nužudyta daugiau nei 6354 žmonės.“ Tačiau čia neparašyta, kas juos
  nužudė. Labiausiai mane papiktino detalė, kad šio atskiro stendo įrengimą
  finansavo Holokausto atminties aljansas - 1, y. ši organizacija moka pinigus
  už tai, kad nusikaltimai Lietuvoje būtų slepiami! Tai vyksta mieste, kuriame
  gyveno daugiau kaip 8000 žydų...
  Rūta: Geriausia Holokausto edukacija būtų ne stendas muziejuje su keliais
  abstrakčiais sakiniais, o ženklai visose su žudynėmis susijusiose vietose. Ka­
  varske ant privataus garažo ar sandėlio, buvusios sinagogos, kur buvo suva­
  ryti Kavarsko žydai. Šalia Vaitkuškio dvaro, kuris irgi privatus. Po dešimties
  metų niekas nežinos, kas ten vyko. Niekas nežino ir dabar, deja...
  Pakeliui į Vilnių aplankome dar dvi gėdingas vietas. Tikriausiai čia, pake­
  liui į Želvą, Antakalnyje II kalėjimo viršininkas, menku išsilavinimu teisme
  skundęsis J. Kuzmickas su bendražygiais pakorė kone 100 žydų. Pakorė dar­
  žinėje. Kodėl taip vargo ir korė, juk paprasčiau buvo sušaudyti kaip ir visus
  kitus 10 000 Pivonijos miške. Žudynių vieta nepažymėta. Nuorodos nėra.
  Ten, kur buvo pakarti šie Ukmergės žydai, buvo pastatytas mėsos kombina­
  tas. Dabar tas kombinatas gamina kažką kita.
  211Kelionė su priešu
  Šešuolių žydų žūties vieta netoli Ukmergės. Paminklo nėra. Autorės nuotr.
  Važiuojame toliau. Prie Šešuolių kaimo turėtume rasti dar vieną paminklo
  nevertą žudynių vietą. Nežinia, kas tokie čia žuvo, kiek jų ir kada. Pama­
  tę stulpelį - nuorodą, ropščiamės per šabakštynus į kalvą ir netrukus prieš
  mūsų akis atsiveria didelė šakomis, stagarais ir kelmais užversta duobė. Ma­
  tyt, čia ir guli ištisomis šeimomis sušaudyti Šešuolių žydai.
  POKALBIS SU PRIEŠU. ŠEŠUOLIAI-VILNIUS
  Rūta: Jeigu niekas nesirūpina žydų žūties vieta, masinėmis kapavietėmis, vi­
  suomenei transliuojama labai paprasta žinia: tai, kas čia įvyko, yra nesvarbu.
  Šitų žmonių žūtis nesvarbi... Jų atminimas nesvarbus, jų gyvenimas nesvar­
  bus ir nesvarbus jų praradimas. Žydai atvesti ir pakarti arba sušaudyti - na
  ir kas? Buvo karas. Be to, tai seni laikai, ir tai ne mūsų žmonės. Ne mūsų
  žmonės žuvo, ne mūsų žmonės žudė. Ar nėra kitų problemų, kaip sakė mu­
  ziejaus direktorė Švenčionyse?
  212Kelionė
  Efraimas: Tai šiurpi žinia. Tie žmonės nebuvo jums žmonės. Jų kapai jums
  nėra jokie kapai.
  Rūta: Nesame tokia turtinga šalis, kad pastatytume paminklus, nuorodas ir
  prižiūrėtume 227 žydų žudynių vietas Lietuvoje.
  Efraimas: Apie tai reikėjo galvoti prieš pradedant šaudyti žydus.
  Rūta: Tie, kurie šaudė, nebuvo labai raštingi. Tai ir nepaskaičiavo... Jei jau
  kalbame taip bjauriai, pasakysiu dar kai ką. Pastebėjote įspėjamuosius žen­
  klus pakelėse? „Kiaulių maro pavojus“. Jeigu mūsų kiaules ištinka maras, tai
  gal ir žydai mirė nuo kažko panašaus. Ar yra koks skirtumas?
  Efraimas: Tikriausiai ne.
  Rūta: Ne, skirtumas yra. Kiaulių daugiau. Ar šitas humoras pernelyg juodas?
  Holokaustas buvo žydų maras. Jeigu norite, dabar laisvai galit man užvožti.
  Efraimas: Ne. Tai kelionė be smurto. Mes susitarėme.Šeduva / Shadeve
  XIX a. pabaigoje Šeduvoje gyveno 2513 žydų (56,2 proc. visų miestelio gy­
  ventojų).
  Efraimas: Važiuojame į Šeduvą. Tai miestas, kuriame gimė mano močiutė
  iš mamos pusės - Bertha (Batjia) Zar. Paskambinau mamai į Jeruzalę ir pra­
  džiuginau, kad lankau jos mamos gimtinę. Žarų šeima buvo gana pasiturin­
  ti. Iš kur žinau? Šeduvoje veikė Telšių ješivos padalinys. Čia studijuojantys
  berniukai gyveno bendrabutyje, kuriame nebuvo valgyklos. Jie buvo pa­
  skirstyti po žydų namus, šeimas, kuriose kasdien valgydavo. Viena iš tokių
  šeimų, priėmusių prie savo stalo keletą ješivos studentų, buvo mano močiu­
  tės šeima. Prie pietų stalo močiutė sutiko mano senelį, tuometinį ješivos stu­
  dentą. Jie pamilo vienas kitą ir susituokė. Vėliau abu išvyko į Ameriką. Taigi
  jie išgyveno, nežuvo per Holokaustą kaip mano senelio brolis Efraimas. Tuo
  metu, prieš karą, daugiau nei pusė Šeduvos gyventojų buvo žydai. Šiandien
  čia nėra nė vieno žydo. Net neverta to sakyti, tai akivaizdu. Štai eina pagy­
  venęs vyras. Galbūt jis mums parodys, kur yra Šeduvos žydų kapinės, ten
  palaidoti mano proseneliai. Sustokim ir paklauskim jo.
  214Kelione
  Čia stovėjo didžiausia Šeduvos sinagoga. Autorės nuotr.
  Taip mes susipažįstame su Romu. Romas, 30 metų dirbęs melioracijoje, pui­
  kiai pažįsta visas Šeduvos apylinkes. Važiuojame į žydų kapines. Paskui -
  į aerodromą, kurio angaruose buvo laikomi žydai prieš vedant sušaudyti.
  Miesto centre vietoj sinagogos - keli laikini turgaus paviljonai. „Sovietiniais
  laikais sinagoga stovėjo, - pasakoja Romas, - tai čia vykdavo gyvulių paro­
  dos. Paskui nugriovė.“
  Romas - pirmas mūsų kelionėje sutiktas žmogus, kuris pasako savo vardą ir
  pavardę. Jis pasakoja:
  Tėvukas buvo ūkininkas, jaučius augino. Tai daugiausia žydai pas jį pirkda­
  vo. Mokėdavo auksiniais pinigais. Su žydų vaikais kartu mokinomės, kartu
  žaidėm ir visiems po saule vietos užteko. Kai atėjo vokiečiai, mūsiškiai manė,
  kad jie čia bus amžinai, ir pradėjo lįsti prie jų, įsiteikinėti. Kiti žudė dėl turto.
  Pirmiausia ieškodavo tų, kur daugiau turto turi. Visko čia buvo, žmonės pasa­
  koja, kad ir raiti ant žydelių jodavo, ir pirštus pjaustė - taip žiedus numaustė.
  Buvo ir tokių, kurie pasisiūlydavo kokį žydelį paslėpti. Tas atsiveždavo turto
  kažkiek, o paskui jį ir įduodavo. Pas tėvo brolį taip liko daug kėdžių iš žydo
  namų. Daug baltaraiščių buvo iš Vaidatonių kaimo, ūkininkų sūnūs. Prisime­
  nu, kaip kunigas per pamokslų sakė tų jaunuolių motinoms: kaip jūs leidžiat
  savo sūnums žudyti. Juk visko turit, visko užtenka...
  215K e l i o n ė su p r i e š u
  Efraimas: Aš noriu jūsų abiejų kai ko paklausti. Žodis „žydšaudys“ - tai tik
  šiaip žodis ar jis turi neigiamą atspalvį?
  Romas: O, tai blogas žodis...
  Rūta: „Žydšaudys“ - tai žmogus, kuris šaudė žydus. Manau, lietuvių kalbo­
  je turėtų būti ir kitų panašių žodžių, apibūdinančių kitus prie Holokausto
  prisidėjusius žmones, pavyzdžiui, „žydgaudys“ - kaip yra „šungaudys“. Dar
  galėtų būti „žydvedys“ - tas, kuris konvojavo į žudynių vietas, arba „žydva-
  gis“ - kuris plėšė žydų namus arba lupo dantis...
  Efraimas: O kaip pavadinsit žmones, kurie buvo šio proceso užnugaris -
  Lietuvos aktyvistų frontas arba Lietuvos laikinoji vyriausybė?
  Rūta: Šie žmonės gal ir nenorėdami pakeitė Lietuvos himno žodžius. Vietoj
  „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ jie savo veiksmais tarsi teigė: „Vienybė
  be žydų“...
  Efraimas: Tai liūdnas pokštas. Bet tai tiesa. To jie ir siekė savo valstybei -
  kad Lietuva liktų be žydų. Ir jiems pavyko.
  Rūta: Ne, jiems ne viskas pavyko. Vienybės mes taip ir nepasiekėme.
  Efraimas: Jiems pavyko atsikratyti žydų, bet nepavyko pasiekti Lietuvos
  žmonių vienybės...
  Rūta: Štai Šeduva... Argi ne puiku - miestas be žydų. Tik pažiūrėkit, kai
  nebeliko jūsiškių, kiek tuščių namų atsirado mums apsigyventi.
  Efraimas: Aš esu pratęs prie tokio juodo humoro. Ir Jad Vašemo muziejuje,
  ir Simono Wiesenthalio centre kartais irgi taip juokaujama. Tad jūsų idiotiš­
  ki pokštai manęs nešokiruoja. Noriu paklausti Romo, mūsų gido: kiek žmo­
  nių šiuo metu gyvena Šeduvoje? Tik 300? Tai jūs nužudėte dvigubai daugiau
  žydų, nei dabar čia yra gyventojų! Nužudėt net aštuonis šimtus!
  216КеМопб
  Romas siūlo važiuoti į Radviliškį, kur gyvena vyresnioji jo sesuo Jūra. Ji pui­
  kiai prisimena tuos įvykius. Važiuojame.
  Jūra, Romo sesuo, pensininkė, buvusi lietuvių kalbos mokytoja. Kai prasidė­
  jo karas, jai buvo 12 metų. Klausomės jos pasakojimo:
  Buvo labai baisu. Mes pažinojom tuos žmones. Viena žydaitė, gal 18 metų,
  man labai patiko, kur parduotuvėj dirbo, savininko duktė, ir dabar ten par­
  duotuvė yra, „Aibė“. Nebuvo jokių priešiškumų mokykloj, klasės buvo ša­
  lia. Kai žudynės prasidėjo, vaikinai baltus raiščius užsirišę varinėjo žydus
  iš namų, neleido eiti šaligatviu, mačiau, kad varė gatve. Buvo ir vaikų. Kur
  varė - nežinau. Sako, pirmiausia suvarė į sinagogą, kur dabar turgus. Varė iš­
  tisai, liepos mėnesį pradėjo ir varinėjo daug dienų. Vokiečių tuo metu nebuvo
  miestely nė vieno. Žmonės apie tas žudynes kalbėjo įvairiai - buvo labai daug
  užjaučiančių, tų, kurie gerai pažinojo žydus. Mūsų tėvai, atvažiavę iš kaimo,
  juk visuomet pastatydavo vežimus žydų kieme. Ir kai būdavo žydų Velykos, jie
  duodavo tėvams macų.
  Kunigo pamokslą aš irgi girdėjau, kur kalbėjo žudikų motinoms. Šaukė: „Kaip
  jūs leidžiat savo vaikams žudyti? Kraujas reikalaus kraujo!“ Jie pargrįždavo
  nešini kruvinais rūbais, motinos skalbdavo tuos rūbus upelyje. Mes niekas ne­
  matėm žudynių, tik kalbas girdėjom. Miestely juk nieks nežudė. Kas gyveno
  prie miško, matė, kaip veža, girdėjo, kaip šaudo, ir pasakojo kitiems. Kada
  jau šaudė, ten, be abejo, buvo ir vokiečių. Žinojo visi, kad toks Senulis daug
  nužudė... Grinius irgi... Jis buvo matematikos mokytojas. Paskui grįžo rusai ir
  išvežė jį į Sibirą. Liko sūnus, anūkų yra. Yra ir kitų, kur žudė, buvo išvežti ir
  paskui grįžo iš Sibiro atgal.
  Žmonės kalbėjo apie žydšaudžius. Šeduvoj visi jie po karo išmirė. Paprasčiau­
  siai - gėrė be proto. Jiems vaidenosi tos žudynės, tai turėjo gerti. Gal vis tiek
  sąžinė buvo. Ir gerti turėjo iš ko. Nei jie dirbo kur, nei ką. Prasigėrė visi. Žmo­
  nės sakė - jie užsidegė iš vidurių. Buvo tokie žmonės - tikrai prasti. Labai
  prasti. Nežinau, ar tie ūkininkų sūnūs šaudė, gal tik varė žydus. Buvo tokių
  bedarbių, girtuoklių, jie norėjo prisiplėšti. Žmonės negerbė jų, vadino „žyd­
  217K e l i o n ė su p r i e š u
  šaudžiais“. „ Žydšaudys'‘ - tai jau paskutinis žmogus. Pasakyti ką nors prieš
  žmonės bijojo. Labai bijojo. Karas juk. Baisus laikas buvo. Neatsimenu , ar kas
  bandė gelbėti ir slėpti žydus , nes žinojo: gelbėsi - pats pražūsi.
  Specialiosios komisijos aktas, 1944 rugsėjo 10 diena
  Liaudiškių miške buvo apžiūrėti 20 lavonų , iš jų 8 vaikų lavonai
  (6-8 metų)y visų kaukolėse rasti defektai. Lavonų galvose rasti
  i sužalojimai , vaikų kaukolių kaulų skilimai liudija taiy kad šie
  į sužalojimai buvo padaryti dar jiems esant gyviems tvirtu buku
  į daiktu arba trenkiant jų galvas į tvirtą paviršių.
  Į
  l
  ; Komisijos primininkas Siromolotnyj*
  POKALBIS SU PRIEŠU. KELIONĖ ŠEDUVA-VILNIUS
  Rūta: Ir Romas, ir Romo sesuo pasakė kai ką svarbaus, apie ką aš niekuomet
  nepagalvojau. Kai 1941-aisiais atėjo vokiečiai, dauguma lietuvių manė, kad
  jie atėjo ilgam. Todėl turbūt daug jaunų žmonių Lietuvoje tikėjosi: jeigu jie
  bendradarbiaus su vokiečiais, jie ne tik išgyvens, bet ir gyvens gerai ir pa­
  siturimai. Tai vienas iš veiksnių, paaiškinančių, kodėl buvo bandoma įtikti
  naciams.
  Efraimas: Aš nė kiek neabejoju, kad tie lietuviai, kurie buvo pasirengę žu­
  dyti, norėjo įtikti naciams. Tai dar vienas žudikų motyvacijos aspektas. Aš
  pažvelgčiau į tai iš kitos perspektyvos: vienas iš pagrindinių motyvų buvo
  noras, kad Lietuva vėl būtų nepriklausoma valstybė. Viena vertus, lietuviai
  norėjo atgauti nepriklausomybę, kita vertus, jie žinojo, kad vokiečiai neap­
  kenčia žydų. Tad jie buvo įsitikinę, kad vokiečiams patiks, jeigu lietuviai pa­
  tys savo rankomis išnaikins Lietuvos žydus.
  Ši kelionė nuo vienos masinės kapavietės prie kitos yra siaubinga. Kai įvei­
  ki tą siaubą, apima kitas jausmas - pyktis. Pyktis, kad tai įvyko, kad nieko
  * LYA, К -l, ap. 46, b. 1276, vokas 37-2.
  218Kelionė
  negalima padaryti, kad sugrąžintum tiems žmonėms gyvybę. Tai yra kaina,
  kurią žydai sumokėjo už visas jūsų „motyvacijas“ ir „priežastis“. Jūs, lietu­
  viai, ieškote pasiteisinimų, kad palengvintumėte savo kaltės naštą. Kai kurie
  iš jūsų vis dėlto jaučia kaltę, gėdą, pasibjaurėjimą, nors jūsų giminaičiai gal
  ir nepaspaudė gaiduko. Visi jūsų žmonės turėjo vienokių ar kitokių motyvų.
  Rūta: Nes jie buvo žmonės.
  Efraimas: Taip, suprantu. Žinote, kuo ypatinga bus šita knyga? Jūs rašote
  apie žmones tarsi akių lygyje, tarsi žiūrėdama tiems žmonėms į akis. Žvel­
  giate į tuos įvykius ne kaip istorikė, o kiekvieno žmogaus akimis. Norite, kad
  skaitytojas galėtų susitapatinti su aprašomu žmogumi.
  Rūta: Jeigu noriu, kad Lietuvos skaitytojai įdėmiau pažvelgtų į tuos savo
  tautiečius, kurie žudė, privalau pati į juos pažiūrėti kaip į žmones. Ne kaip į
  visuomenės atmatas, kurias galėtume lengva ranka nurašyti. Taigi mes da­
  bar prieiname prie vienos svarbios temos...
  Efraimas: Tai yra...
  Rūta: Tai yra žmogžudžio dienoraštis. Ypatingojo būrio nario sapnai, ku­
  riuos jis užrašė Lukiškių kalėjime laukdamas sušaudymo. Aš išverčiau ir nu­
  siunčiau jums tuos sapnus, o jūs atrašėte, kad negalite jų skaityti, nes jums
  tiesiog bloga. Kad jus supykino. Aš galvojau: kaip gali būti, kad žmogus, ku­
  ris tiria Holokausto nusikaltimus 35 metus, nepajėgia skaityti žmogžudžio
  sapnų - jam darosi bloga? Kodėl? Ir radau atsakymą. Visa, ką jūs gedėda­
  vote ar skaitydavote per tuos 35 metus, buvo jūsiškių, t. y. aukų giminaičių
  ar pačių išgyvenusiųjų, liudijimai. Baisūs, sukrečiantys, bet tai buvo gerųjų
  liudijimai. Jūs niekad negalvojote, kad blogieji, t. y. žudikai, irgi buvo žmo­
  nės. Kad jie gyveno, svajojo, sapnavo košmarus, mylėjo savo vaikus ir bijojo
  mirties. Šitas naujas rakursas jus ir supykino.
  Efraimas: Netiesa. Aš visuomet žinojau, kad žudikai irgi buvo žmonės.
  Mano problema kita. Kai pradedu galvoti apie juos kaip apie žmones ir
  bandau juos suprasti, tai neišvengiamai mažina mano ryžtą patraukti juos
  atsakomybėn už padarytus nusikaltimus. Kelyje siekiant atpildo, kelyje į tei­
  219K e l i o n ė su p r i e š u
  singumą tiek daug kliūčių, kad aš negaliu sau leisti prabangos dar galvoti, ką
  tie nusikaltėliai jautė. Tuo mes ir skiriamės.
  Rūta: Jeigu aš įdėmiau pažvelgiu į tuos žmones, pabaisas ar ne pabaisas,
  ar tai reiškia, kad bandau juos pateisinti? Juk jei skaitai žmogaus sapnus,
  eilėraščius, jo liudijimus per tardymą, tas žmogus neišvengiamai tavo akyse
  tampa žmogumi...
  Efraimas: Štai čia ir yra visa esmė. Didžiausias Holokausto siaubas yra tas,
  kad nusikaltimus padarė normalūs žmonės. Prieš Holokaustą jie buvo nor­
  malūs, po Holokausto jie buvo normalūs, bet vykstant Holokaustui jie pa­
  darė pačius baisiausius nusikaltimus. Tai galima pasakyti kone apie visus
  nacių nusikaltėlius.
  Rūta: Ką jūs turite omeny, sakydamas „normalūs“?
  Efraimas: Mes kalbame apie žmones, kurie laikosi įstatymų ir visuomenėje
  priimtų normų.
  Rūta: Žinote ką? Tie žmonės buvo normalūs visą savo gyvenimą - iki Ho­
  lokausto, jam vykstant ir po jo. Tiesiog įstatymas pasikeitė. Naujas įstatymas
  „Šalin žydus“ nebuvo įrašytas į įstatymų sąvadą ar Konstituciją. Jis tiesiog
  buvo. Ir jie pakluso tam įstatymui, pakluso valdžiai, pareikalavusiai daly­
  vauti įgyvendinant šį įstatymą praktiškai. Taigi Holokausto laikotarpis ne­
  buvo „iškirptas“ iš jų, normalių žmonių, gyvenimo. Jie buvo normalūs - vi­
  sada visą gyvenimą normalūs. Tai baisu, bet tai tiesa.
  Efraimas: Tikriausiai tai tiesa. Jūsų pastaba labai įdomi, liūdna, bet svari.
  Labai svarbi įžvalga. Įtikinot mane. Deja.
  Rūta: Paprasti, įstatymų ir visuomeninių normų visuomet paisę Vokietijos
  ar šiuo atveju Lietuvos piliečiai darė tai, kas jiems buvo jų valdžios liepta. Jie
  žydus saugojo. Konvojavo. Šaudė. Kai kurie su malonumu. Kai kurie galbūt
  ne. Stengdamiesi negalvoti, o paskui - nebeprisiminti to, ką darė. Ir aš, kaip
  ir jūs, anksčiau apie tai nepagalvojau. Apie daug ką negalvojau... Žinote, kuo
  vertingi šitie mūsų pokalbiai automobilyje? Jūs, Holokausto profesionalas,
  gilinotės į šią temą trečdalį šimtmečio, 35 metus. Man ta tema nauja, prieš
  220Kelionė
  metus beveik nieko apie ją nežinojau. Aš užduodu naivius klausimus. Ta­
  čiau kartais tie naivūs klausimai ar pastabos leidžia jums į žinomus dalykus
  pažiūrėti kitaip.
  Efraimas: Taip, jie atskleidžia kai ką, ko aš nebuvau iki galo apmąstęs. Tre­
  čiasis reichas sukūrė tikrovę, kurioje moraliai pasielgti galėjo tik nedaugelis,
  tik patys stipriausi. Dauguma žmonių plaukė pasroviui. Pasroviui į Aušvi-
  cą - žudyti... Pasroviui į masines žudynes Lietuvos miškuose.
  Rūta: O dabar patylėkim ir paklausykim muzikos. Prisiminiau, kad jūs ne­
  buvote čia balandį, projekto „Būti žydu“ pabaigoje, per Jom Hašoa - Ho­
  lokausto atminimo - ceremoniją. Paklausykite psalmės, kurią mokiniai
  giedojo Rotušės aikštėje prieš važiuodami į Panerius pagerbti ten žuvusių
  žydų. 200 vaikų ant Rotušės laiptų, 500 susikabinę aikštėje, sustoję į Dovydo
  žvaigždę. Jie dainavo hebrajų kalba, gal man galėsit išversti? Iki šiol taip ir
  nežinau, apie ką toji psalmė. Tik žinau, kad Dievas hebrajiškai Hashem.
  Mes klausomės. Ilga pauzė. Efraimas neverčia psalmės žodžių. Jis nusisukęs
  į langą. Rauda.
  Efraimas: Aš tiesiog pratrūkau ašaromis. Nebegalėjau susivaldyti. Tiesiog
  pratrukau. Ir visiškai aišku kodėl. Tai, ką aš matau Lietuvoje, mane sukrečia
  šimtą kartų labiau nei apsilankymas Aušvice. Tikriausiai todėl, kad tai asme­
  niška. Visuomet maniau, kad vienintelis būdas ištverti ir daryti tai, ką darau,
  t. y. medžioju nacius, - išlaikyti šaltą galvą, pasiekti, kad Holokaustas netap­
  tų mano asmenine tragedija. Jeigu naciai neteisiami, aš turiu nepalūžti. Jeigu
  jiems pavyksta pasislėpti, turiu ieškoti toliau. Daugelį metų man tai pavyk­
  davo. Tačiau dabar jaučiu, kad mano gynybinė siena ima trupėti, kad visa
  šita kelionė tampa labai asmeniška. Kodėl mano pastangos Lietuvoje nedavė
  tų rezultatų, kurių tikėjausi? Aš buvau praktiškai vienas. Buvau svetimtautis.
  Ir pasirodžiau Lietuvoje per anksti. Atvažiavau čia jau 1991-aisiais, vos tik
  jums atgavus nepriklausomybę, ir kaip jūs sakėte, atvažiavau sugadinti ves­
  tuvių puotos. Tikrai tuo metu nesuvokiau, kad ją gadinu.
  221K e l i o n ė su p r i e š u
  Rūta: Normalu. Tai buvo ne jūsų vestuvės.
  Efraimas: Taip, tai buvo ne mano vestuvės.
  Rūta: Ir mes jūsų į jas nekvietėme.
  Efraimas: Jūs teisi. Manęs niekas nekvietė. Ir todėl mano pastangos nedavė
  deramo rezultato. Dabar tikriausiai paskutinis mano šansas ką nors pasiekti.
  Aš esu su kitu žmogumi, partneriu iš Lietuvos. Su žmogumi, kuriuo lietuviai
  pasitiki. Bent jau pasitikėjo iki šiol, kol Rūta nesiėmė rašyti apie Holokaustą.
  Jeigu tas pasitikėjimas yra, galbūt kai kurie žmonės, kurie skaitė ankstesnes
  Rūtos knygas, atsivers ir šitą, stabtels ir susimąstys. Galbūt prie Rūtos pri­
  sidės ir ims kalbėti kiti žmonės. Tai geriausia, ko galima tikėtis. Holokaus­
  to Lietuvoje istorija yra tokia dramatiška ir sukrečianti, kad žmonės, kurie
  skaitys knygą, bus sujaudinti ir tikriausiai ims žiūrėti į savo šalies istoriją
  kitomis akimis.
  Rūta: Man į galvą šovė mintis. Sukritikuokite, bet aš ją jums pasakysiu. Jeigu
  šitie vaikai, kurie dainavo, išmoktų 5-6 žydiškas psalmes, aš pasamdyčiau
  jiems keletą autobusų ir mes drauge keliautume per labiausiai apleistas ma­
  sinių žudynių vietas. Sustotume prie Kavarsko krūmų, prie mėsos kombina­
  to Antakalnyje II, prie stagarais užverstos Šešuolių duobės. Ir pagerbtume
  žuvusiųjų atminimą savotišku vaikų requiem žydams. Mes prasibrautume
  pro krūmus, brūzgynus, sustotume ir sugiedotume, nes niekas niekada per
  75 metus to nedarė. Negiedojo tiems nužudytiems, užverstiems kalkėmis,
  užkastiems ir užmirštiems žmonėms. Nesvarbu, duobėse jų dešimt ar tūks­
  tantis. Mane visų labiausiai siutina ne tai, kad žydai buvo nužudyti. Aš ži­
  nojau ir savotiškai buvau susitaikiusi su tuo faktu. Tačiau nežinojau, kad
  jų atminimas ištrintas. Jie pakasti ir palikti po krūmais kaip kokios nudvė­
  susios žiurkės. Takai užžėlę, paminklai pastatyti sovietų laikais arba aukų
  giminaičių pinigais. Arba Anglijos ambasados lėšomis... Arba paminklų net
  nėra, jeigu mėsos kombinato nelaikysime paminklu skerdynėms. Atsiprašau
  už šitą bjaurią mintį.
  Efraimas: Nieko, jau spėjau priprasti prie ciniškų jūsų pastabų.
  222Kelionė
  Rūta: Kas mums, lietuviams, atsitiko? Juk mes šitaip gerbiame mirusiuo­
  sius? Jūs matėte Kavarsko kapines, kur palaidoti mano giminės? Tai kone
  botanikos sodas. Mes giminėje pykstamės, kad ne taip ir ne tais augalais
  apsodintas kapas, ne toks paminklas stovi... Per Vėlines važiuojame šimtus
  kilometrų, kad uždegtume žvakelę ant kiekvieno giminaičio kapo, net ir ant
  to kapo, ant kurio niekas kitas neuždega... Kodėl mes negerbiame masinių
  kapų, žuvusių, t. y. nužudytų, žydų kapų? Kodėl norime juos užmiršti? Nes
  žydai - ne mūsiškiai? Ar dėl to, kad mūsiškiai juos nužudė, ir kuo tankesni
  krūmai dengs šitą gėdą, tuo mums bus lengviau?
  Šitoje kelionėje atradau du dalykus, abu netikėtai. Viena: kad praėjus 75
  metams po tragedijos žmonės vis dar bijo kalbėti. Bijo labai seni žmonės,
  bijo būti patys nužudyti, nors jie ir taip jau prie mirties... Antra - visiškas
  abejingumas tiems, kurie žuvo. Kuriuos nužudėme mes, lietuviai. Moteris,
  su kuria kalbėjome Kavarske, gyvena už kelių šimtų metrų nuo žudynių vie­
  tos. Kodėl ji nenueina ten pasodinti gėlės, kodėl nepaprašo vyro, kad kartais
  nušienautų takelį? Visoje Lietuvoje žydų kapus tvarko mokiniai, nes ten juos
  nusiveda koks mokytojas. Tai tegu ir šį kartą ne koks nacionalinis choras,
  o 100 eilinių mokinukų nuvažiuoja į Kavarską, kur pakrūmy jau 75 metus
  guli visų užmiršti 10 ar 12 žydų. Ir tegu jie tiems dešimčiai po žeme gulinčių
  žydų sugieda galingą requiem , ir tegu tai išgirsta visas Kavarskas. O gal ir
  visa Lietuva, jei requiem transliuos Lietuvos televizija. Ir tegu Lietuva pagal­
  voja: matai kaip...Te l š i a i / Tei z
  XIX a. pabaigoje Telšiuose gyveno 3088 žydai (49,8 proc. visų miestelio gy­
  ventojų).
  Važiuojame link Telšių. Sustojame prie Rainių miškelio. Rainiai - ta vieta,
  apie kurią daug kalbėjo mano draugai: rašai apie lietuvių kaltes žydams, o
  juk Rainiuose mūsiškius nukankino jie, žydai...
  Efraimas: Perskaitysiu liudijimus, kas atsitiko su žydais Rainiuose. Jie buvo
  suvaryti į laikinąją stovyklą - barakus miškelyje.
  Penktadienio vakarą rabinas Blochas paprašė stovyklos komendanto Platakio,
  kad šis leistų žydams pasimelsti. Rabinas pasakė: jei liksime gyvi, visuomet
  laikysimės trijų taisyklių - šabo, kašruto ir šeimos tyrumo. Visi žydai pasakė
  „amen ir prieš prasidedant šabui žydai ištuštino savo kišenes, nes per šabą žy­
  dams negalima nieko nešiotis su savimi. Vakare moterys ir vaikai buvo išsiųsti
  namo, o vyrai pasiliko. Moterys suprato, kad vyrų likimas nuspręstas. Rabinas
  paprašė leidimo vyrams užsidėti kepuraites ir sukalbėti maldas, kokios kalba­
  mos prieš mirtį...
  224Kelionė
  Rūta: O dabar mano eilė. Kalbėsime apie mūsiškių tragediją Rainiuose.
  1941 m. birželio 25-oji
  Prasidėjus karui NKVD ir NKGB darbuotojai kalinių sušaudymą laikė eva-
  kavimo būdu. Dokumentuose tai vadinama evakuacija pagal I kategoriją. [...]
  Telšių kalėjime iš 162 kalinių buvo 76 NKGB tardyti kaliniai. [...] Raudonar­
  miečiai iš kamerų kalinius vedė į sargybos būstinę. Paskui kalinius vieną ant
  kito suguldė sunkvežimiuose. Jau švintant birželio 25-ajai, mašinos su kali­
  niais nuvyko Luokės link, į Rainių miškelį. Kas vyko toliau, gerai nežinoma.
  Lietuvoje tai buvo bene vienintelės žudynės, po kurių neliko nė vieno gyvo
  liudytojo. Liudijo tik egzekucijos vykdytojai. Domas Ročius teigė: „Sušaudy­
  mą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB skyriaus viršininkas
  Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas
  Pocevičius. "*
  Tarp 26 NKVD darbuotojų, dalyvavusių suimant, tardant ar žudant Telšių
  kalinius - dvi greičiausiai žydiškos pavardės: Nachmanas Dušanskis, Telšių
  operatyvinis įgaliotinis, ir Danilas Švarcmanas.**
  Liudija Stasys Kilčiauskas, Rainių gyventojas:
  Kankiniai gulėjo duobėse. Aš ir Jonas Činskis netikėtai Rainių miškelyje apti­
  kome šviežiai kastą žemę. [...] Ten gulėjo du varikliai, voliojosi šutinti kopūs­
  tai. [...] Po pusvalandžio į miškelį suvirto žmonės, atvarė žydus. Dauguma
  kasė rankomis.***
  Pranas Sabaliauskas:
  Esu gimęs ir augęs netoli Rainių miško. [...] Apie žudymus žinau iš Antaninos
  Rocienės pasakojimų, kuri su vyru dalyvavo žudynėse. Į vykdomąjį komite­
  * Rainių tragedija , 1941 m. birželio 24-25 d., p. 6-7.
  ** Ten pat, p. 68-69.
  *** Ten pat, p. 78.
  225K e l i o n ė su p r i e š u
  tą atėjo du čekistai ir liepė eiti į kalėjimą su savimi pasiėmus šniūrų, vinių,
  plaktukų, peilių. Nuėjus į kalėjimą įvedė kalinius ir liepė kankinti. Kankinimo
  būdą nurodė čekistai: žalojo prapjaudami lūpas ir užlaužę rankas nugaroje.
  Kai kalė vinis į galvas, tai kaliniai pradėjo labai šaukti. Kad nešauktų, nu­
  pjaudavo jiems lyties organus ir užkimšdavo burnas, nešdavo į lauke stovinčią
  mašiną.
  Dar pabaigdavo kankinti miške, kur buvo paruoštas kopūstų šutintuvas.
  Į karštus kopūstus kišdavo rankas ir į duobes guldė dar gyvus. Iš viršutinės
  duobės iššliaužė iš miško į rugius, ten buvo rasti dar trys lavonai. Nustelbti
  žmonių šauksmams buvo pastatytos trys mašinos. Aš pats mačiau, kas vyko
  miške.
  Iškasė lavonus žydai vyrai. Kalbėjo, kad kai lavonus plovė, žydams liepė gerti
  tą vandenį, o kas negėrė, tuoj nusivesdavo ir nušaudavo .*
  Efraimas: Dabar vėl mano eilė.
  Po žudynių praėjus kelioms dienoms lietuviai atrado nužudytųjų kalinių kū­
  nus. Vyskupas Staugaitis ir Lietuvos valdžia nusprendė surengti laidotuves,
  kurios taptų simboliniu pergalės prieš sovietus aktu. Kiekvieną dieną žydai
  buvo vedami į Rainių miškelį, į kalinių egzekucijos vietą, ir verčiami iškasti
  kūnus, plauti juos, laižyti žaizdas, gultis šalia lavonų į karstus. Daug kas to
  tiesiog negalėjo padaryti. Atsisakiusieji buvo šaudomi vietoje. Tik liepos 13-
  ąją buvo surengta laidotuvių ceremonija. Žydai buvo sustatyti netoli kapinių,
  ir kiekvienas procesijos dalyvis galėjo praeidamas trenkti žydui arba spjauti
  jam į veidą.
  Liepos 15-ąją visi 700 žydų buvo nužudyti Rainių miškelyje. Prieš sušaudymą
  rabinas Blochas atsigręžė į lietuvius ir pasakė: „Jūsų šalis paplūdo mūsų krau­
  ju. Bet mūsų kraujas šauksis jūsų kraujo. Mūsų kraujas laistys medžius. Jūsų
  kraujas plaus gatves.u
  * Ten pat, p. 85-86.
  226Kelionė
  Rūta: Grįžkime prie lietuvių tragedijos Rainiuose. Vėlesniuose šių žudynių
  tyrimuose konstatuota, kad tiek anais laikais, karo pradžioje, tiek vėliau Rai­
  nių įvykiai buvo ir liko politinė byla. Žydišku pėdsaku buvo laikomas speci­
  finis aukų kankinimo būdas ir tai, kad kankinant dalyvavo Dušanskis, kurio
  pamėgtas kankinimo būdas neva buvęs lytinių organų darkymas. Pagrindi­
  nis Rainių žudynių organizatorius Petras Raslanas pabėgo į Rusiją, nebuvo
  nuteistas nei žudynėse dalyvavęs Ročius, nei Rocienė. Dušanskis pasitraukė
  į Izraelį. Tačiau visa Lietuva dar ir šiandien įsitikinusi, kad Rainių žudikai
  yra žydai enkavedistai. Anot mokytojų, mokiniai, kuriems jie pasakoja apie
  Holokaustą, sako: „Na ir gerai, kad žydus šaudė, jie juk mūsiškius Rainiuo­
  se nukankino.“ Tą patį man sakė ir kai kurie mano pažįstami. Taip vienas
  Dušanskis tapo daugybe dušanskių, nes taip galime jų, žydų, pagrįstai ne­
  kęsti... Bet juk jūs patys kalti: Dušanskis pabėgo į Izraelį ir nebuvo Lietuvai
  išduotas. Jeigu jūs, žydai, reikalaujate, kad mes teistume Holokausto kalti­
  ninkus, kodėl tuomet neišdavėte mums vieno svarbiausių Rainių žudynių
  kaltininkų?
  Efraimas: Aš esu sutikęs Dušanskį 1991 metais, kai jis pabėgo iš Lietuvos.
  Jis buvo kaltinamas dėl dviejų dalykų. Pirmasis kaltinimas: jis dalyvavo po­
  litinių kalinių žudynėse Rainiuose prie Telšių. Antrasis kaltinimas - pokario
  metais per tardymus jis kankino lietuvių partizanus. Dušanskis man tvirti­
  no, kad Rainių žudynėse nedalyvavo, nes tą dieną buvo išvykęs kitur, atro­
  do, į Alytų. Lietuvos Vyriausybė paprašė Izraelio teisinės pagalbos tiriant
  Dušanskio bylą. Buvo surinkta ekspertų grupė: Josifas Melamedas, Lietuvos
  žydų atstovas Izraelyje, Dovas Levinas, garsus istorikas, ir aš. Izraelyje yra
  įstatymas: jeigu teisinės pagalbos prašymą padiktavo antisemitizmas, mes
  tos teisinės pagalbos suteikti neprivalome. Taigi Izraelis atsakė: be Dušans­
  kio, Rainių tragedijoje dalyvavo 25 to paties ar aukštesnio rango pareigūnai
  ir nė vienam iš jų nebuvo iškelta byla. Tai viskas, ką aš žinau apie Dušanskį.
  Rūta: Palikime jį ramybėje. Arba ne ramybėje, jeigu jis tikrai kaltas. Du­
  šanskio jau nebėra, kaip ir daugelio kitų nusikaltėlių. Nei jūs, nei aš neži­
  nome jo kaltės. Tačiau žinome, kad Rainių įvykiai gerokai pakurstė lietuvių
  antisemitizmą.
  227K e l i o n ė su p r i e š u
  Tvora, juosianti žydų žudynių vietą Rainių miškelyje. Autorės nuotr.
  Efraimas: Ir žinome, matome, kad 72 Rainių žudynių aukoms - lietu­
  viams - pagerbti pakelėje pastatyta didžiulė koplyčia, kitoje kelio pusėje pa­
  sodintas ąžuolų parkas. 700 Rainių žudynių aukoms - žydams - nėra nieko.
  Net nuorodos į jų žūties vietą. Prie apgriuvusios tvoros šalia naujai iškilusio
  fabriko stovi senas sovietinis paminklėlis.
  Rūta: Vadinasi, lietuvio gyvybė verta 10 žydų gyvybių, taip? Verta koplyčios
  ir ąžuolų. Verta dešimties knygų, parašytų apie tas žudynes. Juk Rainiuose
  žuvo mūsiškiai. Jūsiškiai žuvo 227 ar net daugiau Lietuvos vietų, taigi Rai­
  niai - visai ne unikali vieta. Ir ąžuolų giraitės nėra, nes ąžuolas - žydams
  netinkamas medis. Po ąžuolais mes juos šaudėme.Pl unge / Pl ungy a n
  XIX a. pabaigoje Plungėje gyveno 2502 žydai (55,6 proc. visų miestelio gy­
  ventojų).
  Efraimas: Atvykome į Plungę, čia susitinkame su Eugenijumi Bunka, pa­
  skutinio Plungės žydo menininko Jakovo Bunkos sūnumi. Eugenijaus tėvas
  mirė visai neseniai, taigi Plungėje, viename iš svarbiausių žydiškų miestų
  Lietuvoje, nebėra nė vieno žydo... Jakovas Bunka studijavo Telšių ješivoje -
  tai vadinamoji machina, mokykla jaunesniems berniukams, kurie dar negali
  būti priimami į ješivą. Sovietų laikais ješivos pastatas buvo paverstas suve­
  nyrų fabriku ir Jakovas jame dirbo. Štai ant buvusios ješivos sienos - už­
  rašas: „Stojančiųjų į ješivą dėmesiui. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą,
  mokykla persikėlė į Klivlendą.“
  Šalia ješivos buvo ir sinagoga, viena iš daugelio čia veikusių. Šiame pastate
  dabar langų ir durų parduotuvė. Aš pats esu buvęs Telšiuose tik vieną kartą,
  1991-aisiais. Tuomet čia, be Bunkos, gyveno tik trys žydės, visos ištekėjusios
  už lietuvių. Jų dabar nebėra gyvų.
  229Kelionė su priešu
  Garsioji Telšių ješiva. Autorės nuotr.
  Eugenijus nusiveža mus į svečius pas ponią Vandą, vieną iš įvykių Plungės
  apskrityje liudininkių. Ponia Vanda vaišina juodųjų serbentų gėrimu ir pa­
  sakoja net užsikirsdama:
  Ar kas naikino? Alsėdžiuose tai Baltiejus, kalvis. Buvo čia 134 žydai. Iki karo
  visi gražiai sugyvenom. Kai atėjo vokiečiai, Baltiejus iš karto išvertė skūrą.
  Vokiečiai čia nešaudė. Jų tik štabas buvo. Po karo tas Baltiejus išvažiavo, čia
  palikęs žmoną ir tris vaikus. Jį Lenkijoj sugavo, ir kai atvežė čia, jo visa ranka
  buvo susukta. Matai, yra teisybė. Jis nušovė 29 moteris. Mes šlepėm tris žydus
  ir viena tarnaitė išdavė. Žydės buvo iš Alsėdžių. Tarnaitė dirbo prie ūkio ir pa­
  stebėjo, kad verdam košę ir mama neša kažkur. Žydės buvo trys - siuvėja Sara
  Braudienė, kokių 20 metų jos dukra Braudaitė ir Brikmanaitė, visai svetima,
  kokių 40 metų. Jos pačios pas mus atėjo nuogos plikos ir prabuvo trejus me­
  tus, bet su perkėlimais. Pusantrų metų išbuvo, mane augino, aš buvau dvejų
  metukų.
  230Kelionė
  Sekmadieniais mano tėvas veždavosi tarnaitę į bažnyčią, o vieną sekmadienį
  ji sugalvojo grįžti. Pareina ji, o čia trys žydės kambary, mane laiko ant rankų,
  brolį ant rankų. Kiek prašė tėvas, nieko. Jinai draugavo su policininku, kuris
  žydus šaudė, jauna, durnelė. Tuoj pat tėvas išvežė tas moteris. Kratas darė,
  tėvą suėmė ir laikė tris mėnesius. Paskui jos vėl parvažiavo pas mus. Mes vis
  žiūrėdavom pro langą, jei kas eitų keliuku, iškart slėptis į skiepą. Ateina pas
  tėvą Baltiejus, kiti baltaraiščiai, tėvas virtuvėje sodina prie stalo, stato bonką,
  visi geria, o jos su manim skiepe, man burną ranka užspaudusios, kad aš nė
  cypt. Išgėrė, išvažiavo, ir mes po kelių valandų tik išlipom. Sutinka Baltiejus
  tėvą miestely, sako, žinau, tu, Kareiva, žydus slepi. Tėvas mano: einam, išger­
  sim, pakalbėsim. Geria abu, Baltiejus toliau rėkauja: na, pagausiu aš tave...
  Kaimynas sėdi šalia, viską girdi, šoka ant arklio ir praneša savo žmonai, kad
  perspėtų mano mamą. Visus žydus Alsėdžiuose sušaudė per Kalėdas. O tos,
  kur šlepėm, visos išliko gyvos. Tėvas mano, Pranas Kareiva, turi tą Pasaulio
  teisuolio medalį. Bet gelbėjo dar keli žmonės, gelbėjo ir kunigai.
  Rūta: Atrodo, čia, Žemaitijoje, žmonės daug labiau vienas kitu pasitikėjo
  nei kitose Lietuvos vietovėse. Ar žemaičiai yra kitokie? Jie daug solidaresni,
  tiesa? Jeigu du žemaičiai, gyvenantys Vilniuje, po 30 metų susitinka, kad ir
  kokie elito atstovai būtų, būtinai ims tarpusavyje kalbėtis žemaitiškai. Be to,
  žmonės čia gyveno ne kaimuose, o vienkiemiuose, taigi kaimyno reikėjo
  mažiau bijoti, be to, kaimynas buvo svarbus ir reikalingas - ar maža kas...
  Efraimas: Eugenijau, ar jūs žinote, kiek lietuvių dalyvavo žudant žydus?
  Mano duomenimis, tarp 25 ir 40 tūkstančių.
  Rūta: Jūs, žydai, net ir čia, ypač čia, taikote mažiausiai 50 procentų koeficientą...
  Eugenijus: Aš galiu pasakyti tik viena: Plungės apskrityje tokių buvo apie
  700. Kai atėjo vokiečiai, šitie žmonės manė, kad visiems laikams. Tie, kurie
  gelbėjo žydus, irgi galvojo, kad vokiečiai atėjo ir pasiliks. Jie žinojo, kad slėp­
  dami žydus prisiima pareigą visam gyvenimui. Jie turės slėpti tuos žmones
  savo rūsiuose iki pat mirties. Jie ne tik patys prisiima tą pareigą, bet ir už­
  krauna ją savo vaikams. Tai ne drąsa. Tai kur kas daugiau.
  231K e l i o n e su p r i e š u
  Efraimas: Aš nieko apie tai nesu girdėjęs. Niekas man nepasakojo šitų daly­
  kų. Bet, kita vertus, aš juk domėjausi ne Holokausto teisuoliais, o žudikais.
  Rūta: Bet jūs turite klausytis. Net jeigu esate priešas ir nemėgstate mūsų,
  turite klausytis ir girdėti viską, ką mes sakome.
  Efraimas: Aš klausau, klausau. Eugenijau, kaip jūs manote, kas vienijo tuos
  žmones, kurie gelbėjo žydus? Ar jie buvo ūkininkai? Tikintys? Kuo jie sky­
  rėsi nuo savo kaimynų, kurie arba buvo abejingi, arba žudė? Ar tie žmonės,
  kurie gelbėjo žydus, buvo Izraelyje pagerbti? Jeigu ne, mes turime tuo pasi­
  rūpinti.
  Eugenijus: Jiems tai visiškai nesvarbu. Jie gelbėjo žydus, nes tai buvo jų kai­
  mynai, jų pažįstami. Galbūt kai kurie iš jų dirbo žydų namuose, augino žydų
  vaikus. Kiti prekiavo su žydais, valgė žydų smuklėj, pirko pas juos, gaudavo
  prekių skolon. Pasakojama, kad vienos lietuvės moters kaimynas žydas pa­
  prašė pasaugoti jo brangius daiktus, taip pat ir aukso dirbinius. Jis planavo
  išvykti į Palestiną ir kai jis būsiąs ten, ji atsiusianti jam tuos daiktus. Moteris
  pasakė: „Ne. Jei pritrūks maisto mano vaikams, aš parduosiu tavo auksą, ir
  paskui jau nebegalėsiu tau jo grąžinti.“ Kur dabar to žydo auksas? Manau,
  žudikai jį rado ir pasiėmė.
  Rūta: Kas buvo žudikai Plungėje? Neišsilavinę? Netikintys? Primityvūs? Be­
  darbiai?
  Eugenijus: Visokių buvo... Tarp jų mokytojų, gydytojų, tarnautojų...
  Efraimas: Aš apie tai kalbu 25 metus. Kolaboravimas su naciais apėmė visą
  Lietuvos visuomenės spektrą. O Lietuvos Vyriausybė visus 25 metus tvirti­
  na, kad tai buvo tik saujelė padugnių...
  Eugenijus: Daugumai žudikų buvo svarbus žydų turtas. Kitas dalykas -
  jiems kažkas su smegenimis buvo ne taip. Pačiame mieste buvo apie 30
  žudikų. Vienas žudikas, teisme paklaustas, kodėl žudė žydus, atsakė: „Nes
  žydai - sukčiai. Aš jiems pardavinėdavau žąsis, tai jie visada derėdavosi.“
  Vienas Užvenčio žydas, Cikas, buvo suimtas ir saugomas. Pasiprašė išeiti, o
  232Kelionė
  saugojo juos jo draugas. Tas lietuvis sargybinis Cikui sako: „Varyk.“ Cikas
  pabėgo į sodybą ant kalno pas ūkininką ir ūkininkas jį paslėpė. Išlaikė per
  visą karą. Baisiausia buvo, kad pro tą sodybą varė žydus šaudyti, ir Cikas
  matė tai per plyšį namo sienoje. Paskui jis vedė to ūkininko dukrą.
  Eugenijus vežasi mus į Kaušėnų mišką, kur jo tėvo fondo lėšomis įrengtas
  didžiulis memorialas. Sienoje iškalta 1200 čia žuvusių žydų pavardžių. At­
  skiroje duobėje sugulė 84 Plungės mergaitės gimnazistės, nužudytos atski­
  rai. Eugenijui teko sumokėti savivaldybei baudą už tai, kad parko teritorijoje
  tvarkė laiptus, vedančius į memorialą - žudynių vietą. Bauda nebuvo didelė.
  Bet ji buvo. Kai Eugenijus pradėjo tvarkyti žudynių teritoriją toliau, vienas
  savivaldybės darbuotojas tuoj pat ten įsigijo sklypą. Tikėjosi pelningai par­
  duoti. Verslus vaikinas. Pardavė - sklypą nupirko Eugenijus. Memorialo te­
  ritorija tvarkoma toliau.
  Šeraitė Arišė
  Š era itė B a s ė Lechą
  Š e r a itė B a te L e c h ą
  Š e r a itė B lum a
  Š e r a itė C ipa R a š ė
  Š e r a it ė E ta
  Š e r a it ė F e ig a
  Š e r a it ė F e ig a
  Š e r a itė
  Š e r a itė
  Š e r a itė
  Š era itė
  Š era itė
  H ana
  hiena
  Ida
  Irleckė
  P e š a R oza
  Š e r a it ė R a c h e lė
  Š e ra itė
  Š e ra itė
  Š e ra itė
  Š e ra itė
  Plungės gimnazistės. Apie 1939 m.
  Iš Jakovo Bunkos asmeninio archyvo.
  R iš a
  R iš a
  R iva
  R iv a
  Čia Įamžintos 84 nužudytos Plungės mergaitės
  ir kiti žuvę Plungės žydai - 1200 vardų.
  Autorės nuotr.P l a t e l i a i / Pl ot e l
  XIX a. pabaigoje Plateliuose gyveno 171 žydas (28 proc. visų miestelio gyven­
  tojų).
  Pieva. Kalnelis. Bokštakalnis prie pat Platelių. Laiptai aukštyn, prie pamin­
  klo. Čia buvo sušaudyti jauni stiprūs Platelių vyrai. Žydai. Šalia sodyba, se­
  nas vyras su žmona riša vantas. Prieinam. Žemaitiškai kalba, sunku suprasti,
  bet suprantu. Keisti tie žemaičiai, mažakalbiai, bet kiekvienas žodis svarus.
  Gal dėl to, kad mažai kalba, mažai ir išduodavo?
  Ar matėt , kai šaudė f
  Mačiau viską. Buvau aštuonerių metų. Viską prisimenu. Buvo mūsų dešimt.
  Nuo kalno veizėjom. Atvažiavo mašina, išlipo tokia moteriška graži vokitka,
  ir davė komandą. Visus iššaudė, išvažiavo, tada viens paliko sargyboj girtas.
  Snaudė atsisėdęs netoli kelio ir tos duobės. Paskui atėjo Norvilas užkąst, Nor­
  vilas toks zgrebnas buvo žmogus, tai dantis išiminėjo. To nemačiau, tik tėvai
  pasakojo.
  234Kelionė
  Na ir vienas išlindo iš kapo, kruvinas, net nesužeistas. Durnelis, galėjo bėgt
  kalnan, bėgt ir nubėgt, tai ne, anas bėgo pas tą sargybinį. Tai tas žaltys dar
  vieną šovinį turėjo. Ir nušovė. Girtas, kur šaudė, tas pats. Už kojos nutempė ir
  įmetė atgal...
  Aršu žydukais draugaudavot iki tolf
  Kaip ne, pažinojom visus. Tėvas kalvis buvo, tai žydams, būdavo, ratus apkals.
  Dedūšius šaudė.
  Dedūšius ?
  Taip. Jaunus vyrus. Po šešis sustatė ar po penkis prie duobės. Iš vintovkos šau­
  dė. Nerėkė nė vienas. Kaip apmirę buvo. Po to atvežė chlorkalkių ir užbėrė.
  Tie, kas nešaudė, užkasinėjo.
  Sakėt tėvams, ką matėt ?
  Kaip nepapasakosi. Būt neleidę eit veizėt. Sakė, kur jūs lendat, dar nušaus.
  Gailėjo tėvas tų žydų, kaip negailės. Geriausiai buvom, sugyvenom... Kol dar
  jie gyvi buvo, eidavau krautuvėn, barankų parsinešdavau už penkis centus
  apsivyniojęs aplink ranką. Pyragus kepė, veršius skerdė. Ir rūkykla buvo, ir
  skerdykla. Visus pažinojom, bet kai šaudė, nežinojau katrie, toli buvo...
  Po dviejų savaičių buvo šaudamos Platelių moterys.
  Sinagogoje liko kalėti apie 100 asmenų. Rugpjūčio pabaigoje Jakys (Kretin­
  gos saugumo policijos viršininkas) atsiuntė įsakymą sukilėlių vadui mokytojui
  Barkauskui juos likviduoti. Buvo sušauktas susirinkimas, kuriame numatyta
  vieta, diena ir valanda bei svarstyta, kaip be triukšmo surinkti moteris, tuo
  metu tarnavusias pas ūkininkus, iš kur gauti pakankamai vežimų vaikams
  ir seniams vežti. Tarp susirinkusių buvo Barkauskas, Žvynys, Zubavičius, iki
  karo dirbęs miesto valdybos raštininku. Viską aptarus, buvo iškviesta 12 asme­
  nų, policininkų ir sukilėlių. Tarp jų atsirado 6 savanoriai.
  235K e l i o n ė su p r i e š u
  Kai žydės buvo nuvežtos prie duobės netoli Platelių ežero ir aiškiai suprato ,
  kas jų laukia , prasidėjo nervus draskantis klyksmas ir verksmai. Suaugusius
  nurengdavo ir šaudė tvarkingai po vienų. Kitaip elgėsi su vaikais. Juos nušau­
  davo tolėliau nuo duobės ir tada sumesdavo į jų. Viso vaikų nuo 1 iki 10 metų
  amžiaus buvo apie 20. Juos visus sušaudė policininko Grišmanausko žmona
  Berta Grišmanauskienė. Šaudymas truko tik apie valandų. Drabužius daly­
  viai pasidalino. Kitų dienų Barkauskas išsiuntė Jakiui ataskaitų apie įvykdytų
  užduotį.*
  Žudikė Berta Grišmanauskienė buvo vokietė. Žodžiu, ne mūsiškė.
  POKALBIS SU PRIEŠU. PLATELIAI-KLAIPĖDA
  Efraimas: Man šioje kelionėje nerimą kelia vienas dalykas. Rūta atmeta vi­
  sus liudijimus, kuriuos aš skaitau, kol ji vairuoja. Liudijimus apie lietuvius,
  kurie su žydais elgėsi labai žiauriai prieš ateinant naciams. Ji netiki, kad
  žmonės galėjo tokie būti.
  Rūta: Taip, jūs man skaitėt, kad po Plungę vaikščiojo išbadėjusios žydų mer­
  gaitės, o lietuviai per langus joms tarsi šunims mėtė išėdas ir kaulus. Kurgi ne.
  Efraimas: Taip, tai liudininkų pasakojimas. Nematau jokio pagrindo juo
  netikėti. Tai vienas iš svarbiausių tarpusavio įtampos šaltinių šioje mūsų ke­
  lionėje. Rūta akivaizdžiai stengiasi parodyti Plungės įvykius kaip pavyzdį,
  esą Lietuvoje buvo nemažai tokių, kurie ne žudė, o gelbėjo žydus. Galbūt.
  Galbūt žemaičiai kitokie, ir jie nebijojo kaimynų ir drįso slėpti žydus.
  Rūta: Kodėl aš turėčiau pasitikėti liudijimais, kuriuos po šitiek metų Izrae­
  lio leidėjams pateikė išgyvenusieji Holokaustą? Žmonės, praėjus tam tikram
  laikui, dažniausiai padidina savo kančių mastą. Patirtas siaubas pasakojant
  tampa dvigubu ar trigubu siaubu, keliolika lietuvių žydšaudžių tampa visa
  lietuvių tauta. Visa mūsų kelionės idėja yra ne skaityti vienas kitam visokius
  * Rūta Puišytė. Masinės žudynės Lietuvos provincijoje. Iš: Žydų muziejus: almanachasy
  2001, p. 182-183.
  236Kelionė
  liudijimus, o važiuoti per Lietuvą ir abiem klausyti, ką pasakoja žmonės da­
  bar, - gyvi žmonės, tie, kurie matė, girdėjo patys arba iš savo tėvų. Pažiūrėti
  tiems žmonėms į akis, pamatyti ašaras jų akyse, išgirsti jų intonacijas, jų
  tylą...
  Efraimas: Iš kur mes galime žinoti, kad žmonės pasakoja teisybę?
  Rūta: Taigi iš kur, juk jie lietuviai, tiesa? Bet juk Plungėje mes kalbėjome gal
  su penkiais žmonėmis, ir jie visi pasakojo apie tai, kiek daug vietinių žmonių
  stengėsi pagelbėti žydams. Kodėl turėtume jais netikėti?
  Efraimas: Gerai. Liekame kiekvienas su savo tikėjimu ir savo abejonėmis.
  Važiuojam toliau.
  Rūta: Norėčiau dar kartą grįžti prie pokalbio apie žudikų motyvaciją.
  Efraimas: Gal vieną kartą liaukimės kalbėję apie motyvaciją...
  Rūta: Ne, aš noriu apie tai kalbėti. Grįžkime į Platelius. Atsimenate, ką kal­
  bėjo tas senas vyras, kuris rišo vantas prie Bokštakalnio žudynių vietos? Aš
  jo paklausiau, kodėl tie ūkininkų sūnūs tapo žydšaudžiais? Ar jie norėjo pri­
  siplėšti žydų turto? Ar jie buvo žiaurūs, ar tiesiog girti, o gal norėjo įtikti
  vokiečiams? Tas vyras pasakė: jie norėjo būti galingi. Tai nauja mintis. Juk
  tikriausiai tie jauni ir primityvūs kaimo bernai smaginosi žemindami žydus,
  nes taip jautėsi stipresni, galingesni. Jie juk nepuolė iš karto šaudyti. Jie tapo
  baltaraiščiais, policininkais niekuo nerizikuodami. Pirmą kartą gyvenime
  jie gavo šautuvus, raiščius, o sykiu - teisę valdyti kitus, kitokius žmones, da­
  ryti su jais ką tinkami. „Mes jiems parodysim“, - štai tas mentalitetas, kuris
  verčia vieno kaimo bernus šokiuose mušti kito kaimo bernus. Grupės jėga.
  Grupės bukumas. Grupės žiaurumas. Ir dar: vokiečiai jiems reiškė jėgą, ir
  būdami su vokiečiais išvien jie jautėsi stipresni.
  Efraimas: Jie tapo jėgos struktūros dalimi, taip? Bet žydai Lietuvos visuo­
  menėje visuomet buvo tie „kiti“. Antisemitizmas buvo labai svarbus veiks­
  nys. Tie žmonės pagaliau pasijuto stipresni už žydus. Jie visuomet žinojo ar
  jautė, kad žydai kažkuo pranašesni. Jie buvo išsilavinę, jiems sekėsi, jie buvo
  237K e l i o n ė su p r i e š u
  užėmė didelę dalį vietinio verslo, didelę dalį laisvųjų profesijų. Šioje kelionė­
  je aš supratau vieną svarbų dalyką. Žydų ir lietuvių susvetimėjimas... Žydai,
  gyvenantys Lietuvos provincijoje, neabejotinai jautėsi pranašesni už kaimo
  žmones, ir tai vedė prie vis augančio priešiškumo. Iš lietuvių pusės.
  Rūta: Niekada nesu apie tai pagalvojusi. Kaip žydai „transliuodavo“ tą ži­
  nią - mes pranašesni?
  Efraimas: Pirmiausia jie laikėsi izoliuotai. Tai žydams istoriškai buvo tie­
  siog būtina, kad išlaikytų savitumą ir nesiasimiliuotų. Žydai tiki, kad jie yra
  išrinktoji tauta. Ir tuomet tikėjo. Lietuviai tai, be abejo, jautė. Tai buvo di­
  džiulis barjeras tarp žydų ir primityvesnės lietuvių visuomenės dalies, ypač
  provincijoje.
  Rūta: Istoriko Rimanto Zagrecko studija liudija, kad pusė lietuvių, teistų už
  žydų šaudymą, buvo beraščiai, ketvirtadalis jų - baigę kelias pradinės moky­
  klos klases. Tiesa, jis nagrinėjo tik kelis šimtus bylų iš tūkstančių, saugomų
  Ypatingajame archyve.
  Efraimas: Aš lenkiu galvą prieš istoriką, kuris tai atskleidė. Tai labai svarbus
  tyrimas. Tačiau visi tyrimai ir studijos, kurie buvo ar bus paskelbti Lietuvoje,
  problemos neišsprendžia, nes apie juos nerašo žiniasklaida, jie neatsispindi
  politikų kalbose ir neatsiduria vadovėliuose, iš kurių mokosi jaunoji karta.
  Jie nepaveikia žmonių sąmonės.
  Rūta: Bet jūs sutinkate, kad tokie tyrimai, kuriuos atlieka Holokaustą tyri­
  nėjantys lietuvių istorikai, - žingsnis į priekį?
  Efraimas: Taip, jų tyrimai - tai vienas žingsnis į priekį.
  Rūta: Viskas, ką mums reikia padaryti, - išpopuliarinti tai, ką istorikai pa­
  rašė savo mokslinėse studijose. Padaryti tuos faktus, tuos atradimus prieina­
  mus ir suprantamus kiekvienam lietuviui.
  Efraimas: Yra didžiulė spraga tarp to, kas parašyta akademiniuose Lietuvos
  istorikų tyrimuose, ir to, ką žino jūsų plačioji visuomenė.
  238Kel i on ė
  Rūta: Kas turėtų šią spragą užpildyti?
  Efraimas: Ironiška, tačiau manau, kad tą turite padaryti jūs. Tikiuosi, jūs šia
  knyga pramušite stiklo lubas ir tiesa prasiverš. Jau kalbėjau jums apie klasi­
  kinį pavyzdį, lenkų istoriko Jano Grosso knygą „Kaimynai“. Kai ji pasirodė,
  lenkai buvo šokiruoti: ką, mes - žudikai? Taigi mes esame aukos, visuomet
  buvome. Šita knyga Lietuvoje gali sukelti panašų efektą.
  Rūta: Tačiau tokį efektą turėjo sukelti visos knygos, kurias parašė Holo­
  kaustą tyrinėjantys istorikai: Arūnas Bubnys, Alfonsas Eidintas, Valentinas
  Brandišauskas, Alfredas Rukšėnas, Liudas Truska, Saulius Sužiedėlis, Rūta
  Puišytė, Rimantas Zizas, Rimantas Zagreckas...
  Efraimas: Ne. Tie tyrimai nenuskambėjo taip, kaip turėtų. Niekas nenorė­
  jo, kad tai įvyktų. Tiems istorikams pasisekė, kad beveik niekas Lietuvoje
  neskaitė ir nediskutavo apie tai, ką jie parašė. Jie turi saugius darbus, daro
  akademinę karjerą, ir visa tai gali sugriauti valdžios žmonės, besistengiantys
  paslėpti tiesą. Kuo mažiau žmonių skaito Lietuvos istorikų studijas, tuo ge­
  resnes galimybes jie turi tęsti tai, ką dabar daro.
  Rūta: Tie patys istorikai, deja, pripažįsta, kad žydų žudynės Lietuvos pro­
  vincijoje praktiškai netirtos. Tai balta dėmė. Pasakyčiau priešingai - tai labai
  labai juoda dėmė. Ir Lietuvos istorijoje, ir istoriografijoje. Pati juodžiausia.
  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė žurna­
  listams sakė, kad Holokausto tyrimai neišsamūs, nes paprasčiausiai jiems
  atlikti trūksta žmonių. Betgi žmonių netrūksta išsamiems antisovietinės re­
  zistencijos tyrimams. Tyrimams apie mūsiškius.T a u r a g ė / T a v r i g
  XIX a. pabaigoje Tauragėje gyveno 3634 žydai (54y6 proc. visų miestelio gy­
  ventojų).
  1941 METAI
  Ašy Antanas Šėgžda, pareiškiu norą savanoriškai įstoti į policijos apsaugą.
  Mano stojimo į policiją tikslas buvo vienas - gauti daugiau teisių, kurių dėka
  mano gyvenimas nuolat gerės, nes turėsiu daugiau galimybių gauti viską, ko
  man reikiaA
  Antanas Šėgžda nuo 1939 metų studijavo Tauragės mokytojų seminarijoje.
  1941 m. birželio 15 d. seminarijos studentus paleido vasaros atostogų. An­
  tanui buvo 19 metų.
  25 ar 26 birželio pas mane užėjo du draugai ir pasiūlė stoti į savanorių būrį.
  Jie pasakė, kad jei įstosiu į šitą būrį, man bus lengviau gyventi. [...] Būdamas *
  * LYA, К -l, ap. 58, b. 43767/3, p. 5-6.
  240Kelionė
  policijoje nešiojau civilinius drabužius, buvau ginkluotas šautuvu, ant kairės
  rankos dėvėjau baltą raištį iš baltos medžiagos, ant kurio savo ranka užrašiau
  Ordnungdienst[ kas išvertus reiškia „Tvarkos tarnyba“
  1941 metų rugpjūčio gale aš triskart dalyvavau šaudant žydus. Mūsų buvo
  50 žmonių policininkų. Pirmoje operacijoje aš asmeniškai nušoviau 10 žydų.
  Iš miesto į mišką juos konvojavo kadriniai policininkai. Veždavo juos anksti
  ryte, kad nematytų miestelio gyventojai. Atimdavome iš jų pinigus ir vertybes,
  o drabužius sudėdavome į krūvą, o po to išveždavome į sandėlį ir iš sandėlio
  išdalindavome žmonėms, nukentėjusiems nuo karo, taip pat ir mano mamai.
  Mama atnešė man iš sandėlio vieną naują mėlyną vilnonį paltą.
  Be to, pas žydus, atvežtus šaudyti, rasdavau dideles sumas pinigų. T. y. kai
  atveždavo partiją žydų prie duobės, iškastos šaudymui, jiems siūlydavau ati­
  duoti pinigus man, kadangi jų vis tiek laukia mirtis. Tada jie man atiduodavo
  įvairias pinigų sumas, už kurias aš nusipirkau skrybėlę už 50 rublių, Kaune
  pirkau smuiką už 700 rublių, o kitus pinigus pravalgiau. Per visą laikotarpį iš
  nužudytų žydų paėmiau apie keturis tūkstančius rublių. Per visą savo veiklos
  laikotarpį sušaudžiau maždaug 50 žydų.
  Apsaugos dalinyje tarnavau maždaug tris mėnesius, t. y. nuo birželio 26 iki
  rugpjūčio pabaigos, o nuo rugsėjo 15 pradėjau vėl mokytis A
  Antanas Šėgžda pokario metais dirbo choristu Šiaulių miesto teatre, taip pat
  laikraštyje literatūriniu bendradarbiu. 1948 m. buvo suimtas ir nuteistas 25
  metus kalėti.
  2015 METAI
  Tauragės kraštotyros muziejus. Ar yra kokios nors informacijos apie čia gy­
  venusią žydų bendruomenę, apie nužudytus 4000 Tauragės žydų? *
  * LYA, f. 3337, ap. 55, b. 153, p. 4-7.
  241K e 11 о n 6 s u p r i e š u
  Mus pasitinka draugiškas muziejaus darbuotojas, veda per muziejaus eks­
  pozicijas. Ne, apie nužudytus 4000 žydų neturime nieko. Bet užtat labai
  didžiuojamės kitomis ekspozicijos dalimis. Mes apžiūrime Jungtinių Ame­
  rikos Valstijų vieno cento monetų kolekciją. Vaikinas sako, kad daug lan­
  kytojų nustemba pamatę čia tokią didelę 1 cento monetų ekspoziciją. Kitas
  stendas skirtas rašytojui Honorė de Balzacui, kuris kadaise važiavo pro Tau­
  ragę ir net buvo čia apsistojęs.
  POKALBIS SU PRIEŠU. TAURAGĖ-JURBARKAS
  Rūta: Apvažiavusi tiek daug masinių žudynių vietų, jau žinau, kokiame miš­
  ke jų ieškoti. Jau atpažįstu „tinkamą“ žudymams mišką. Jis turi būti didelis,
  tankus, netoli miestelio ir kelio. Turi būti laukymė, kurioje patogu kasti duo­
  bes ir yra pakankamai vietos šaudomiems žmonėms ir patiems šaudytojams
  sustatyti. Štai, pavyzdžiui, čia tinkamas miškas. Štai ir ženklas, žydus žudė čia.
  Efraimas: Čia 3000 žmonių nužudyti.
  Rūta: Lietuva tokia graži šalis... Ir jūs tą pripažįstate... Galim galvoti apie ją
  kaip apie jauną nuostabią merginą, kurios žydintis kūnas nusėtas žaizdo­
  mis, gerai paslėptomis nuo žmonių žvilgsnių. 227 žaizdos - 227 žudynių
  vietos. Mes galim iki užkimimo skelbti, kad mergelė sveika ir žaizdos seniai
  užgijo, bet nuo to mūsų kalbėjimo jos neužgis. Turime ką nors daryti su
  tomis žaizdomis. Istorikas Alfonsas Eidintas 2001 m. Seime kalbėjo: „Reikia
  atverti žaizdas ir leisti joms nupūliuoti...“ Lietuva neturi jokių kitų užleistų,
  pūliuojančių žaizdų - tik šitas...
  Senos žydų kapinės, šalia jų tvoros - masinių žudynių vieta. 2000 Jurbarko
  žydų - visa Jurbarko žydų bendruomenė, sušaudyta 1941 m. liepos 3 dieną.
  Šitie žudikai buvo gailestingi - jie nužudė žmones greta jų protėvių kapinių,
  o ne kur nors papelkyje ar krūmynuose... Seniai mirę seneliai ir tėvai girdėjo
  savo vaikų ir anūkų klyksmą. Vaikai, prieš žūdami šalia savo tėvų ar senelių
  kapų, galbūt spėjo pagalvoti, kaip pagalvočiau aš, pasitikdama mirtį 30 me­
  242Kelionė
  trų nuo savo tėvo kapo: „Tėve, padėk man...“ Ką galvojo žmonės prieš mirtį?
  Kokias maldas kalbėjo, kokias psalmes giedojo ar pasitikdavo šūvį tylėdami?
  Efraimas: Yra labai daug istorijų apie mirties laukiančius žydus. Esu gir­
  dėjęs apie keturias skirtingas giesmes ar dainas, kurias žydai dažniausiai
  dainuodavo prieš žūdami nuo kulkos. Viena labai žinoma daina kalba apie
  žydų tikėjimą Mesijo atėjimu. „Aš lauksiu jo ateinant kiekvieną dieną, ir net
  jeigu jis vėluos, aš vis vien lauksiu.“ Kita daina vadinasi „Hatikva“, anksčiau
  buvusi sionistų judėjimo himnu, o dabar tapusi Izraelio himnu. Ši daina
  išreiškia žydų tautos norą grįžti į savo tėvynę ir sukurti nepriklausomą vals­
  tybę. Trečioji daina - „Internacionalas“, o ketvirtoji - nacionalinis Čekoslo­
  vakijos himnas. Daugelis žydų iš Čekoslovakijos buvo savo šalies patriotai ir
  vedami į Aušvico dujų kameras giedojo šį himną.
  Rūta: Kai rašiau knygą apie senų žmonių slaugos problemas, daug skaičiau
  apie mirtį. Mačiau daug žmonių mirties patale - savų ir svetimų. Man ro­
  dos, mirtis yra pakankamai gailestinga. Prieš pasiimdama žmogų ji aptemdo
  jo sąmonę. Prieš mirtį tu daugiau nebemąstai, nebematai, beveik nebejauti.
  Įkrenti į nesąmoningą ar pusiau sąmoningą būseną. Tai tikriausiai tam ti­
  kras savigynos mechanizmas, kuris tuo metu suveikia. Tikiuosi, kad visi tie
  žydai, kurie buvo vedami sušaudyti ar stovėjo ant duobės krašto, buvo tokios
  būsenos. Žinodami, kad mirtis jau čia pat, jie buvo tarsi suparalyžiuoti. Jų
  protas aptemęs. Juk daugelis žudikų savo pasakojimuose teigia: žydai prieš
  sušaudymą buvo tylūs, sustingę, tarsi paralyžiuoti, tarsi pusiau mirę...
  Efraimas: Daugeliu atveju žydai nežinojo, kad juos veda sušaudyti. Žudikai
  pasakojo jiems, kad veda į darbus, į susirinkimus, mitingus, net skiepyti. Ti­
  kriausiai žydai iki pat galo tikėjo, kad yra galimybė išsigelbėti, todėl vedami
  nebėgdavo ir nesipriešindavo. Jeigu būtų bėgę, garantuotai būtų buvę sušau­
  dyti. Aš vis galvoju apie tai, kodėl žydai beveik nesipriešindavo, nors kartais
  juos saugodavo ar konvojuodavo labai nedaug sargybinių. Ar jų valia jau
  buvo palaužta žeminančio ir kankinančio buvimo laikinose stovyklose ir ge­
  tuose? Ar čia veikė žydų kankinių tradicija? Per amžių amžius žydai garbino
  kankinius, kurie, užuot išsižadėję savo tikėjimo, verčiau pasirinkdavo mirtį.
  243K e l i o n ė su p r i e š u
  Inkvizicijos laikotarpiu daugelis žydų atsisakydavo priimti krikščionybę ir
  mirdavo ai Kiddush Hashem (garbindami Dievo vardą). Gal tai buvo vienas
  iš veiksnių. Kitas svarbus dalykas - žydai visur, kur gyveno, buvo mažuma,
  bejėgė mažuma. Kai sudedi visus šituos veiksnius į viena, supranti, kodėl
  taip retai žydai išdrįsdavo pasipriešinti.
  Rūta: Tai stebino visus liudytojus. Visus žudikus. Tardomi jie pasakojo ste­
  bėjęsi, kad žydai buvo romūs tarsi avelės. 400 žydų partijas vieną po kitos iš
  Kauno geto į IX fortą keletą kilometrų vedė aštuoni TDA/PPT 1-ojo bata­
  liono kariai. Nė vienas žydas net nebandė bėgti. Nė vienas iš 10 000. Tiesa,
  vienas vienuolikmetis vaikas paskui pabėgo iš duobės - taip pasakojo dantų
  technikas, „mėgėjas žudyti žmones“ Pranas Matiukas. Berniukas buvo var­
  du Judelis. Vaikus tuomet iš automatų šaudė vokiečiai.Bu t r i mo n y s / B u t r i ma n t s
  XIX a. pabaigoje Butrimonyse gyveno 1919 žydų (80,1 proc. visų miestelio
  gyventojų).
  1941 METAI
  Butrimonyse gyveno viena seniausių Lietuvoje žydų bendruomenių . Vietos
  žydų bendruomenė turėjo mūrinę sinagogų, mokyklų mokomųja hebrajų kal­
  ba, labdaros draugijų, 52 (iš 54) krautuves, aludžių, kepyklų, kitų įmonėlių .*
  Butrimonių valsčiaus policijos nuovados viršininkas raportavo apskrities
  policijos vadui, kad žydų „klausimas labai aktualus, nes miestelyje gyvena
  per 2000 žydų, kuriuos artimiausiu laiku reikėtų sutvarkyti“**.
  * Arūnas Bubnys. Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 m. Iš: Genocidas ir rezistencija ,
  2012, Nr. 1 (32), p. 37.
  ** Ten pat, p. 38.
  245K e l i o n ė su p r i e š u
  Rugsėjo 8-ąją Butrimonių policijos vado Leonardo Kaspariūno-Kasperskio
  įsakymu visi dar likę gyvi žydai naktį buvo suvaryti į miestelio pradžios mo­
  kyklą. Kitą rytą buvo suplanuotos Butrimonių žydų žudynės.
  Matyt, laukta, kada Broniaus Norkaus vadovaujama TDA bataliono 3-ioji
  kuopa baigs darbą Alytuje ir „atsilaisvins“ Butrimonių darbams. Mat
  1941 m. rugsėjo 9 d. įvyko pačios didžiausios žudynės Alytuje. Pagal K. Ja-
  gerio raportą, tą dieną B. Norkaus vadovaujami vyrai Alytuje „sutvarkė“
  1279 žydus: 287 vyrus, 640 moterų ir 352 vaikus. Vyrai pailsėti nespėjo,
  sėdo į autobusą. Laukė darbas, o paskui užtarnautas poilsis visai netoli, Bu­
  trimonyse.
  1941-ųjų rugsėjo 9-ąją iš Alytaus atvažiavo autobusas su maždaug 20 mo­
  biliojo būrio kareivių. Po pietų vietiniai policininkai ir baltaraiščiai pradėjo
  varyti žydus iš mokyklos ir rikiuoti į kolonas. Geresnius drabužius vilkintiems
  žydams buvo įsakyta nusirengti iki apatinių. Žydų kolonos buvo nuvarytos
  į Klydžionių kaimą , esantį už 2 km nuo Butrimonių. [...] Šaudymas baigėsi
  vakare. Tada žudikai grįžo į Butrimonis ir >ydarbo“pabaigą atšventė miestelio
  valgykloje. 1941 m. rugsėjo 9 d. Butrimonyse buvo nužudyta 740 žydų (67
  vyrai , 370 moterų ir 303 vaikai).*
  Kai žiaurumu garsėjęs L. Kaspariūnas-Kasperskis rudeniop buvo perkeltas
  dirbti Birštono policijos nuovados viršininku, „išvažiuodamas iš Butrimo­
  nių prisigrobtą turtą jis vežėsi 14-15 didelių vežimų. Vietos gyventojai tai
  matydami sakė: „Važiuoja žydų karalius Kasperskis.“**
  2015 METAI...
  Prieš važiuodama su Zuroffu į Butrimonis, iš vakaro aplankiau dailininką
  Antaną Kmieliauską - vienintelį gyvą iš knygos pradžioje cituojamų keturių
  vaikų, mačiusių 1941-ųjų žudynes savo akimis.
  * Ten pat, p. 39.
  ** Ten pat, p. 40.
  246Kelionė
  Antanas Kmieliauskas viską tebeprisimena, tarsi tai būtų įvykę vakar. Papa­
  sakoja tai, ko neminėjo kalbinamas atvykėlių iš JAV 1998 metais:
  Kai žudynės baigėsi, mes, vaikai, kurie viską stebėjom iš už namo, nuėjom
  prie duobių. Atėjo ir daugiau butrimoniškių. Matėm, kad kai kurie žmonės
  duobėje dar buvo gyvi. Vienam sužeistajam, matyt, kraujas buvo užtvindęs
  nosį, tai bandydamas įkvėpti oro jis sujudėjo. Žudikai nenorėjo eikvoti kulkų,
  tai aplink duobę ieškojo akmens, kad tą žmogų pribaigtų. Bet juk ne lietuviai
  visa tai sugalvojo, o vokiečiai. Lietuviai tik buvo įklampinti į šitas žudynes.
  Ar galite nupiešti tai, ką tuomet matėte, klausiu dailininko.
  Antanas Kmieliauskas piešia...
  Butrimonių žudynės. Liudininko, Lietuvos nacionalinės kultūros Ir meno premijos laureato Antano
  Kmieliausko piešinys po 75 metų.
  Butrimonys - mažas miestelis. Tuščias. Ieškome kokio nors seno žmogaus -
  kaip ir visuose miesteliuose, kuriuos lankėme iki šiol. Štai link parduotuvės
  eina senas senas, visiškai perkaręs ir apskuręs Butrimonių senolis, pasirams­
  čiuodamas miške išsilaužta lazda. Jis sutinka už cigarečių pakelį parodyti
  mums masines kapavietes ir miestelyje, ir Klydžionių miške.
  247K e l i o n ė su p r i e š u
  Klydžionys - tik keli kilometrai už Butrimonių. Prie pat kelio - ta vieta,
  kur vykusias žudynes matė dailininkas Antanas Kmieliauskas, būdamas vos
  devynerių. Čia žudė senus vyrus, nes jauni ir stiprūs Butrimonių žydai jau
  buvo sušaudyti Alytuje.
  O kur antroji žudynių vieta, kur, kaip sako mūsų senolis gidas, sušaudyta
  352 vaikai? Einame per laukus, per pievas, be nuorodos, be supratimo, kur
  esame vedami ir kiek dar reikės eiti. Senolis eina priekyje pasiramsčiuoda­
  mas lazda, jo plaučiai kriokte kriokia. Garsas šiurpus. Girdėti iš toli. Žmogui
  tikrai blogai su plaučiais. Pagaliau senolis sustoja ir sako: „Negaliu eiti su
  jumis toliau. Neturiu sveikatos. Eikite jūs ta kryptimi, rasite vaikų žudynių
  vietą.“ Žmogus lieka mūsų laukti vidury lauko. 35 laipsnių karštis.
  Mes einame laukais toliau, bet kur eiti? Kuria kryptimi? Į kairę nuo čia be­
  siganančio arklio ar į dešinę? Griovys. Efraimas sustoja. Aš einu toliau. Pri­
  valau rasti vaikų kapavietę.
  Ir vis dėlto nerandu. Tiek to. Kažkaip labai gaila senolio, kuris ten karšty­
  je rymo kriokiančiais plaučiais. Grįžtame. Senolis atsiprašo, kad neradom,
  pasiguodžia - gyvenąs vienas, vargsta, nes žmona seniai mirusi, o sūnus už­
  muštas Italijoje. Atsisveikinant jis dar parodo paskutinės Butrimonių žydės
  Rivkos namą, didžiulį pastatą miesto centre užkaltais langais.
  Kai visi Butrimonių žydai buvo išžudyti, Rivka su seserimi išsigelbėjo ir liko
  gyventi savo namuose. Iki pat 1977 m., paskui jiedvi persikėlė į Vilnių.
  Efraimas: Rivka buvo viena iš nedaugelio Butrimonių žydų tautybės žmo­
  nių, išgyvenusių Holokaustą. Jos abi su seserim liko čia gyventi, kad išsau­
  gotų savo artimųjų ir kaimynų atminimą. Tai buvo labai retas atvejis, nes
  paprastai Holokaustą išgyvenę žydai nepasilikdavo ten, kur yra gimę ir kur
  buvo nužudyti jų artimieji. 220 žydų bendruomenių Lietuvoje buvo nušluo­
  tos nuo žemės paviršiaus. Visa Lietuvos provincija liko be žydų. Žydai su­
  sitelkė keliuose miestuose - Vilniuje, Kaune, šiek tiek liko Šiauliuose ir Pa­
  nevėžyje. Aš sutikau Rivką Bogomolną 1991-aisiais. Ji buvo pirmas žmogus
  248Kelionė
  Lietuvoje, kuris atkreipė pasaulio visuomenės dėmesį į neteisėtą Holokausto
  nusikaltėlių reabilitavimą Lietuvoje. Nors Lietuvoje buvo išleistas teisingas
  įstatymas - niekas iš dalyvavusių genocide neturi būti reabilituotas, - tiesiog
  įstatymas praktiškai neveikė.
  Rūta: Kas buvo tie žmonės - Butrimonių žydų žudikai? Juk šaudė Norkaus
  vadovaujami garsiosios TDA/PPT 3-iosios kuopos vyrai, pakviesti į Ha-
  manno skrajojantį būrį, kuris tą rytą sušaudė ir Alytaus žydus... Ar, anot
  Rivkos, žudynėse buvo ir vietinių, jos kaimynų iš Butrimonių?
  Efraimas: Taip. Tai buvo Juozas Krasinskas ir Kazys Grinevičius. Rivka
  man apie tai papasakojo 1991-aisiais. Paskui profesorius iš Lietuvos Šmuilas
  Kuklianskis davė man dar 12 Lietuvoje reabilituotų nusikaltėlių bylas. New
  York Times išspausdino šią istoriją pirmame puslapyje. Ironiška, bet kaip tik
  tą dieną Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare. Dešimtys tūkstančių žmonių,
  kuriuos nuteisė sovietai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo reabilituo­
  ti. Kiek iš jų dalyvavo šaudant žydus? Ar jų bylos nebuvo deramai tiriamos,
  ar per karą padaryti nusikaltimai tiesiog ignoruojami?
  Rūta: Kiek teko domėtis, maždaug 26 000 žmonių Lietuvoje reabilituoti.
  Tarp jų ir vienas Ypatingojo būrio narys. Kodėl? Nežinau. Juk, pasak viršilos
  Jono Tumo, vadovavusio šiam būriui, žudė visi „ypatingieji“... Aš mačiau pa­
  raiškos reabilituoti formą. Jeigu nori, kad tavo tėvas ar senelis, kurį sovietai
  nuteisė, būtų reabilituotas ir atgautumėte turtą, taip pat gautumėte piniginę
  kompensaciją, turi užpildyti paraišką. Joje klausiama nedaug: kur tas žmo­
  gus gimė, koks nuosprendis, kur ir kiek kalintas. Generalinė prokuratūra,
  gavusi šitą paraišką, sprendžia ir duoda atsakymą per tris savaites. Komisi­
  joje, kuri tiria to žmogaus paraišką, dirba tik keletas žmonių. Paraiškų buvo
  tūkstančiai. Nuteistųjų bylose kartais vienas, o kartais - 5, 7 ar 12 tomų,
  kiekviename tome keli šimtai puslapių. Ar tikrai tos bylos buvo tiriamos
  nuodugniai, o gal tik nuosprendis bylos gale perskaitomas, ir tiek? Ir dar. Jei
  žmogus buvo reabilituotas per didįjį reabilitavimo vajų, pirmaisiais atgautos
  nepriklausomybės metais, ar galima dabar, po 20 metų tą reabilitaciją per­
  žiūrėti? Ar verta? Ką tuo pasieksime? Žmogus miręs, grąžinto turto nebeat-
  249K e l i o n ė su p r i e š u
  imsi. O Lietuva atrodys prastai savo pačios ir kitų akyse - ir apsižioplinom
  reabilituodami žudikus, ir tų žudikų atsiras daugiau, nei norime rasti... Kiek
  tų apsižioplinimų būta: net Tuskulėnų memorialas, kuriame 700 NKVD
  kalinių palaikų, daugiau nei pusė jų - nuteistieji už žydų žudynes. „Mirtis
  visus sulygina“, - memorialo atidaryme sakė kultūros viceministre. Žudikas
  lygus aukai. Pagaliau. Kaip ant šios knygos viršelio...
  Efraimas: Bet lietuviai teigia, kad sovietų tardomi žmonės prisipažindavo,
  nes būdavo kankinami...
  Rūta: Lietuvos istorikai turi savo nuomonę. Pirma, sovietai apklausdavo
  ne vien tik kaltinamąjį, o dešimtis jo bendrininkų, liudytojų ir dažniausiai
  sutampa net parodymų detalės. Pati skaičiau tuos liudijimus. Tikrai sutam­
  pa, ir iš visų protokolų, kurių bylose dešimtys ir šimtai, gali susidaryti gana
  tikslų nusikaltimų vaizdą. Žinoma, kiekvienas iš jų mažina savo kaltę, nu­
  šautų žmonių skaičių... Antras įdomus dalykas: kai kalbama apie tardymus,
  kuriuose lietuviai sovietų tardytojams pasakoja apie savo antisovietines ko­
  vas, mes visai nemanome, kad tie prisipažinimai išgauti kankinant. Mes jais
  tikime, jų pagrindu kuriame antisovietinio pasipriešinimo herojus. O jei­
  gu žmogus pasakojo šaudęs žydus, tuo nėra pagrindo tikėti: prisipažino,
  ko gero, kankinamas. Žmogus šlovinamas už tai, kad buvo antikomunistas.
  Didžiausias antikomunistas istorijoje buvo Hitleris, tiesa?
  Taigi akivaizdus mūsų noras būti gražesniems, negu buvome iš tikrųjų...
  Kartais juokauju su draugais, kad Lietuvos istorija, trumpai tariant, buvo
  tokia: nuo Vytauto žirgų peršokome tiesiai į NATO, o tame tarpe ar buvo
  kas? Na, trėmimai ir Sausio 13-oji, didvyriškumas ir kančia...Pa n e v ė ž y s / P o n i v e z h
  XIX a. pabaigoje Panevėžyje gyveno 6627 žydai (51,1 proc. visų miesto gy­
  ventojų).
  Efraimas: Panevėžyje prieš karą gyveno 10 000 žydų. Po Vilniaus ir Kauno
  tai buvo trečia pagal svarbą Lietuvos žydų bendruomenė. Panevėžio ješi-
  va buvo viena iš svarbiausių Lietuvoje. Mano senelio brolis Efraimas Zaras
  buvo vienas iš jos studentų. 1940 m. sovietai ją uždarė. Tada rabinai išvyko į
  Izraelį ir ten atidarė naują Panevėžio ješivą, vieną iš garsiausių dabartiniame
  žydų pasaulyje.
  Rūta: Kodėl Panevėžio ješiva buvo tokia svarbi?
  Efraimas: Dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia dėstymo lygis. Ješivoje dėstė ge­
  riausi pasaulio rabinai, todėl čia atvažiuodavo mokytis patys talentingiausi
  žydų studentai. Važiuodavo iš visur. Kai kurie iš jų vėliau patys tapo rabinais,
  kiti - tiesiog išsilavinusiais žmonėmis. Ir daugelis, aišku, žuvo per Holo­
  kaustą. Dabar grįžkime į 1941-uosius. Norite ar nenorite, aš perskaitysiu
  jums Izraelyje publikuotus išgyvenusiųjų liudijimus.
  251K e l i o n ė su p r i e š u
  Rūta: Nenoriu.
  Efraimas: Skaitau.
  Kai žydai buvo suvaryti į getą pačiame skurdžiausiame miesto kvartale, iš jų
  būdavo nuolat tyčiojamasi. Žydai buvo kiekvieną dieną tąsomi po miestą ir
  mušami. Susirinkdavo didelė minia miestiečių pažiūrėti, kaip nelaimingieji
  kankinami. Daugybė žydų inteligentų buvo areštuoti ir kankinami ypač žiau­
  riai. Iš geto vyrai buvo vedami dirbti į cemento gamyklą. Čia buvo didžiulės
  kalkių duobės, kuriose kalkės vis dar virė. Žydams buvo liepta pilti į duobes
  vandenį, kad kalkės geriau virtų. Tuomet žydams buvo liepta šokti į duobes ir
  plaukioti verdančiame vandenyje.
  Rūta: Šito tai jau tikrai per daug. Niekas negali plaukioti verdančiame van­
  denyje...
  Efraimas: Galvojat kaip visuomet, kad šis liudijimas yra prasimanymas?
  Skaitau toliau.
  Vienas žydas bandė išlaikyti galvą virš vandens, ir žudikai nutarė, kad taip
  jis nori išgelbėti savo barzdą. Jie trenkė tam nelaimėliui per galvą su šautuvo
  buože ir šis paniro. Kai kiti žydai jį ištraukė, jo akys buvo išdegusios ir visai
  baltos. Paskui tuos žydus išvežė sušaudyti į Pajuostės mišką.
  Rūta: Klausykit, viskam yra riba. Kurgi ne, jis plaukiojo sau verdančiame
  vandenyje ir dar galvojo, kaip čia išgelbėti barzdą... O paskui pasiplaukioję
  jie išlipo į krantą ir tuomet buvo vežami šaudyti... Gal galiu pasiūlyti paban­
  dyti, grįžusi užkalsiu jums vandens katilą? Kad ir kaip gerbčiau Holokausto
  liudininkus, visoms nesąmonėms yra riba.
  Efraimas: Nebuvo ribos čia vykusioms žydų kankynėms. Tiesiog nebuvo.
  1941 METAI
  Vieno iš mano artimiausių ir nuostabiausių žmonių - tetos Genės vyras
  pulkininkas leitenantas Antanas Stapulionis 1941 m. birželio gale vadova­
  252Ke l i o n ė
  vo Panevėžio sukilėliams*. Atėjus vokiečiams, sukilėliai tapo policininkais
  arba policijos pagalbininkais baltaraiščiais. A. Stapulionis, buvęs miesto ir
  apskrities komendantas, tapo Panevėžio vietinės apsaugos štabo vadu. Kai į
  tarnybą grįžo visi buvę savivaldybės tarnautojai, išskyrus burmistrą, Stapu­
  lionis paskyrė laikinąjį, šis ir ėjo tarnybą iki pat nacių okupacijos pabaigos.
  Vietinės apsaugos štabas rūpinosi tvarka mieste, leido įsakymus, draudžian­
  čius plėšti paliktą svetimą turtą. Kiek štabo vadas galėjo prisidėti žydus su­
  varant į getą, t. y. vykdant vokiečių ortskomendanto įsakymą? Nuo liepos
  11-osios žydai buvo suvaryti į vieną kvartalą, iš kurio buvo iškeldinti lietu­
  viai. Žydų paliktus namus siaubė Panevėžio prastuomenė. Apsaugos štabas
  negalėjo to sustabdyti... Iš 4423 žydų kvartale apgyvendintų žydų tik 3207
  turėjo pastogę, kiti 1216 gyveno kiemuose po atviru dangumi. Svarstyta, kad
  iš žydų užimtų namų iškrausčius spintas, stalus ir sofas, būtų galima apgy­
  vendinti bent pusę šitų be pastogės likusių žydų.**
  Ar mano mamos Lilės žaidimų draugas trylikametis Icikas tą pusantro mė­
  nesio, likusio gyventi, turėjo stogą virš galvos? Ar mano mama žinojo, kur
  jis ir kodėl tą vasarą neateina į kiemą žaisti?
  Rugpjūčio 23-iąją įvyko didžiausios Panevėžio žydų žudynės Pajuostės miš­
  ke. Tą dieną ir Panevėžyje, kaip ir Butrimonyse, lankėsi Hamanno skrajojan­
  tis būrys. K. Jagerio raporte rašoma: „1941.VIII.23 dieną „sutvarkyta“ 1312
  žydų vyrų, 4602 žydės, 1609 vaikai.“ Vaikų kapas atskirai. Jame tikriausiai
  guli ir Icikas suknežinta galva.
  Sunkų darbą dirbo Hamanno vyrai... Iš K. Jagerio raporto:
  Vykstant į kai kurių akcijų vietas ir parvykstant iš ten , mūsų vyrams tekdavo
  nukeliauti po 160-200 kilometrų. Tik sumaniai planuojant laikų , pavykdavo
  atlikti iki 5 akcijų per savaitę.***
  * Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. Autorių kolektyvas. Panevėžys: Nevėžio spaustuvė,
  2003, p. 459.
  ** Ten pat, p. 471.
  *** LYA, К -l, ap. 58, b. 4774/6, t. 4, p. 160-161.
  253K e l i o n ė su p r i e š u
  Antanas Stapulionis išsaugojo savo postą iki 1941 m. rugpjūčio pabaigos.
  Paskui, iki lapkričio 15 d., dirbo savivaldybėje mokesčių inspektoriumi. Tą
  rudenį miesto savivaldybei teko likviduoti nužudytų žydų turtą. Vertin­
  gesnius baldus ir kitus daiktus pasiėmė vokiečiai, prastesni daiktai buvo
  perduoti Panevėžio dramos teatrui, mergaičių gimnazijai, prieglaudoms ir
  ligoninėms, kiti parduoti miesto gyventojams. Ne viską pavyko parduoti,
  taigi Panevėžio miesto gyventojai už dyką gavo: „2636 vyriškas kelnes, 7644
  paklodes, 12 751 baltinius, 8235 pagalvių užvalkalus, 10 254 rankšluosčius,
  2536 vaikiškus paltukus ir 4827 kitokius vaikiškus drabužėlius ir tūkstančius
  kitų daiktų, nuo lovų čiužinių iki lėkščių ir puodelių“*.
  Atsivertusi gyventojams atiduotų daiktų sąrašą ir paėmusi skaičiuotuvą su­
  skaičiavau tai, ką 1941 m. rudenį panevėžiečiai gavo už dyką: iš viso buvo
  išdalyta daugiau kaip 80 000 daiktų. Savivaldybės duomenimis, sušaudžius
  4423 Panevėžio žydus 1941 m. rugpjūčio gale mieste gyveno 25 540 žmonių.
  Taigi didžiosiose turto dalybose kiekvienam šio miesto gyventojui nemoka­
  mai teko po 3-4 nužudyto žydo turėtus daiktus ar vilkėtus drabužius. Ar ką
  nors paėmė ir mano močiutė? Ar ką nors iš tų drabužių apsivilko keturiolik­
  metė mano mama?
  2015 METAI
  Mes su priešu jau Panevėžyje. Einame per miestą. Ieškome ješivos. Turizmo
  informacijos centro darbuotoja vos ne už rankos mus nuveda ir parodo. Ant
  ješivos užrašas: „Tortai ir bandelės. Priimame užsakymus“. Dabar čia „Eglės“
  konditerijos cechas ir parduotuvė. Pyragus pardavinėjančios moterys neži­
  no, kas čia buvo anksčiau.
  Einame toliau. Buvusi Panevėžio sinagoga - teatro kieme, jos nė pėdsako.
  Kita tebestovi. Tai miesto savivaldybės nuosavybė, dabar Remax agentūros
  siūloma išnuomoti biurams ir parduotuvėms.
  * Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m., p. 486.
  254Ke l i on ė
  Randame vieną vienintelį žydišką pastatą - buvusią mergaičių gimnaziją.
  Pastatas grąžintas Panevėžio žydų bendruomenei. Jame irgi įmonės įmonė­
  lės, net vienos partijos būstinė. Žydai verčiasi kaip išmano... Vienas korido­
  rius pilnas šurmuliuojančių žmonių. Kas čia vyksta? Kambary prie valgiais
  nukrauto stalo sėdi Izraelio ambasadorius Lietuvoje, keli žydai ir keli Pa­
  nevėžio politikai. Sakomos kalbos. Pamatę Zuroffą, nacių medžiotoją, visi
  apstulbsta. Vieni puola jį glėbesčiuoti, kiti visai nesužavėti neprašyto svečio.
  Ambasadorius nudelbia akis į lėkštę ir nebeprataria nė žodžio. Gal Izraelio
  valdžia nemėgsta Zuroffo, kam jis gadina jų santykius su Lietuvos valdžia?
  Zuroffas sako kalbą. Visi su juo fotografuojasi. Kai pagaliau pietūs baigiasi,
  politikai sėda į juodas mašinas su vairuotojais ir vainikais ir keliauja pa­
  gerbti Holokausto aukų į Pajuostės mišką. Iš paskos važiuojame ir mes su
  „Šoamobiliu“, kaip mano mašiną vadina Zuroffas.
  Ambasadoriaus apsaugininkai akylai stebi žudynių vietos aplinką. Ambasa­
  dorius sako kalbą. Jis stebisi (o gal visai nesistebi), kodėl Lietuvos valdžia,
  Panevėžio valdžia masinių kapaviečių tvarkymą palieka savanoriams moks­
  leiviams.
  Panevėžio meras irgi čia. Jis pasako keletą frazių apie Holokaustą: kad labai
  gaila, kad amžinai prisiminsime ir t. t. Padeda puokštę. Kortežas išvyksta.
  Mes liekame žudynių vietoje, liekame trise su viena Panevėžio mokytoja,
  kurios auklėtiniai ir tvarko Panevėžio žydų žūties vietas.
  Mokytoja: Viena pažįstama, panevėžietė, 1941 m. rugpjūčio 23-iąją pro mo­
  kyklos langą stebėjo, kaip į Pajuostės mišką vežė vaikus. Kai sunkvežimis
  sustojo, vieni vaikai nelipo iš sunkvežimio, o kiti iššoko ir bėgo link duobių.
  Budeliai buvo mirtinai girti. Visi lietuviai. Paskui tuos vaikus šaudė ir pylė
  ant jų negesintas kalkes, kad nebūtų kvapo. Užpylė labai nedaug. Tie vaikai
  visi kraštinėje tranšėjoje. Mes su vaikais šią masinę kapavietę tvarkome kas­
  met, o prieš kelerius metus grėbdami lapus mano vaikai rado auksinį dantį.
  Buvo labai sukrėsti.
  255Kelionė su priešu
  Panevėžio žydų vaikų vasaros stovykla prieš karų. Iš Jad Vašemo muziejaus archyvų.
  Tiesa, vienas žydšaudys palaidotas Panevėžy, ir jo kapas po šiai dienai be
  kryžiaus - artimieji pastato, o kažkas vis nuverčia. Visi žinojo, kad jis šaudė
  žydus...
  Efraimas: Čia dar vienas iš daugelio mūsų matytų senų, dar sovietiniais lai­
  kais statytų monumentų. Ant jo nėra nieko parašyta lietuviškai ir net ru­
  siškai su klaidomis. Tačiau čia bent žolė nupjauta ir tai, pasirodo, padarė
  mokiniai. Bet jeigu nėra jokio užrašo lietuviškai, niekas, kas čia užsuktų,
  nesuprastų, kam monumentas pastatytas ir kas čia įvyko. Niekas nežinotų,
  kad teritorijos pakrašty esantis didžiulis pylimas žymi atskirų masinį Pane­
  vėžio žydų vaikų kapą.
  Rūta: Nesuprastų, nebent irgi rastų auksinį dantį... Kadangi moksleiviai
  tvarko masines kapavietes, tai valdžiai nėra ko kištis. Jie gali atvažiuoti su
  gėlėmis, kaip kad šiandien lydėdami Izraelio ambasadorių. Ir jeigu atvyku-
  256Kelione
  šio vicemero ar mero paklaustume, kodėl miestas nieko nedaro, kad 7000
  čia žuvusių būtų pagerbti, atsakymas būtų vienas: mykimas arba tyla. Ir vie­
  na, ir kita reikštų tai, ką ir taip žinome: „Juk jie ne mūsiškiai... Tam yra žydai
  ir tegu jie tvarko žydų kapus.“ Arba moksleiviai, jei nori. Juk tai pilietinis
  ugdymas, tiesa?
  Mokytoja mus lydi į Kraštotyros muziejų miesto centre. Atsisveikina pri­
  mindama, kad niekur neminėtume jos vardo ir pavardės. Žinoma, kad
  1609 nužudytų Panevėžio žydų vaikų kapas.
  257Kelione su priešu
  neminėsime. Dar užklius kam nors... Muziejus yra visai šalia kito muzie­
  jaus - specialaus, skirto Sąjūdžio istorijai, įsikūrusio nužudyto žydo name.
  Kraštotyros muziejuje jokios ekspozicijos apie Panevėžio žydus ar apie ma­
  sines žudynes nėra. Nėra, ir tiek. Baigiantis mūsų kelionei Efraimas, atrodo,
  turi vis mažiau kantrybės ir nei iš šio, nei iš to ima remti prie sienos budintį
  jauną muziejininką.
  Efraimas: Panevėžys buvo vienas svarbiausių žydų gyvenimo ir kultūros
  centrų prieškarinėje Lietuvoje. Ar jūs tai žinote?
  Muziejininkas: Visko gali būti. Bet, aš manau, jūs apie visa tai turite kalbėtis
  su mūsų žydų bendruomene.
  Efraimas: Žinoma, aš jau buvau pas juos. Bet, manau, jeigu jūs dirbate su
  miesto istorija, o didelė miesto gyventojų dalis buvo žydai, kurie prisidėjo
  prie miesto raidos, prie kultūros, kurie išgarsino Panevėžį visame pasauly-
  Visame pasaulyje garsėjusios Panevėžio ješivos pastatas miesto centre. Dabar kepykla. Autorės nuotr.
  258K e I i o n 6
  je... Ar jūs tai žinote? Ir žinote, kodėl Panevėžio vardas yra žinomas visame
  pasaulyje? Todėl, kad čia buvo ješiva. Jos adresas dabar - Savanorių g. 11. Ir
  po šiai dienai Izraelyje yra tuo vardu pavadinta ješiva. Tai svarbu? Nesvarbu?
  Ar jūs man norite pasakyti, kad žydų bendruomenės istorija nėra Panevėžio
  istorija? Tai buvo „ne jūsiškiai“, o kiti, svetimi jums žmonės?
  Muziejininkas: Manau, jūs galėtumėte parašyti skundą Vyriausybei. Ti­
  kriau sakant, rašykite miesto valdžiai. Jie mūsų steigėjai ir jie sprendžia, ką
  rodyti ir ko nerodyti šiame muziejuje.
  Efraimas: Bet aš noriu paklausti jūsų, ar ta bendruomenė ką nors davė
  miestui?
  Muziejininkas: O aš jūsų. Kiek žmonių pasaulyje žino Panevėžį dėl to, ką
  jūs sakot?
  Efraimas: Keturi milijonai.
  Muziejininkas: Jūs taip manot?
  Efraimas: Aš tai žinau. Panevėžys buvo unikalus.
  Muziejininkas: Gerai, aš apie tai pagalvosiu. Džiaugiuosi, kad tai išgirdau,
  nes dabar galėsiu apie tai papasakoti ir muziejaus lankytojams. Viso gero.
  į
  r.
  į!
  i f*
  Panevėžio apskrities nuteistųjų, Holokausto dalyvių, socialinis
  portretas (Rimanto Zagrecko studija):
  Profesijos:
  Iš 47 asmenų 22 ūkininkai, likusiųjų profesijos: 5 mokytojai, 3
  sargai, 2 siuvėjai, 2 žemės ūkio darbininkai, taip pat draudikas,
  I paštininkas, sąskaitininkas, kalvis ir durpių kasikas.
  į; Išsilavinimas:
  §
  ji
  i
  iš 47 asmenų 24 beraščiai arba baigę iki 3 pradžios mokyklos
  klasių.*
  * Rimantas Zagreckas. Holokausto dalyvio socialinis portretas. Iš: Genocidas ir rezistenci­
  ja, 2012, Nr. 1 (31), p. 75.
  259K e l i o n e su p r i e š u
  POKALBIS SU PRIEŠU. VILNIUS-KAUNAS
  Efraimas: Mes dar nekalbėjome apie antisemitizmą Lietuvoje...
  Rūta: Gerai, pakalbėkime. Negaliu slėpti, kad kai kurie mano bičiuliai ar
  pažįstami yra gerokai antisemitai. Tik mano vaikų karta jau ne. Aš tuos savo
  pažįstamus žmones suprantu. Mes kone visi kilę iš kaimų. Vilniuje prieš
  karą gyveno gal tik keli procentai lietuvių. Ir kituose miestuose, išskyrus
  Kauną, ne daugiau. Mūsų seneliai ir proseneliai nebuvo labai išsilavinę, tad
  jie natūraliai perėmė visas Bažnyčios jiems įdiegtas tiesas ir kartu - prieta­
  rus. Kai mūsų tėvai atsikraustė gyventi į miestus, ten žydų jau nebebuvo.
  Turiu omenyje Lietuvos žydus litvakus - išsilavinusius, aukštos kultūros
  žmones. Knygos žmones. Mano karta nepažįsta litvakų, gal net nesame jų
  sutikę nė vieno. Jie buvo nužudyti arba sovietmečiu išvažiavo iš Lietuvos
  svetur. Į litvakų vietą po karo atvyko kiti, kitokie žydai - iš SSRS teritorijos,
  rusakalbiai, dažnai prosovietiški, nelabai išsilavinę. Jie gavo butus, darbus,
  nes oficiali valstybinė kalba tuomet buvo rusų, taigi jiems buvo atviros visos
  durys. Mes su tais žydais, savaime suprantama, nebendravome. Negerbėme
  jų, manau, ir jie mūsų, nes jie nesidomėjo mūsų kultūra, nesimokė mūsų
  kalbos. Šitie sovietiniai žydai galutinai nužudė mūsų norą domėtis žydų kul­
  tūra ir dar labiau sustiprino mūsų galvose tūnantį žydo komunisto stereoti­
  pą. Tai ar galima mus kaltinti, kad esame antisemitai? Mūsų antisemitizmą,
  paveldėtą iš senelių, sustiprino pokarinės sovietinių žydų invazijos.
  Efraimas: Bet jūs studijavote universitetuose ir turėjote sutikti žydų dėsty­
  tojų, kurie atvėrė jums akis į platesnį istorijos, filosofijos pasaulį...
  Rūta: Ką jūs kalbate? Mes juk baigėme sovietinius universitetus, kur dau­
  guma dėstytojų mums vėrė akis į marksizmo-leninizmo pasaulį. Tik viene­
  tai, kurių neišgaudė sovietų saugumas, buvo kitokie. Galbūt ir buvo tarp jų
  koks žydas, bet man to neteko girdėti. Aš pati studijavau Maskvoje ir sutikau
  daug nepaprastai įdomių žydų, nes Maskva buvo žydų intelektualų, moksli­
  ninkų, menininkų centras. Tačiau Lietuvoje to nebuvo. Mes, lietuviai, taip ir
  nepažinome savųjų žydų kultūros. Ir kuo mažiau žinome, tuo daugiau vietos
  prietarams, tuo stipresnis yra mūsų senas geras antisemitizmas.
  260Kelionė
  Efraimas: Tai labai įdomus argumentas. Jis daug ką paaiškina, pavyzdžiui,
  kodėl daugelis jūsų giminių ar pažįstamų, su kuriais kalbėjote apie šią kny­
  gą, žiūri į ją neigiamai. Tie žmonės turbūt yra protingi ir išsilavinę, tačiau
  visa, kas susiję su žydų tematika, jiems yra nepriimtina. Tarsi jų sąmonėje
  būtų vienos aklinai užvertos durys.
  Rūta: Aš neišspirsiu šitų durų, kad prasibraučiau prie tų žmonių sąmonės.
  Niekas neišspirs. Durys atsidarys tada, kada atsidarys, kai tam ateis laikas.
  Šia prasme tikriausiai mes esame prarastoji karta. Ir jau nebepasikeisime.
  Efraimas: Tikriausiai jūs teisi. Prarastoji karta. Žmonės, su kuriais Lietuvoje
  kalbėjausi visus tuos 25 metus, ir buvo šitos kartos atstovai.
  Rūta: Jie žiūrėjo į jus ir galvojo: šitas žydas, aišku, irgi prosovietiškas, be to,
  jis daro iš Holokausto pinigus. Tai jo biznis.
  Efraimas: Ką aš turėčiau daryti, kad jūsiškių nuomonė apie mane pasi­
  keistų?
  Rūta: Duokit mums pinigų. Pasidalinkit.
  Efraimas: Ne. Jūs per daug korumpuoti... O ką, jūsų nuomone, šitos kartos
  žmonių požiūris į žydus sako apie dabartinę Lietuvos visuomenę?
  Rūta: Jūs žinote pats, ką sako. Sako, kad mes turime sovietus kaltinti už kur
  kas daugiau dalykų, negu iki šiol manėme. Už savo antisemitizmą taip pat.
  Efraimas: Bet lietuviai buvo antisemitai dar iki ateinant sovietams. Jie tik
  pablogino situaciją.
  Rūta: Taip. Sovietai situaciją pablogino. Ir dabar mes esame labai blogi.Kaunas / Kovne
  XIX a. pabaigoje Kaune gyveno 25 548 žydai (35,9 proc. visų miesto gyven­
  tojų).
  2015 METAI
  „Lietūkio“ garažo kiemas. Čia 1941 m. birželio 27 d. vyko vienos pirmųjų
  ir pačių žiauriausių žydų žudynių Lietuvoje. Minios smalsuolių akivaizdoje
  metaliniais strypais negyvai uždaužyti, rodos, 52 Kauno žydai. Žudė, kaip
  pasakojama, iš kalėjimo paleisti, NKVD iškankinti lietuviai kaliniai. Vienas
  iš jų vėliau sakė, kad darė tai apakintas pykčio ir paskui labai gailėjosi.
  Pirmą kartą mus lydi ne lietuvis, o žydas, garsus senas žydiškojo Kauno ži­
  novas Chaimas Bargmanas. Jo vardo, ačiū Dievui, nereikia slėpti kaip kitų
  mus lydėjusių žmonių... Jis nebijo.
  Efraimas: Mes stovime priešais paminklą „Lietūkio“ žudynių aukoms. Už­
  rašas ant paminklo liudija, kad čia buvo nužudyta keletas dešimčių žydų.
  Bet kas juos nužudė? Vulkanas, cunamis, žemės drebėjimas?
  262Kelionė
  Rūta: Skaičiau vieno iš žudynių dalyvių liudijimą. Tai buvo Lietuvos kariuo­
  menės puskarininkis, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Jis prabilo
  tik po kelių dešimtmečių. Cituoju: „Aš esu iš tų, kurie vykdė egzekucijas.
  Išėjęs iš kalėjimo, buvau apimtas keršto ir tiems žydams pradėjus mums
  priešintis mano nervai neišlaikė.“*
  Chaimas: Aš remiuosi liudytojo Vaclovo Vodzinsko pasakojimais. Viename
  Vytauto Didžiojo universiteto surengtame seminare Vodzinskas pasakojo,
  kad jis - tada šešiolikos metų jaunuolis - važiavo dviračiu pro „Lietūkio“
  garažą ir pamatė grupę suimtų žydų vyrų, vedamų iš „geltonojo kalėjimo“.
  „Geltonuoju“ buvo vadinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, nes kalėji­
  mo pastatas buvo nudažytas geltonai. Į VII fortą, kuriame buvo steigiama
  koncentracijos stovykla, žydus lydėjo tik 4 ar 5 sargybiniai.
  „Lietūkio“ garažo kieme, prieš vokiečiams ateinant, buvo laikomi raudonar­
  miečių arkliai. Naciai įsakė sargui išvalyti garažo kiemą, nes jis buvo pilnas
  arklių mėšlo. Tasai sargas pamatė pro šalį vedamą žydų koloną, pribėgo prie
  sargybinių ir pasakė, kad žydai yra rusų draugai, tai tegu jie ir išvalo tą rusų
  arklių mėšlą. Sargybiniai atvedė žydus į garažo kiemą. Štai kodėl visa tai, kas
  įvyko, įvyko čia.
  Vodzinskas pastatė dviratį prie medžio, įsilipo į medį ir žiūrėjo, kaip žydai
  valo garažo teritoriją. Jie mėšlą rinko rankomis. Kiti vaikai irgi sulipo į me­
  džius ir viską stebėjo. Tuo metu į kiemą įvažiavo sunkvežimis su keturiais
  vokiečių kareiviais. Sunkvežimis irgi buvo nešvarus, tai žydams buvo liepta
  išvalyti ir jį. Bet žydų rankos buvo mėšlinos, todėl kažkas atitempė plovimo
  žarną ir paleido vandenį, kad žydai galėtų nusiplauti rankas ir išvalyti sun­
  kvežimį.
  Efraimas: Ką čia veikė žmonių minia?
  Chaimas: Žydai buvo žudomi labai žiauriai. Žmonės gatvėse išgirdo riks­
  mus ir atėjo pažiūrėti, kas vyksta.
  * Henrikas Žemelis. Juodasis Lietuvos istorijos lapas. Iš: Lietuvos žydų žudynių byla ,
  p. 598-599.
  263K e l i o n ė su p r i e š u
  Efraimas: Ar tiesa, kad žydai buvo nužudyti dviem būdais: vieni jų negyvai
  uždaužyti metaliniais strypais, kiti žuvo dar baisiau: aukos buvo pražiodo-
  mos ir iš laistymo žarnų pilamas vanduo į jų vidurius tol, kol viduriai sprog­
  davo...
  Chaimas: Tai visiška netiesa. Vandens žarnos buvo atitemptos tam, kad
  žydai galėtų nusiplauti mėšlinas rankas. Vienas žydas, kai jam buvo liepta
  plikomis rankomis valyti arklių mėšlą, smogė lietuvių sargybiniui ir pasi­
  leido į žydų kapines kitapus tvoros. Jis buvo greitas, bet kulka dar greitesnė.
  Nuo to viskas ir prasidėjo. Sargybiniai ėmė mušti žydus metaliniais strypais.
  Užmušė visus iki vieno. Susirinkusieji prie garažo tvoros tai stebėjo iki pat
  pabaigos. Vodzinskas irgi. Vėliau jis sakė, kad žudynės jo visai nesukrėtė,
  nes „žydai dar ne tokių bėdų yra pridarę“.
  Rūta: Efraimai, betgi jūs 30 metų visam pasauliui pasakojote, kad „Lietūkio“
  garaže lietuviai žudė žydus, pumpuodami vandenį į jų vidurius. Tai netiesa.
  Jūs 30 metų melavote.
  Efraimas: Aš skaičiau vokiečių armijos fotografo liudijimą. Jis pasakojo tai,
  ką matė. Tas žmogus neturėjo jokio pagrindo meluoti. Tai nešališko stebė­
  tojo liudijimas.
  Rūta: Nuostabi naujiena: nacių medžiotojas labiau už viską tiki nacių liudi­
  jimais! Gerai, pasigailėsiu jūsų. Girdėjau vienos lietuvės gydytojos pasakoji­
  mą: ji buvo čia, kai vyko žudynės, ir matė tai, apie ką pasakojo jūsų cituoja­
  mas nacis. Vandenį, pilamą į burnas, ir visa kita.
  Efraimas: Ar tiesa, kad pasibaigus žudynėms minia ėmė giedoti Lietuvos
  himną? Taip sakė tas vokiečių fotografas.
  Chaimas: Nieko panašaus. Kai visi žydai buvo nužudyti ir gulėjo ant žemės,
  iš geležinkelio stoties pusės atėjo du benamiai. Vienas iš jų turėjo armoniką.
  Kažkuris iš sargybinių paprašė: „Sugrok jiems Slobodkos žydų maršą.“ Seni
  kauniečiai labai gerai žino tą maršą, bent jau jo melodiją.
  264Kelionė
  Rūta: Tas vokiečių fotografas nežinojo, kas per daina, paklausė šalia stovin­
  čių žmonių, tie ir pajuokavo.
  Chaimas: Taip, po pasaulį keliauja legenda, kad po žudynių minia giedojo
  Lietuvos himną. Žydai ir paskleidė tą legendą. Jie Slobodkos žydų maršo
  nežinojo, tai buvo antisemitinė Kauno prastuomenės pamėgta dainuška.
  Rūta: Efraimai, jūs 30 metų visame pasaulyje skleidėte dar ir šitą melą apie
  lietuvius, po „Lietūkio“ žudynių giedančius himną. Ir tai jums įrodžiau ne
  aš, lietuvė, o žydas, jūsiškis... Ačiū jums, Chaimai, visos lietuvių tautos vardu
  už išsklaidytą melą.
  KAUNO VII FORTAS
  Kauno VII fortas netuščias. Vyksta vaikų vasaros dienos stovykla. Jaunuolis,
  vienas iš šios stovyklos vadovų, nuveda mus į masinių žudynių vietą forto
  teritorijoje prie pat tvoros, už kurios - gyvenamieji namai. Aukšta žole ap­
  augusi duobė. Styro memorialinis stulpelis, kuriuo pažymėta žudynių vieta.
  Kada, kas, kiek žuvo?
  Klausiame jaunuolio, kas šiuo metu įrengta forte. Čia veikia šaltojo karo
  muziejus. O kitose patalpose - chemijos laboratorijos. Vyksta vaikų užsi­
  ėmimai.
  Čia, Kauno VII forte, 1941 m. birželį laikinoji vyriausybė nutarė įsteigti pir­
  mąją Lietuvoje koncentracijos stovyklą ir skyrė pinigų batalionui, saugan­
  čiam suvarytus Kauno žydus. Čia, Kauno VII forte, liepos 6-ąją Tautos ap­
  saugos bataliono 1-oji ir 3-ioji kuopa žudė žmones. Žudė taupydami laiką: iš
  vakaro šaudę dalimis, kitą dieną visus likusius suvarė į vieną duobę, suguldė
  vieną šalia kito ir šaudė pusantros valandos. Šaudė, kol duobėje niekas ne­
  bejudėjo. Kiek žmonių buvo tik sužeisti, kentėjo, kol gal tik po pusantros
  valandos kažkelinta dantų techniko Matiuko ar kito bataliono kario kulka
  juos pribaigė?
  265K e l i o n ė su p r i e š u
  Sovietų laikais fortas buvo karinis objektas, tad čia nei lankytasi, nei tirta,
  nei pagerbtos aukos. Lietuva buvo nepriklausoma 20 metų. Tuos 20 metų
  nei tirta, nei pagerbtos aukos. 2009 m. Kauno VII fortas buvo privatizuo­
  tas. Su visais 5000 čia palaidotų žydų, nužudytų Tautinio darbo apsaugos
  bataliono karių. Savininkas ėmėsi tvarkyti 7 hektarų teritoriją ir 2012 m. jam
  betvarkant įvyko štai koks netikėtumas. Štai ką pasakojo dabartinis forto
  savininkas Vladimiras Orlovas:
  Gervėčių gatvės pusėje kuopdami šiukšlynų išvežėme ne vienų sunkvežimį
  šlamšto. Duobėje po šiukšlėmis aptikome kalkių sluoksnį , iš kurio kyšojo tarsi
  kažkokie pagaliai. Tai buvo čia sušaudytų žmonių kaulai.
  Išpumpavus duobę sėmusį vandenį gilyn įkišęs rankų apčiuopiau begalę kau­
  l i j u sluoksnis galėtų siekti kelis metrus.*
  Apie radinį buvo informuota policija, Kultūros paveldo departamentas,
  žydų bendruomenė. Niekas nesiėmė jokių veiksmų, tad forto šeimininkai
  sukrovė kaulus į tris šiukšlių maišus ir paliko stovėti.
  Žiniasklaidai paviešinus šį faktą, Kauno miesto savivaldybė sukūrė komi­
  siją įmantriu pavadinimu „Dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų Lietu­
  vos okupacinių režimų laikotarpiu, palaikų perkėlimo ir palaidojimo vietų
  įamžinimo“. Komisijai vadovavo festivalio „Kaunas Jazz“ rengėjas, buvęs
  kultūros ministras Jonas Jučas. Per dvejus svarstymo metus komisija buvo
  susirinkusi du kartus.
  Tik 2014 m. kaulai grįžo atgal į savo kapo duobę - iš trijų maišų buvo per­
  kelti ten, kur ir buvo rasti.
  Interneto svetainėje Kauno VII fortas šiuo metu pristatomas kaip „gamtos
  ir istorijos oazė“. Oazėje organizuojamos Joninės, vaikų gimtadieniai ir įmo­
  nių vakarėliai. Pasipiktinę triukšmingais renginiais kauniečiai ar miesto sve­
  čiai (žydai, ne kitaip) kreipėsi į Kauno paveldosaugininkus, šie savo ruožtu
  kreipėsi į forto savininkus, prašydami nerengti forte švenčių, žaidimų ir pa­
  * Nerijus Povilaitis. Nesutariama, kaip laidoti nužudytų žydų kaulus. Iš: Lrytas.lU 2014 m.
  spalio 3 d.
  266Kelionė
  našių pramoginių renginių. Savininkai atsakė, kad visi čia organizuojami
  renginiai yra edukacinio pobūdžio.
  Šiuo metu Kauno VII forto interneto svetainė kviečia vaikus į gimtadienius
  su burbulų pūtimu, į kitus edukacinius renginius, tarp kurių yra ir renginys,
  pavadintas „Lobio paieška“. Jis apima visą 7 hektarų teritoriją.
  Prieš 75 metus vienoje didelėje duobėje, pilnoje nužudytųjų, „lobio“ ieško­
  jo žudikas, auksinių daiktų mėgėjas Pranas Matiukas, kuris vėliau po karo
  dirbo Joniškėlyje dantų techniku. Kiek aukso, išlupto iš nužudytųjų burnų,
  perlydyta ir sudėta į Joniškėlio gyventojų burnas? O gal vienas kitas auksinis
  dantis vis dėlto liko Kaune, forto duobėje, ir verta sumokėti tuos 3 eurus už
  edukacinę „lobio paiešką“?
  Kauno VII fortas - pirmoji masinių žudynių Lietuvoje vieta (dabar privati nuosavybė). 5000 aukų
  kapas. Autorės nuotr.Vi l n i u s / V i I n e
  XIX a. pabaigoje Vilniuje gyveno 63 996 žydai (41,4 proc. visų miesto gyven-
  tojų).
  Paskutinė kelionės diena. Beliko Vilnius. Mano miestas. Ir jų, žydų, mies­
  tas - Lietuvos Jeruzalė.
  Czeslawas Mitoszas rašo:
  Šiandien su nuostaba mąstau apie visiems laikams dingusį žydiškąjį Vilnių.
  Tai buvo milžiniškos koncentruotos energijos miestas, leidyklų, spausdinusių
  knygas hebrajų ir jidiš kalbomis, sostinė, literatūros ir teatrų buveinė. Šiuo
  požiūriu su Vilniumi galėjo konkuruoti tik Niujorkas.*
  Pradėkim nuo Vilniaus apylinkių, kurios sėte nusėtos žydų kapavietėmis.
  Ypatingojo būrio ir čia padirbėta, ne tik Paneriuose... Prie pat Vilniaus, Nau­
  josios Vilnios apylinkėse, yra Plikasis kalnas, prie kurio Ypatingasis būrys
  * Garažas: aukos , budeliai, stebėtojai , p. 112.
  268Kelionė
  1941 m. rugsėjo 22 d. sušaudė 1159 žydus. Iki sušaudant žydai buvo keletą
  dienų uždaryti ir saugomi Vėliučionių kolonijoje.
  Kur tie Vėliučionys? Kokia dar kolonija? Koks Plikasis kalnas? Penkis de­
  šimtmečius gyvenu Vilniuje, nieko nesu girdėjusi apie šias vietas.
  Gerokai paklaidžioję kelyje pamatome rodyklę į Vėliučionis, o šalia - nuo­
  rodą „Žydų kapinės - 2 km“.
  Vėliučionių kolonija - senas dvaro pastatas, nematęs remonto gal nuo caro
  laikų. Klausiame vienos sutiktos kaimo moters, kitos, trečios, kur tos žydų
  kapinės ir ar tai yra tik kapinės, ar žydų žūties vieta. Visos sutiktos mote­
  rys nesupranta lietuviškai. Visos kažkodėl bedantėmis ar pusiau bedantėmis
  burnomis. „Nežinom, paklauskit kolonijos apsaugos“, - sako rusiškai.
  Kolonija įsteigta dar 1900 m., dabar pavadinta Vaikų socializacijos centru.
  Jame būna tie vaikai, su kuriais globos namuose neįmanoma susitvarkyti.
  Caro laikais čia buvo vežami 10-16 metų berniukai iš Vilniaus, Kauno, Gar­
  dino, Minsko gubernijų, rašoma centro interneto puslapyje. Po Pirmojo pa­
  saulinio karo čia veikė žydų berniukų žemės ūkio amatų kolonija. Antrojo
  pasaulinio karo metais čia buvo įsteigta žydų vaikų stovykla. „Kur jie buvo
  išvežami, senbuviai kaimo gyventojai nežino...“ - taip parašyta.
  O vežami buvo netoli. Tiksliau sakant, vieną dieną buvo išvežti visi, nes
  Ypatingasis būrys ir su didesniais kiekiais susitvarkydavo vos per dieną.
  Senbuviai kaimo gyventojai nežino, bet tikriausiai jų tėvai girdėjo, kai žydų
  berniukai ir dar tūkstantis kitų buvo šaudomi už kilometro ar kelių. Tos
  šaudymo vietos nerasite ir jūs. Veltui klaidžioję keleliais, kurie baigdavosi
  brūzgynais, sodyboje prie geležinkelio pagaliau pamatėme žmogų. Pripra­
  šėme, kad sėstų į mašiną ir parodytų žydų žūties vietą, kažkodėl pavadintą
  kapinėmis. Tas žmogus - prisiekęs grybautojas, taigi begrybaudamas krū­
  mynuose kadaise ir rado tą vietą ir paminklėlį. Paskui nebuvo ten nuklydęs
  gal penketą metų. Matyt, negrybinga vieta.
  Kelio nėra. Nėra ir takelio. Braunamės per dilgėles, aukštesnes už žmogų,
  bet kelią pastoja griovys. Tenka grįžti į ir bandyti eiti iš kitos puses. Ten
  269K e l i o n ė su p r i e š u
  irgi dilgėlės, o dar ir didžiulė šiukšlių krūva. Pagal Europos direktyvą visoje
  Lietuvoje tokie sąvartynai likviduoti, buvo ir šis uždarytas, bet mūsų gry­
  bautojas sako, gyventojams dzin, jie iš įpročio vis vien šiukšles čia veža. „Štai
  simbolinis monumentas žuvusiems žydams“, - sako Efraimas, rodydamas į
  smirdantį šiukšlių kalną... Ką gi, priešas yra priešas..
  Grybautojas atkaklus. Atkaklūs ir mes su priešu. Po kokios valandos paga­
  liau randame, ko ieškoję. Prie šlaito brūzgynuose - sovietinis paminklėlis,
  pastatytas 1951-aisiais. 1159 žuvę.
  Vienas iš žudikų, nuo kurio rankos šitoje nuošalioje vietoje žuvo ir žydų
  vaikai, apie jo laukiančią mirtį kalėjime 1978 m. rašė savo vaikams:
  Nelaukit nesulauksit
  Tėvelis nesugrįš
  Nes gelsvas kapų smėlis
  Akis man užbarstys.
  Bijojo žmogus mirties. Labai vaikus mylėjo.
  Grybautojas pasiima atlygį už vargą, 5 eurus. Padūsauja, kad kolonija per
  arti, visi vargsta, nes auklėtinius saugo ir nenusaugo pagyvenusios moterys,
  tai šie vis pabėga, apiplėšia parduotuvę, o neseniai keliese vieną savo draugą
  nužudė.
  Esame 15 kilometrų nuo Vilniaus. Grįžtame tylėdami. Reikia nusipirkti ko­
  kio nors tepalo sudilgintoms rankoms. Grįžtame iš brūzgynų į civilizuo­
  tą pasaulį, ten, kur dar nebuvome, bet būtinai turime nuvykti. Paskutinei
  popietei pasilikome Zuroffo žuvusiojo bendravardžio Efraimo Zaro namus
  V. Šopeno gatvėje prie geležinkelio stoties. Namas Nr. 3, butas Nr. 19.
  Efraimas Zaras vadovavo ješivai Rytų Lenkijoje, kai 1939 m. ją okupavo so­
  vietai. Vilnius tuomet atiteko Lietuvai. Žydai rabinai ir 23 Lenkijoje buvusių
  ješivų studentai suprato, kad rusai uždarys visas mokslo įstaigas. Tad ėmė
  masiškai trauktis į Vilnių. 1939 m. čia įsikūrė 2660 studentų ir 171 rabinas
  iš Rytų Lenkijos. Efraimas Zaras buvo vienas iš jų. Jis buvo labai studentų
  270Kelionė
  mėgstamas, jo paskaitos sutraukdavo pilnas auditorijas ir Lenkijoje, ir Lietu­
  voje. 1939 m. Vilnius tapo geriausių pasaulyje ješivų miestu.
  1941 m. liepos 13 ar 14 dieną rabinas Efraimas Zaras išėjo iš savo buto V. Šo­
  peno gatvėje ir pasuko į Pylimo gatvę. Tą dieną baltaraiščiai ieškojo rabinų,
  atpažindavo juos iš barzdų ir sulaikydavo. Sulaikė ir Efraimą. Išvežė. Pasa­
  kojama, kad į Lukiškes, tačiau ieškojome 1941 m. Lukiškių kalinių knygoje,
  kuri saugoma Centriniame valstybės archyve, ir jo pavardės neaptikome.
  Tikriausiai Efraimas Zaras iš Pylimo gatvės buvo išvežtas tiesiai į Panerius
  ir ten sušaudytas kartu su vienais pirmųjų pasmerktų Vilniaus žydų. Ka-
  zimierzo Sakowicziaus dienoraštyje užfiksuota, kad šaudymai Paneriuose
  prasidėjo liepos 11-ąją. Paskui Efraimą po kelių dienų ar savaičių į Panerius,
  tik turbūt jau į kitą duobę, atkeliavo ir Efraimo šeima: žmona Beyla ir du
  jųdviejų sūnūs - Hirshas ir Elyahas.
  2015 METAI
  Namo adresu V. Šopeno g. 3 kieme randame porelę. Namas remontuoja­
  mas, čia darbuojasi jaunas vyras ir moteris - abu su kvapeliu. Ant moters
  rankų - kelių mėnesių mergytė. Jie mums suorganizuos, kaip patekti į laipti­
  nę. Kažkam skambina, organizuoja. Pagaliau pro laiptinės langą galvą iškiša
  vyriškis. Piktai žiūri į Zuroffą. „Ko jam čia reikia?“ Sakom, žmogus iš Izra­
  elio atvyko, nori pažiūrėti, kur gyveno Paneriuose nužudytas senelio brolis.
  „Meluoja, - sako vyras. - Ne to jis ieško. Žinau aš jį iš televizijos.“ Kurį laiką
  pasvarstęs vis dėlto įleidžia mus į laiptinę, kur ketvirtame aukšte tebėra bu­
  tas Nr. 19. Vyras stovi greta mūsų, piktai burba: „Tegu nepasakoja, nebuvo
  čia jokio jo senelio nė brolio. Ko jis čia ieško?“
  Išėję iš laiptinės norim atsidėkoti porelei su mergyte. „Gal galim ką nors
  nupirkti jūsų dukrytei?“ - „Nežinau, ką ji valgo, - sako mama. - Mes ją tik
  pasiėmėm iš vaikų namų, nežinom nei ką duoti. Ją atėmė iš mūsų, kai sude­
  gė namai, ir dabar davė tik savaitgaliui. Gal pampersų galit nupirkti?“
  271K e l l o n ö su p r i e š u
  Paskutinis kelionės objektas - Paneriai. Čia rabino Efraimo Zaro šeimos
  laukė Ypatingojo būrio kulka į galvą ir lavonų pilna duobė.
  Panerių muziejus - tik vienas namelis, tik vienas didelis kambarys. Ant
  kambario sienų keliolika žydų pavardžių, kažkodėl tik keliolika iš 70 000
  čia nužudytų. Keliasdešimt nuotraukų, vienose žydai, kitose - lenkai, o dar
  kitur - sovietiniai karo belaisviai ir čia žuvę lietuviai. Kažkodėl ekrane suka­
  si filmas apie japonų diplomatą Čijunę Sugiharą. Įėjimo į namelį kaina - 3
  eurai.
  Nepažymėtas ir kelias, kuriuo atvesdavo ar atveždavo pasmerktuosius.
  Klausiam žmonių prie parduotuvės, gal žino. Ne, niekas nežino. Niekas ne­
  kalba lietuviškai. Sako, eikit, ten yra mama Rial, ten ir klauskit. Kuriame
  name ta mama Rial gyvena? Ne, ne mama Rial, o mamarial. A, memorial...
  Galiausiai su memorialo gidu ir išsiaiškinam. Pasmerktųjų kelias, pasirodo,
  visai ne tas, kuriuo dabar atvykstama į Panerius. Jis ėjo iš šono, nuo gele­
  žinkelio. Kurioj vietoj buvo geležinkelininko Jankovskio būdelė? Kur buvo
  Sakowicziaus namas, iš kurio palėpės jis matė visai šalia vykstančias žudy­
  nes? Kur buvo Siniucio kiemas, iš kurio baisioji kalė Pelytė vakarais bėgdavo
  prie duobių, ėsdavo nužudytųjų kūnus, o vieną rytą grįžo nešina žarnomis?
  Namai čia tik keturi. Einame nuo vieno prie kito. Kai kurie apgriuvę, ne­
  gyvenami, kiti jau paremontuoti. Žmonių niekur nėra. Loja šunys. Prie pat
  buvusios „bazės“ vartų stovi apgriuvusi daržinė. Matome, kaip iš jos išeina
  didelis juodas šuo. Neloja. Lėtai eina link mūsų, šuns grandinė velkasi iš
  paskos. Šuo sustoja. Žiūri į mus, žiūri labai keistai, tarsi kiaurai pro mus,
  nematydamas. Akys mėlynos, be vyzdžių. Šuo aklas. Juodas Panerių pragaro
  šuo. Abu pagalvojome tą patį.
  Mūsų kelionė per Lietuvą baigta.B a l t a r u s i j a / Be l or us
  Ar galiu baigti knygą Panerių skyriumi? Ir taip, ir ne. Neduoda ramybės
  šioje knygoje pateikti dviejų A. Impulevičiaus bataliono karių liudijimai.
  Liudijimai tų, kurie 1941 m. buvo išsiųsti iš Lietuvos į Baltarusiją. Komandi­
  ruoti žudyti. Išvykdami jie, kaip ir kiti 475 A. Impulevičiaus bataliono vyrai,
  nežinojo, kad iki 1942 m. pavasario 15-oje vietų jie nužudys daugiau kaip
  15 000 žmonių.
  Mes privalome ten nuvykti. Priešas, kuris niekuomet nėra buvęs Baltarusi­
  joje, važiuoja drauge.
  Vykstame Juozo Aleksyno pasakojimo pėdsakais. Į Dukoros miestelį.
  A. Impulevičiaus vyrai, spalio 6-ąją iškilmingai palydėti Kaune („Visur ir vi­
  sada pasirodykite verti kilnaus lietuvio kario vardo, nes jūs reprezentuosite
  visą lietuvių tautą“) spalio 8-ąją jau buvo mažame Dukoros miestelyje 40
  kilometrų už Minsko. Čia tik dvi gatvės.
  Lietuvių policijos 2(12)-ojo bataliono kariaiy vadovaujami kuopos vado Itn.
  Zenono Kemzūros , atvyko sunkvežimiais. Kartu lengvuoju automobiliu vyko
  273K e l i o n ė su p r i e š u
  keturi ar penki vokiečių karininkai. Atvykę į vietą, bataliono kariai apsupo
  Dukoros miestelį, varė žydus į turgaus aikštę. Iš aikštės pasmerktuosius, suri­
  kiuotus į koloną, konvojavo Rečnajos gatve, tiltu per Svisločės upelį į pievą už
  miestelio.*
  Einame per Dukorą. Grindinys, vedantis link upės, kokio šimto metų senu­
  mo, taigi tas pats, kuriuo ėjo 394 miestelio žydai, vedami ką tik iš gimtinės
  atvykusių jaunų Lietuvos vyrų. Šitų vyrų laukė pirmosios žudynės kelio­
  nėje. Tai buvo 1-oji bataliono kuopa, jau turinti patirties šaudant žmones
  VII forte. Patyrę žudikai, nors Dukoroje jų laukė šis tas naujo: šaudymas
  sprogstamosiomis kulkomis. Kaip sakė bataliono karys Juozas Aleksynas:
  „Būdavo sprogstamosios kulkos, tai labai greit atsivožia pakaušis žmogaus.“
  Pirmasis kartas buvo tik kuopos vadui Zenonui Kemzūrai. Kaip pasakojo
  J. Aleksynas, nužudytųjų drabužiai ir kūnai degė, ant degančiųjų lipdavo kiti
  pasmerktieji, ant jų vėl kiti, kol duobė užsipildydavo.
  Tiltas per Svisločiaus upelį tas pats, labai senas. Pieva ta pati, labai didelė. Ji
  baigiasi ties krūmynais. Kai sprogstamosios kulkos atvožė 394 žmonių pa­
  kaušius, lietuviai leidosi ieškoti pasislėpusiųjų miške, rado septynis ir juos
  kartu su vokiečiais taip pat sušaudė. Nepabaigę darbo neišvažiavo.
  2015 m. spalį mes stovime pievoje prie krūmynų, prie sovietinio paminklo.
  Nužudyti žmonės tikriausiai atgulė pačiuose krūmynuose - ten pakilimas,
  ten, matyt, lietuvių atvaryti Dukoros gyventojai ir užkasė savo kaimynų kū­
  nus. Kaimynų, su kuriais gal tik vakar sveikinosi gatvėje ar pirko iš jų duo­
  ną. Mūsų paklaustos apie žudynes dvi Dukoros senolės sako, kad anuomet
  žemė čia kilnojosi net kelias dienas ir kad niekas nežino, kas tokie žudė.
  Turbūt vokiečiai. Iš kur žmonėms žinoti?
  Iš Dukoros keliaujame ten, kur 1941 m. savo pirmąjį ir vienintelį šūvį pa­
  leido kitas A. Impulevičiaus bataliono karys - Leonas Stonkus, jo pasakoji-
  * Alfredas Rukšėnas. Kauno 2-asis pagalbinės policijos batalionas ir gyventojų žudynės
  Baltarusijoje 1941-1943 m. Iš: Genocidas ir rezistencija , 2007, Nr. 2 (22), p. 30.
  274Kelionė
  " .
  -
  Dukoros žudynių vieta pievoje. Čia ką tik | Baltarusiją atvykę lietuvių kariai sušaudė 394 vietinius
  žydus. Autorės nuotr.
  mas yra šioje knygoje. Rudenskas, miestelis prie geležinkelio. Čia lietuviai,
  2-osios kuopos nariai, vadovaujami kuopos vado leitenanto Juozo Krikš-
  taponio, atvyko prekiniais vagonais 1941 m. spalio 10 d., praėjus kelioms
  dienoms po pirmųjų žudynių Dukoroje. Kuopai tai buvo pirmosios žudy­
  nės. Iki tol bataliono kariai Kaune saugojo pastatus, aerodromą. Šiai kuopai
  vadovavęs J. Krikštaponis iki atvykimo į Rudenską dar niekad nebuvo davęs
  įsakymo šauti į žmones: „Pasiruošti Nusitaikyti Ugnis!“
  Dalis lietuvių karių, vykdydami karininkų įsakymus, apsupo miestelį ir jį
  saugojo. Kiti kartu su vokiečių žandarmerijos kariais ėjo į žydų gyvenamuo­
  sius namus, ten suiminėjo vyrus, moteris ir vaikus bei varė juos į aikštę šalia
  pašto. Iš čia pasmerktieji buvo nuvaryti į žudynių vietą, šalia geležinkelio,
  žvyro ar smėlio karjero (čia buvo iškastos duobės). 2-osios kuopos nariai, va­
  dovaujami kuopos karininkų, pasmerktuosius sušaudė. Apie 15 2-osios kuo­
  pos narių atsisakė šaudyti, jiems kuopos vadas Itn. Juozas Krikštaponis liepė
  pasitraukti į šalį.*
  * Ten pat, p. 32.
  275Kelione su priešu
  Leonas Stonkus, matyt, buvo vienas iš tų penkiolikos atsisakiusiųjų. Jis tuo­
  met šovė ir sužeidė pusamžį vyrą, o „jis, matai, nekrito, jis taip lenkėsi, len­
  kėsi, lenkėsi. Puskarininkis šalimais stovėjo, pylė, tai staiga krito".
  Po šito šūvio Leonas pasitraukė į šalį. Tai jam leido kuopos vadas Krikš-
  taponis, po Rudensko žudynių vadovavęs daugeliui operacijų Baltarusijos
  miesteliuose. Juozas Krikštaponis - Antano Smetonos sūnėnas, vėliau Lie­
  tuvoje partizanavo. Taigi dabar jis jau Lietuvos didvyris, kuriam Ukmergėje
  pastatėme paminklą ir kurio vardu pavadinome aikštę centre.
  2015 METAI
  Mes Rudenske, prie pašto, kur anuomet buvo surinkti miestelio žydai. Prie
  parduotuvės stovintis vietinis stikliuko mėgėjas sėda su mumis į mašiną ir
  rodo karjerą prie geležinkelio, esantį pačiame miestelyje. Ideali vieta: status
  skardis ir gili duobė. Ant skardžio stovi tvora, už jos - vietinio gyventojo
  daržas. Ant šio stataus skardžio anuomet stovėjo lietuviai, mūsiškiai, Leo­
  nas ir kiti. Duobėje stovėjo, o paskui į ją krito Rudensko žydai. Paminklas
  yra, prie jo - nuvirtęs dirbtinių gėlių vainikas, ant kurio užrašyta: „Didžiojo
  Skardis prie Rudensko, ant kurio stovėdami lietuviai kariai, vadovaujami Juozo Krikštaponio, šaudė
  žmones pirmąjį kartą. Autorės nuotr.
  276Kelionė
  Tėvynės karo didvyriams - nuo Rudensko tarybinio ūkio kolektyvo“. Kas
  nužudė Rudensko žydus? Stikliuko mėgėjas sako, kad to niekas miestelyje
  nežino. Gavęs užmokestį, 13 000 rublių - nepilną eurą, stikliuko mėgėjas
  bando atsisakyti, nes jis rodęs mums žudynių vietą ne dėl pinigų, o todėl,
  kad šiaip niekas tos vietos nelanko.
  Važiuojame toliau. A. Impulevičiaus bataliono žudynių vietos - Svilovičiai,
  spalio 14-oji. Kadangi Svilovičiuose žudyta miestelio vidury, duobėje prie
  centrinės gatvės, 3-iosios kuopos kariai, pasak liudijimų „šaudė pasmerk­
  tuosius nenoriai, todėl iš šaudymo buvo pašalinti“*. 3-ioji kuopa iki tol nie­
  kada nebuvo žudžiusi. Jos vadas Juozas Ūselis taip pat ne. Nors visi jie ir
  buvo šio darbo naujokai, nors ir nenoriai šaudė, nuo lietuvių rankos Svilo­
  vičiuose, pačiame miestelio centre, 1941 m. spalio 14 d. duobėn krito apie
  1000-1600 vietinių žmonių.
  Viena vieta mums ypač svarbi. Šiandien spalio 28-oji, žudynių Slucke meti­
  nės. Slucke šaudė jau visas A. Impulevičiaus batalionas - darbo buvo daug.
  Kaip tik apie žudynes Slucke rašė savo vadams lietuvių žiaurumo nustebin­
  tas vokiečių gebitskomisaras H. Carlas: „Meldžiu patenkinti vieną mano
  prašymą, - ateityje prašau šį batalioną laikyti kuo toliau nuo manęs.“
  Slucko žudynių vietos, kaip ir kitų Baltarusijos masinių kapaviečių, neį­
  manoma rasti - jokių nuorodų keliuose nėra. Temsta. Vietiniame turgelyje
  įkalbiname obuolius pardavinėjančią pensininkę sėsti su mumis ir važiuoti
  ieškoti tos vietos už 12 kilometrų nuo miestelio, į Seliščos kaimą prie ber­
  žynėlio. Važiuojame. Pensininkė Ženia prieš 40 metų dirbo Seliščos biblio­
  tekininke ir kasmet per Pergalės dieną turėdavo organizuoti pionierius eiti
  prie paminklo su vainikais. Ji nebuvusi čia nuo 1965-ųjų. Bet žudynių vietą
  ir paminklą Ženia randa. Per 50 metų mažai kas tepasikeitę. Ant vieninte­
  lio čia padėto plastikinio vainiko apiblukęs užrašas: „Didžiojo Tėvynės karo
  didvyriams - išvaduotojams“. 1941 m. spalio 27-28 d. čia buvo nužudyti
  8712 būsimų „didvyrių išvaduotojų“. Ne mažiau kaip 2250 jų, pasak istori­
  * Ten pat, p. 33.
  277K e l i o n ė su p r i e š u
  ko Alfredo Rukšėno, per dvi dienas „sutvarkė“ A. Impulevičiaus bataliono
  kariai. Dalis žydų vis dėlto buvo palaidoti gyvi ir, kaip rašė gebitskomisaras
  Carlas, galėjo iššliaužti iš užkastų kapų. Atrodo, neiššliaužė. 3000 vainikuose
  „išvaduotojais“ vadinamų žydų buvo sudeginti gretimoje siloso duobėje.
  Kitą dieną po Slucko žudynių vyrai vyko į Klecką, kur jų laukė dar daugiau -
  apie 5000 žydų. Klecke žydai buvo surinkti neva į mitingą. Paskui suvaryti į
  duobę, kur, pasak vėlesnių Impulevičiaus žudikų liudijimų, jie gulė duobėn
  kniūbsčiomis, vienas šalia kito, ant jau sušaudytųjų kūnų.
  Važiuojame į Klecką, ten kraštotyros muziejaus darbuotoja Olga sutinka
  parodyti mums duobę. Ji apgailestauja, kad muziejuje nėra nieko nei apie
  Klecko žydus, nei apie jų žūtį. Klecko duobė - miestelio viduryje. Kas žudė?
  Tikriausiai fašistai, sako Olga. Ant kalnelio, už tvoros - didelės puošnios
  stačiatikių ir katalikų kapinės. Šiapus tvoros - tik gili duobė, kurioje 5000
  žuvusiųjų palaikai. 2000 jų, pasak istorikų, spalio 30-ąją nužudė iš Minsko
  atvykę lietuviai. Mūsiškiai. Pasak liudijimų, šaudė savanoriai, o neatsiradus
  pakankamai savanorių kariai būdavo paskiriami šaudyti.
  Galvoju, nejaugi esu pirmas žmogus iš Lietuvos, kuris prie Rudensko, Svilo-
  vičių, Slucko ir šitos Klecko duobės atvažiavo iš tiesų žinodamas, kur atva­
  žiavo ir kodėl? Nejaugi esu paskutinis? Juk, kiek žinau, net Lietuvos istori­
  kai, rašantys apie Holokaustą, nėra šitais keliais važiavę. Nėra lėšų tam mūsų
  valstybėje.
  Minske mūsų laukia Aliaksandro Lukašenkos iškilmingai atidengtas Mažojo
  Trascianieco ( М а л ы Т р а с ц я н е ц ) memorialas. Čia nužudyti 206 000 žydų -
  vos ne trigubai daugiau nei Paneriuose. Memorialo teritorija didžiulė. Daug
  užrašų. Nė vienoje vietoje nepaminėta, kas žuvo. Žuvo tiesiog л ю д и - žmo­
  nės. Pro šalį klegėdami eina moksleiviai - dvylikamečių būrelis. Neiškenčiu
  nepaklaususi, kas čia buvo, ką žino jie. Vienas per kitą berniukai pasakoja:
  „Čia fašistai nužudė partizanus ir pogrindininkus.“ - „Ar žydus?“ - klau­
  siu. - „Ne, mūsiškius, baltarusius.“ - „O kodėl nužudė?“ - „Buvo mūšiai,
  paskui paėmė į nelaisvę ir čia laikė.“ - „O žudė tik vyrus?“ - „Ne, laikė ir
  vaikus. Maitindavo juos burokėliais ir imdavo kraują. Mokytoja pasako­
  278Kelionė
  jo.a - „O kam tas kraujas?“ - „Eksperimentams“, - užtikrintai atsako vaikai.
  Paskui vienas domisi, iš kur mes, ir net nušvinta išgirdęs, kad atvykome iš
  Lietuvos. „Ten pas jus turbūt žiauriai gerai?“ ( „ Круто т а м у вас? “)
  Minsko nacionaliniame archyve bandome surasti daugiau medžiagos apie
  A. Impulevičiaus bataliono vykdytas žudynes. Deja... KGB archyvai su tar­
  dymo protokolais Baltarusijoje neprieinami. Kituose valstybiniuose ir re­
  gioniniuose archyvuose - tik bendros žinios apie fašistų budelius ir jų pa­
  galbininkus, kurie žudė nekaltus tarybinius piliečius. Tai oficiali, sena ir
  nepaneigiama versija... Nei vaikai, nei suaugusieji šioje šalyje nežino, kad
  jų žemėje žuvo ne šiaip taikūs piliečiai, ne kariai išvaduotojai, o šimtai tūks­
  tančių paprastų žydų. 15 452 iš jų nužudė paprasti jauni Lietuvos vyrai.
  Suklaidinti. Įklampinti. Pražudyti. Skaitant šių vyrų tardymo protokolus
  šiurpiausia buvo tai, kad dauguma jų nežinojo net miestelių, kuriuose žudė,
  pavadinimų, tik per tardymą atsiminė, kad buvo kažkoks miestelis „ant kal­
  vos“ arba „prie geležinkelio“. Baltarusijos miesteliuose, į kuriuos lietuviai
  buvo atvežti kelioms valandoms, žydai gyveno dešimtmečius, o žuvo per
  kelias sekundes. Paskutinis žodis, kurį jie visi prieš mirdami išgirdo, buvo
  šventas lietuviškas žodis: „Ugnis!“A t s i s v e i k i n i m a s su p r i e š u .
  Ke l i onė j oro u os t ą
  Rūta: Baltarusijoje mane labiausiai nustebino, kad tebegyva sovietinė le­
  genda: Holokauste nužudyti žydai tebevadinami arba „taikiais gyventojais“,
  arba „Didžiojo Tėvynės karo didvyriais“ ir net „išvaduotojais“. Vadinasi,
  šimtų tūkstančių žuvusiųjų mirtis tebenaudojama propagandai. Lietuvoje
  mes tai pavadintume „šokiu ant kapo“, danse macabre.
  Efraimas: Visa Baltarusija, ypač kelionė į Mažąjį Trascianiecą, man buvo la­
  bai skaudi patirtis. Didžiulis memorialas ir niekur nė žodžio apie žydus. Su­
  tikti vaikus ir išgirsti, kad čia buvo sušaudyti 200 000 sovietinių partizanų -
  tai tarsi atsidurti Disneilende, baisiame Holokausto Disneilende, kuriame
  sukurta dirbtinė tikrovė. Dabar aš tikrai patyriau, kad Holokausto istorija
  yra iškraipoma dviem skirtingais būdais. Nacionalistinis būdas Lietuvoje ir
  komunistinis, net, sakyčiau, stalininis Baltarusijoje. Nei lietuviai, nei bal­
  tarusiai neneigia, kad buvo nužudyti šimtai tūkstančių žmonių. Lietuvoje
  pripažįstama, kad nužudytieji buvo žydai, bet slepiama žudikų tapatybė, o
  Baltarusijoje slepiama ir žudikų, ir aukų tapatybė. Yra tik aukos ir fašistai.
  280Kel i on ė
  Rūta: Taigi jūs sutinkate, kad Baltarusijoje situacija yra daug prastesnė nei
  Lietuvoje?
  Efraimas: Žinote ką? Tai ne koks nors tarptautinis konkursas, kuri šalis
  daugiau ar mažiau iškraipo istoriją. Ir dar: ši knyga yra apie Lietuvą. Faktas,
  kuris mus domina, yra tas, kad lietuviai važiavo žudyti žydų, kurie neturėjo
  su jais nieko bendro, kurie gyveno kitoje šalyje. Galite tvirtinti, kad lietuviai
  žudė savo krašto žydus, nes manė pasitarnausiantys Lietuvai. Tai tarsi būtų
  galima suprasti, nors tai atgrasi teorija. Tačiau komandiruotė į Baltarusiją
  neturėjo nieko bendro su Lietuvos nepriklausomybe. Vienintelis tokios ke­
  lionės motyvas galėjo būti tas, kad lietuviai norėjo padėti naciams vykdyti jų
  prisiimtą „šventąją“ misiją: nušluoti žydus nuo Žemės paviršiaus.
  Rūta: Tačiau yra vienas svarbus dalykas, apie kurį kalba mūsų istorikai.
  A. Impulevičiaus bataliono kariai važiavo į Baltarusiją ne žudyti žydų, bet
  padėti vokiečiams kovoti su sovietiniais partizanais. Taip jiems buvo pasa­
  kyta prieš išvykstant. Ir tuomet, praėjus kelioms dienoms po atvykimo, jie
  buvo išvežti į Dukorą, Rudenską ar Svilovičius, priversti suiminėti žydus
  jų namuose ir šaudyti vyrus, moteris, senius ir vaikus. Daugeliui karių ir
  visų trijų kuopų vadams tai buvo visiškai netikėta. Štai kodėl tiek daug karių
  Svilovičiuose šaudė nenoriai, o Rudenske penkiolika vyrų apskritai atsisakė
  šaudyti.
  Efraimas: Aš sutinku, tai, ką jūs ką tik pasakėte, rodo, kad situacija buvo
  daug sudėtingesnė. Bet nors ir „nenoriai“, jie vis dėlto šaudė. Lietuviai kariai
  sušaudė nekaltus Baltarusijos žydus.
  Rūta: Aš tik norėjau pabrėžti, kad viskas nebuvo tik balta ar juoda.
  Efraimas: Viskas nebuvo balta ir juoda iki pat paskutinės akimirkos. Iki
  žudynių. Balta ir juoda - toks buvo galutinis rezultatas.
  Rūta: Jūs ne visai teisus. Galutinis rezultatas buvo juoda ir juoda. Ir vis dar
  tebėra.
  Efraimas: Visa ši kelionė „Šoamobiliu“ per 30 ar 40 masinių žudynių vieto­
  vių buvo juoda.
  281K e l i o n ė su p r i e š u
  Rūta: Keliaudami ir po Lietuvą, ir po Baltarusiją mes radome vieną bendrą
  priešą - abejingumą. Abejingumą ir įvykusiai tragedijai, ir nužudytų žmo­
  nių atminimui.
  Efraimas: Du bendrus priešus. Abejingumą ir nežinojimą. Knyga pirmiau­
  sia bus skirta kovai su antruoju priešu. Aš pats daug ko nežinojau, daug
  naujų dalykų atradau per šią kelionę. Suvokiau, kokia maža jūsų šalis. Jūs
  paprasčiausiai nepajėgiate padaryti to, ko iš jūsų reikalavau nuo pat pra­
  džių. Juk Prancūzija pripažino savo kaltę dėl prohitleriškos Viši vyriausybės
  veiklos tik praėjus penkiasdešimčiai metų po karo. O juk Prancūzija - labai
  stipri valstybė. Lietuva maža, silpna ir labai traumuota šalis. Ji neturi didin­
  gos žmogaus teisių ir teisingumo tradicijos. Jums prireiks daug laiko, kad ta
  tradicija susiformuotų. Apie Baltarusiją aš net nekalbu.
  Rūta: Jūs atvažiavote į Lietuvą 1991 metais tikėdamasis, kad mūsų šalis per
  naktį tapo stipri ir demokratiška?
  Efraimas: Taip, ir ta viltis buvo nepagrįsta. Buvo naivu tikėtis, kad jūs iš
  karto būsite pasiruošę stoti akistaton su savo praeitimi. Bet, net ir pripa­
  žindamas tai, negalėjau nepareikalauti, kad Lietuva imtųsi teisti nors tuos
  kelis nusikaltėlius, kuriuos Amerika buvo deportavusi ir jūs gavote juos ant
  sidabrinio padėklo. Tokių nusikaltėlių kaip Lileikis, Dailidė ar Gimžauskas
  teismas Lietuvoje būtų buvęs labai pažangus dalykas. Surengusi vieną ar ke­
  lis viešus karo nusikaltėlių teismus jūsų šalis būtų pažengusi demokratijos
  keliu bent 20-30 metų į priekį. Tačiau jūs nenuteisėte nė vieno iš tų penkio­
  likos žudikų.
  Rūta: Per vėlu gailėtis, kad to nepadarėme. Visi mūsų karo nusikaltėliai jau
  negyvi. Gal todėl žmonėms taip lengva viską užmiršti: žudikai mirę, o jų
  nužudytieji per Holokaustą dabar, 2015 metais, vis vien būtų jau mirę. Taigi
  palikime mirusiuosius ramybėje. Palikime juos Dievo teismui. Gal Dievas
  vis dėlto yra?
  Efraimas: Aš galvoju apie savo misiją Lietuvoje. Vieną dieną mes su jumis
  praleidome valandą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Man tai
  282Kelionė
  buvo labai nemaloni patirtis. Galutinai supratau, kad joks svetimtautis ne­
  gali įtikinti Lietuvos stoti akistaton su savo praeitimi. Buvau nustebęs, kiek
  daug tirdami Holokaustą yra nuveikę Lietuvos istorikai. Istorikai, apie ku­
  riuos net nežinojau. Pasijutau, tarsi būčiau buvęs suklaidintas, tarsi neįgalus.
  Nežinojau, kiek daug Lietuvoje padaryta atskleidžiant tiesą. Turėjau pasi­
  stengti, kad tai, kas Lietuvoje parašyta, būtų išversta, ir aš galėčiau perskai­
  tyti istorikų studijas ir remtis jomis savo darbe. Tai būtinai padarysiu.
  Rūta: Aš nesutinku, nes jūs pirmiausia kovojote su oficialiosios Lietuvos
  pozicija. Kad ir ką rašytų istorikai, kad ir kaip jūs remtumėtės jų tyrimais, tai
  nieko drastiškai nepakeis. Nepakeis valdžios pozicijos, nepakeis visuomenės
  nuomonės. Tik laikas pakeis. O jums įsikišus istorikai galbūt būtų nutildyti,
  ir baltoji dėmė, kurią mes pavadinome juodąja, darytųsi vis juodesnė...
  Efraimas: Taip, jūs man sakėte, kad Lietuvoje apie Holokaustą beveik viskas
  parašyta ir beveik niekas neperskaityta. Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji
  istorikų atskleistą tiesą padarys suprantamą daugeliui žmonių, nes tai bus
  knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones. Jaudinanti knyga.
  Rūta: Kadangi tai buvo jaudinanti kelionė. Iš pradžių mano vienos kelio­
  nė - mėnesiai, praleisti archyvuose skaitant žmogžudžių bylas. Paskui - ke­
  lionė su priešu per Lietuvą, per 15 miestų, per 30 masinių žudynių vietų.
  Per Baltarusiją ir jos žudynių vietas. Ir prieš šią kelionę, ir net po jos aš vis
  vien nesugebu sutalpinti savo galvoje aukų skaičiaus: 10 000 Ukmergėje?
  70 000 Paneriuose? 206 000 Minske? Pamenu, vienas žydas, rodos, rašytojas,
  pasakė, kad per Holokaustą nužudyti ne mistiniai šeši milijonai žydų. Ne.
  Įvyko šeši milijonai žmogžudysčių, ir kiekvieną kartą žūdavo vienas kon­
  kretus žmogus. Viskas, ką aš galiu įsivaizduoti - tai vienas žūvantis žmogus.
  Tai vyras. Aš matau jį stovintį nugara į žudikus, žiūrintį į duobę, į kurią
  netrukus kris jo kūnas. Kris ir liks amžinai ten, ant kitų nužudytųjų kūnų,
  užverstas naujais nužudytaisiais. Aš matau, kaip paprasto jauno, gal išgėru­
  sio lietuvio vaikino paleista kulka sminga į to žydo pakaušį. Įeinanti anga
  bus 0,8 cm, išeinanti - 8 cm. Dešimt kartų didesnė. Kulka tiesiog suplėšo to
  žmogaus smegenis iš vidaus. Smegenis žydo, kuris nuo mažens mokėsi, stu­
  283K e l i o n ė su p r i e š u
  dijavo Torą, daug skaitė. Paskui galvoju apie kitą vyrą, apie Rudensko žydą,
  apie kurį pasakojo Impulevičiaus karys Leonas Stonkus. Kai Leonas šovė į
  savo vienintelę auką, vidutinio amžiaus žydą, tas „lenkėsi, lenkėsi, lenkėsi“,
  ir tada šalia stovintis puskarininkis jį pribaigė. Leonui tai buvo pirmas šūvis,
  po kurio jis nebegalėjo šaudyti. Aš jį suprantu. Juk jis mūsiškis. Jūs niekada
  nesuprasite šito mano jausmo.
  Efraimas: Ne, tikrai niekada nesuprasiu.
  Rūta: Prieš atsisveikindami gal dar kartą paklausom psalmės, mūsų kelio­
  nės himno?
  Efraimas: Gerai.
  Artėjame prie oro uosto. Priešas nusisuko į langą. Girdžiu, kaip jis vėl rauda,
  labiau nei raudojo anąkart, prie Šeduvos.
  Rūta: Jums viskas gerai?
  Efraimas:...
  Rūta: Nenorit kalbėti?
  Efraimas: Ne. Nors gal ir taip. Mane staiga apėmė siaubingas kaltės jausmas,
  kad išvažiuodamas iš Lietuvos išduodu aukas. Galvoju, kaip aš galiu palik­
  ti juos, užverstus žemėmis duobėse, kurios taip toli nuo žmonių akių, nuo
  žmonių atminties ir suvokimo...
  Rūta: Jūs daug dėl jų padarėte. Atminkit tai. Ir atminkit, kad aš pasilieku.
  Efraimas: Jūs teisi. Aš neišdaviau jų. Tačiau kas nors kitas, kas gyvena Lie­
  tuvoje, turi juos prisiminti. Bent kas nors... Vienintelis būdas Lietuvai stoti
  akistaton su savo praeitimi - jeigu lietuviai neš žinią toliau. Neš kitiems lie­
  tuviams. Ir žinot ką? Tokiu atveju atsitiks šis tas labai įdomaus. Nužudytieji,
  284Kelionė
  mano žmonės, taps jūsiškiais. Bet jūsiškiai niekada netaps maniškiais. Nie­
  kada.
  Rūta: Aš jus suprantu.
  P. S. Kelionei pasibaigus ir prasidėjus mokslo metams Lietuvoje, pagaliau
  gavau iš Saulėtekio mokyklos mokytojos psalmės žodžius hebrajų kalba ir
  nusiunčiau juos į Jeruzalę, prašydama Efraimo išversti. Zuroffas atrašė:
  Vienas dalykas, kuris mane glumino klausant dainos kelionėje, buvo tas, kad
  nesupratau jos žodžių. Vaikai tarsi dainavo hebrajiškai, bet tegalėjau iššifruoti
  du žodžius: „Yerushalaym“ (Jeruzalė) ir „Hashem“ (Dievas). Tačiau daina vis
  vien buvo labai jaudinanti.
  Kai jūs persiuntėte man dainos žodžius, apstulbau. Ypač mane sukrėtė antroji
  eilutė:
  „Yerushalayim, harim saviv la; ve-Hashem saviv le-amo.“
  („Jeruzalę supa (saugo) kalnai ir Hashem (Dievas) apgaubia (saugo) savo
  žmones. “)
  Šie žodžiai - šiurpus kontrastas tam, kas įvyko Lietuvoje, ir tam, ką matėme
  kelionėje. Šitiek kartų, nukeliavęs į 30 žudynių vietų, kalbėjau maldas - Kadi-
  šą, EI Malei Rachamimą, kartais pridurdamas tekstus iš mūsų psalmių, klau­
  siau savęs - kur buvo Izraelio Dievas?
  Kodėl tie žiaurūs nusikaltimai Lietuvoje per Holokaustą, taip pat ir kitose pa­
  saulio vietose galėjo įvykti?
  Aukos buvo bejėgės, tad reikėjo, kad Hashem (Dievas) būtų kartu. Bet jo ne­
  buvo.Epilogas. Kur buvo Dievas?
  P o k a l b i s su Tomu Šer nu
  Tomas Šernas yra vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių liudinin­
  kas, evangelikų reformatų kunigas.
  Žydai gyveno Lietuvoje nuo LDK laikų - vadinasi, jiems čia buvo gerai.
  1941-aisiais tas gerumas baigėsi, ir Lietuvoje per trumpą laiką buvo išžu­
  dyti beveik visi čia gyvenę žydai. Tačiau nereikėtų visko supaprastinti: žydai
  sako, kad lietuviai buvo žydų žudikai, mūsų seneliai galbūt sakė, kad žydai
  buvo Lietuvos išdavikai ir „gėrė krikščionių kraują“. Realybė daug sudėtin­
  gesnė. Kodėl to, kas atsitiko Lietuvoje, nebuvo Danijoje? Lietuva nuo XVII a.
  pabaigos patyrė nuolatinius sukrėtimus: baudžiava, rašto draudimas, vals­
  tybingumo praradimas, du nesėkmingi sukilimai, sunaikinę lietuviškai ir
  lenkiškai kalbantį elitą, keli karai, kelios okupacijos - visa tai nepraėjo be
  pasekmių. Jeigu Daniją pirmi būtų užėmę ne vokiečiai, o sovietai, ir būtų
  ištisus metus tvarkęsi taip, kaip tvarkėsi Lietuvoje, gal ir ten įvykiai būtų
  panašiai susiklostę.
  286E p i l o g a s . K ur b u v o D i e v a s ?
  Tai kas atsitiko?
  Nepamirškite, kad prasidėjus karui Lietuva buvo užimta praktiškai per vieną
  parą. Žmonės buvo ką tik patyrę trėmimus, ir kai kuriems iš tikrųjų norėjosi
  kerštauti. Dar turime prisiminti, kad Lietuva buvo labai jauna šalis, tuomet
  ji tik bandė suvokti savo tapatybę. O save suvokti lengviausia atsiribojant.
  Mes esame ne lenkai ir ne rusai, mes dorieji lietuviai. Prasidėjo inteligentų
  šnekos, kad gal ir mes esame arijai. Prasidėjo brošiūrų dalijimas, radijo ir
  spaudos propaganda, nukreipta prieš žydus, vadinant juos bolševikų tar­
  nais, erkėmis ir pan. Paprasti žmonės gavo produktą - galingą antisemiti­
  nę propagandą. Susidarė visais atžvilgiais žydams labai nepalanki padėtis.
  Mane domina ir liūdina žmogaus situacija: jis pasijuto įvarytas į kampą, jam
  liūdna, jam baisu, jo artimieji ištremti, jis pats sutrikęs. Ir štai žmogus gauna
  didelę dozę propagandos, išaiškinančios, kas kaltas dėl blogybių ir ką daryti.
  Ir žmogus paima šautuvą. Tai padarė nedidelė dalis Lietuvos, bet padarė.
  Jūs esate pirmas mano pažįstamas žmogus, kuris pripažino, kad ir jo gimi­
  nėje buvo kas dalyvavo Holokauste. Kas tai buvo?
  Mano giminėje niekas apie tai aiškiai nekalbėjo. Buvo kiti laikai. Tačiau iš
  senų pasakojimų žinau, kad mano senelio Jokūbo Šerno brolis Jonas lyg ir
  dalyvavo. Kai Biržų žydai buvo suvaryti į bažnyčią, jis esą labai išsigando ir
  iš ten pasitraukė, išvažiavo į Vilnių pas mano senelį. Gal jis konvojavo žy­
  dus, gal šaudė - aš nežinau, bet šeimoje vyravo įsitikinimas, kad jis dėl savo
  charakterio žudyti negalėjo. Vėliau per klaidą jį vietoj mano senelio gestapas
  išvežė į Štuthofo koncentracijo&,stovyklą. Jis aprašytas Balio Sruogos „Dievų
  miške“ - tai „bambizas nuo Biržų“. Jis nuo mirties išgelbėjo Balį Sruogą,
  taip pat dalį jo raštų. Vėliau artimieji stebėjosi, kad patekęs į JAV Jonas tapo
  paranojiškai įtarus. Šį jo būdo pasikeitimą artimieji siejo su koncentracijos
  stovykloje patirtais išgyvenimais. Šiandien aš galvoju, kad priežasčių galėjo
  būti daugiau.
  Kodėl mums, lietuviams, taip sunku pažvelgti ir į savo giminės, ir į savo
  šalies praeitį?
  287K e l i o n ė su p r i e š u
  Gal iš dalies kalta silpna mūsų krašto urbanizacija? Truputį juokauju, bet
  tiesos čia, manau, yra. Ten, kur žmonės seniai gyveno miestuose ir mieste­
  liuose, jie buvo įpratę labiau pasitikėti sociumu, kelti viešus klausimus, sa­
  kyti teisybę. Lietuva buvo ir dar tebėra kaimietiška šalis, kurioje kiekvienas
  už save, giminė už save, o kitais nepasitikima. O kad nekalbama apie tuos
  skaudulius - nieko nuostabaus. Lietuva dar šiukšlių neišmoko rūšiuoti, tai
  kur čia kalbėsi apie savo kaltes. Bet kada nors reikia pradėti. Ne dėl kitų, o
  tiktai dėl pačių savęs. Suvokti save, savo praeitį ir nesakyti, kad nebuvo to,
  kas buvo. Žmonės bijo akistatos su savimi. Juk sunkiausia save atiduoti tie­
  sai. Bet juk nereikia bijoti, kad pasibaigs Lietuva, jeigu tą tiesą įvardysime.
  Ką atsakytumėte tiems, kurie aiškina: tai seni laikai, kas buvo, tas buvo,
  palikim mirusiuosius ramybėje?..
  Matot, negali taip būti: praeitis praėjo ir jos nebėra. Šiandien yra dabartis,
  o rytoj bus ateitis. Ta ateitis priklauso nuo to, kaip mes suprantam dabartį,
  o dabartis priklauso nuo to, kaip mes suprantam praeitį. Žydų teologinė iš­
  mintis sako: mes galime keisti praeitį, jei pakeičiame dabartį. Juk jeigu patys
  neprisiminsime, neįvardysime to, kas buvo, visuomet atsiras, kas primins:
  Putinas, Zuroffas ar dar kas nors. Ir tuomet mes ar mūsų vaikai nežinos, ką
  atsakyti. Tai geriau tegu žino ir tegu tai būna tiesa, o ne kokie nors prasima­
  nymai.
  Kodėl Dievas leido šitas baisybes? To klausė patys žudikai.
  Nemanau, kad tie žudikai buvo tikintys. Formaliai - taip. Bet širdyje - ne.
  Gal jie buvo įtikėję, kad „žydai nukryžiavo Jėzų“ ar dar kuo nors panašiu.
  Kiti visai negalvojo. Nebuvo kada galvoti. Visi buvo sutrikę. Nesusivokę. Kai
  iš mūsų atėmė valstybę, ėmė tremti artimuosius, dalį žmonių tai tiesiog su­
  paralyžiavo. Kūrė tą Lietuvą, tikėjo, ir staiga - viena okupacija, kita... Ir geri
  žmonės susigūžė. Blogesni ir kvailesni pagalvojo: o kiek čia galima kentėti?
  Ir paėmė šautuvus. Tuos žmones iš dalies galima suprasti. Ne tik galima, bet
  ir reikia. Tačiau pateisinti jų negalima. Juk žmogus nėra gyvulys. Kažkas yra
  pasakęs, kad žmogus yra begalinio horizonto būtybė. Tai reiškia, kad žmo­
  gus gali būti ir be galo kvailas, ir be galo geras, ir be galo baisus.
  288E p i l o g a s . K ur b u v o D i e v a s ?
  Jūs prisimenate tą istoriją, kai Vytautas Šustauskas pasakė: „Jei ne vokie­
  čiaii, mes dabar žydams batus valytume“? Jūs atsakėte taip: „Aš pats sutik­
  čiau visą savo likusį gyvenimą valyti batus Šustauskui ir mano nekenčia­
  miems naciams, jei taip galėčiau išgelbėti nors vieną žydų vaiką “
  Taip, tuomet pamačiau per televiziją tą Šustausko interviu. Ilgai svarsčiau,
  paskui parašiau, ką galvoju. Gavau tais metais Tolerancijos žmogaus titulą,
  nors parašiau iš pasipiktinimo, iš pykčio, ir jokios tolerancijos iš mano pusės
  nebuvo. Buvo tarsi agresyvus atsakas.
  Tik ar tai gerai? Kiek mūsų sužeidžia kitą žmogų savo pykčiu, blogu žodžiu,
  patyčiomis ar abejingumu? Tai juk ne tiesioginis žudymas, tai tarsi užuo­
  mina. Deklaracija, kad „aš tavęs nemyliu“. Todėl neabejoju, kad tas istorinis
  blogis kada nors vėl pasikartos - vienokia ar kitokia forma, nes žmogus yra
  linkęs žudyti. Ir tiek daug yra būdų jam įteigti vienokią ar kitokią mintį. Juk
  kiek yra Lietuvoje žmonių, kurie palaiko Putiną ir jo veiksmus Ukrainoje.
  Tai ar yra prasmė kalbėti apie žudynes, kurios buvo, jeigu tokie dalykai
  neišvengiamai pasikartos?
  Kuo daugiau tiesos sakoma, tuo mažiau šansų manipuliuoti. Blogis neiš­
  vengiamai egzistuos visą laiką. Visada bus žmonių, kurie norės eksploatuoti
  kitus. Mūsų ginklas yra tiesa ir drąsa. Jeigu mes bijosime savęs, savo tautos
  žmonių, su tokia psichologija toli nenueisim. Yra paprasta lietuviška patarlė:
  „Duoda - imk, muša - bėk.“ Kumečio išmintis.
  Tai kur buvo Dievas?
  Yra Dievo pažadas Abraomui, Izaokui ir jo sūnui Izraeliui. Ir jis išliko. Iz­
  raelio tauta nesunaikinta, maža to, ji grįžo į Pažadėtąją žemę, ir tai yra ste­
  buklas. Žydai gyvena savo tėvynėje, stiprėja, ir tai irgi yra stebuklas. Ir dar.
  Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs tokią mintį. Sovietų režimas yra kaltas
  dėl milijonų žmonių žūties, bet Dievas jam leido išsilaikyti daugiau kaip 70
  metų. Kiek išsilaikė nacių režimas nuo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 me­
  tais? Iki 1945 metų. Kai tik buvo rimtai pajudinta Dievo išrinktoji tauta,
  naciams atėjo galas.
  289K e l i o n ė su p r i e š u
  Ar atsakiau jums, kur buvo Dievas? Ne? O kas sakė, kad Dievas yra tarsi
  Betmenas ar Kapitonas Amerika, kuris nušoka nuo dangoraižio, kad ne­
  delsdamas sustabdytų kvailius ar piktavalius? Niekur Šventajame Rašte tai
  neparašyta. Dievas yra daug baisiau, ir artimiau, ir sudėtingiau, nei mes no­
  rime matyti. Dievas yra begalinė dvasia, ir pačiu baisiausiu metu Jis buvo su
  pasmerktaisiais, darė savo nematomus sprendimus, kad tai, kas blogiausia,
  taptų kuo geriau. Jis tebedaro tuos sprendimus. O klausimas, kur buvo Die­
  vas, kai buvo naikinami bejėgiai žmonės, yra kumečio klausimas. Tora ir
  krikščionių Biblija klausia to paties: kas yra žmogaus laisvė ir atsakomybė?
  Tu žinai Dievo įsakymus, tad esi įpareigotas pats daryti savo sprendimus.
  Bet kumetis visada jaučiasi nekaltas, visada auka. Kumetis neabejoja, kad
  už viską atsakingas kas nors kitas: ponas, valdžia, net Dievas. Tik ne jis.
  Daug laiko turi praeiti, kol išsivaduosime iš kumečio mąstymo ir tapsime
  kitokie. Aš pats esu ramus: laikas eina, ir mes neišvengiamai artėjame prie
  tiesos.P o k a l b i s su kuni gu Ri č a r du Dovei ka
  Holokausto tema, kalbėjimas apie žmones, pakėlusius ranką prieš kitą žmo­
  gų - tai kraujuojanti žaizda. Ši knyga taip pat yra kraujuojanti. Ant žaizdos
  gali užsidėti šašas, bet randas, primenantis, kas įvyko, visuomet liks. Taip,
  tai įvyko. Ir tame įvykyje dalyvavo mūsų tautos žmonės, mūsų visuomenės
  nariai: mūsų proseneliai, seneliai, kaimynai, dėdės. Tai tiesa. Turėti drąsos
  pažvelgti šitai tiesai į akis yra labai stiprus gijimo, susitaikymo, vilties į ateitį
  žingsnis. Ši knyga turi mus paskatinti įvertinant praeitį, konstatuojant faktus
  eiti pirmyn. Mes, paveldėtojų kartos, turime išsikalbėti, išsirypuoti, išsidū-
  sauti ir eiti pirmyn.
  Holokaustas yra ne kas kita kaip piktnaudžiavimo valios laisve pasekmė.
  Piktnaudžiavimas Dievo mums suteikta valios laisve yra priežastis visų so­
  pulių, kuriuos patyrėme: nesutarimų, karų, civilizacijų žlugimo, taip pat ir
  didžiojo Holokausto skaudulio.
  Tie žmonės, kuriuos siuntė šaudyti kitų žmonių - juk jie dažniausiai tai
  darė ne savo valia, jie buvo įstumti į tą situaciją ir tiesiog pakluso įsaky­
  mamsf
  291K e l i o n ė su p r i e š u
  Blogio atsiradimo šaltinis yra piktnaudžiaujančio laisve žmogaus valia. Jis
  siekdamas savo tikslų, prisiimdamas sau Dievo vaidmenį, manipuliuoja
  kitais žmonėms, paversdamas juos savo aukomis. Noriu dar kartą primin­
  ti, kad Dievas iš žmogaus neatėmė laisvės. Bet kada žmogus atmeta Dievą,
  kada jis pasirenka: aš pats tvarkysiuosi kaip Dievas - Dievas jam duoda lai­
  ko tvarkytis be jo vadovavimo.
  Įtikėję, kad savo rankose laiko galią nuspręsti, dėliodami savo žaidimus, bu­
  deliai į juos įtraukė visiškai nekaltus žmones. Jie surado aukas ir pavertė jas
  budeliais, kad sunaikintų kitą, visai nekaltą žmogų, net ir vaiką. Žmonės
  buvo pastatyti prieš paprastą faktą: pasaulėžiūros, ideologijos, kurioms jie
  pakluso, baigiasi gaiduko paspaudimu. Tas, kuris turi paspausti gaiduką,
  pats nesupranta, kaip čia atsidūrė. Vienas stovi beginklis duobėje, kitas stovi
  su ginklu ant duobės krašto. O už to su ginklu stovi dar keli su ginklais. Ir
  tada lieka vienas klausimas: ar aš tave, ar tas, kur stovi už manęs - mus abu?
  Bet juk buvo galima atsisakyti šaudyti, pasitraukti iš tarnybos. Sunku, bet
  įmanoma. O gal tai, kad šaudžiusieji buvo tikintys žmonės, jiems palen­
  gvino gaiduko paspaudimą: kaip sakė jie patys, jeigu Dievas leidžia tokias
  baisybes, tai ką aš galiu?
  Kiekvienas iš mūsų turime prigimtinį žinojimą: nedaryk kitam to, ko ne­
  nori, kad padarytų tau. Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už kitą atiduoti.
  Didysis moralinis klausimas: kiek aš turiu drąsos paaukoti save, kad gyventų
  kitas? Ir tai buvo egzaminas, kurį laikė kiekvienas žmogus. Vieni tą egza­
  miną išlaikė, kiti manė, kad aš esu tik sraigtelis ir ar aš tai padarysiu, ar
  nepadarysiu, niekas nuo to nepasikeis. Nešausiu aš, šaus kitas, stovintis šalia
  manęs. Treti viską atidavė į Dievo rankas. Bet mes pamirštame: ne Dievas
  kaltas, kad žmogus kažką darė ne taip. Vis dėlto tuomet žmonės buvo įstatyti
  į tokius rėmus, tokias aplinkybes, kad sprendė nebe žmonės, o ir žmonėms
  būdingas gyvuliškas išlikimo instinktas.
  Buvo tokie, kurie rūsiuose slėpė žydus, rizikuodami savo ir savo šeimos gy­
  vybe. Slėpė bijodami kaimyno, kuris galėjo juos įskųsti, kad išspręstų kokius
  nors savo reikalus, įsiteiktų valdžiai ar ką nors iš jos gautų. Jie suprato, kad
  292E p i l o g a s . K ur b u v o D i e v a s ?
  nepajėgs gyventi su kaltės našta, ir verčiau rizikavo gelbėdami kitus žmones,
  kad vaikai ir anūkai kada nors aplankytų jo kapą ir pasakytų: čia yra teisiojo
  žmogaus kapas. Tie, kurie pasirinko išlikimą nužudant kitą, paskui gyveno
  košmarišką gyvenimą. Jų laukė sąžinės priekaištai, gyvenimo prasmės ne­
  buvimas, savižudybės, ligos, ankstyvos mirtys, taip pat ilgi nelaisvės metai
  ar mirties bausmė.
  Ar jūs manote, kad Dievas nubaudė tuos budelius ?
  Aš manau, kad Dievas labai kentėjo dėl tų budelių, nes ir auka, ir budelis
  yra jo vaikai. Abu jie yra blogio aukos. Kaip jautėsi Dievo širdis, kai vienas
  jo vaikas šovė į kitą? Kaip jaučiasi tėtis ar mama, kai mato vieną savo vaiką
  keliant ranką prieš kitą, brolis prieš brolį?
  Tai kur buvo Dievas per Holokaustą?
  Žinote, kur buvo Dievas? Aš turiu atsakymą. Holokausto aukos jį tikrai ži­
  nojo. Dievas buvo šalia jų. Jis buvo tų žmonių orume. Dievas lygiai taip pat
  kentėjo kaip ir jie.
  Tai labai netikėtas atsakymas. Juk jūs turbūt nežinojote, kad žudynių liu­
  dininkai ir patys žudikai stebėjosi, kodėl žydai, vedami šaudyti, nesiprie­
  šino, ėjo tylūs, tarsi suparalyžiuoti, romūs kaip avelės. Klusniai lipdavo į
  duobę, apkabindavo savo vaikus ir guldavosi ant kitų lavonų. Iš Kauno
  geto į IXfortą 400-500 žydų kelis kilometrus vedė aštuoni lietuvių batalio­
  no kariai. Jie galėjo pulti tuos sargybinius, galėjo bėgti, gelbėtis... Nė vie­
  nas iš 10 000 aukų to nedarė. Kas tai buvo - priešmirtinis Dievo avinėlių
  orumas f
  Apie žydą kaip apie asmenį negalime kalbėti be religinio aspekto. Dar at­
  minkime, kokie tai buvo laikai - religija buvo labai svarbi tų žmonių kasdie­
  nybės dalis. Mes nesužinosim, ką žmogus išgyvena vedamas šaudyti, gulda­
  mas į duobę laukti šūvio, kai žino esąs teisus ir nekaltas. Esu tikras, kad žydų
  susitaikymas, jų romumas buvo iš tikrųjų labai aiškus anapusinės tikrovės
  paliudijimas. Tai buvo egzistencinis, tiesioginis Dievo artumo išgyvenimas.
  293K e l i o n ė su p r i e š u
  Mes, krikščionys, žinome: yra Dievo duotas pažadas atitaisyti padarytą žalą.
  Jis atitaisys ir Holokausto padarytą žalą pasirūpindamas, kad išgyvenusieji
  Holokaustą išsivaduotų iš skausmingų prisiminimų.
  Ar jūs būtumėt galėjęs tarnauti kapelionu žudikų batalione ? 450 jaunų
  A. Impulevičiaus bataliono vyrų kone kasdien žudė Baltarusijos žydus, o
  sekmadieniais eidavo į pamaldas ir išpažinties, gaudavo išrišimų ...
  Nebūčiau galėjęs, nebent man būtų praplautos smegenys ir aš būčiau tarna­
  vęs kokiai nors ideologijai. Nebent būčiau tapęs tos ideologijos auka ir man
  būtų reikėję verbuoti kitas aukas. Taip, ir Katalikų bažnyčioje buvo kunigų,
  kurie buvo susižavėję ta ideologija, bet buvo daug tokių, kurie klebonijose
  slėpė žydus ir rizikavo savo gyvybe.
  Visa tai aktualu ne vien kalbant apie Holokaustą: ir dabar yra žudančių ideo­
  logijų. Štai mes piktinamės, kad kas nors išmetė šuniuką ar kačiuką per lan­
  gą, tačiau jei nutraukiama prasidėjusi gyvybė, tai jau ne žiaurumas, o mūsų
  teisė į savo kūną. Taigi vėl tampame žudančios ideologijos aukomis. O kas
  gi vyksta dabar, kai islamo valstybėse šautuvus nešiojasi penkiolikmečiai?
  Ar dabar ideologijos nepanaudoja jauno žmogaus ambicijų, norų kuo nors
  tapti, ką nors turėti, kartu paversdamos jį auka?
  Turime gyventi vis klausdami: kodėl tai įvyko? Kodėl mūsų tautos žmonės
  tai padarė? Jeigu aš turėsiu drąsos pažvelgti tiesai į akis, kaip aš gyvensiu
  toliau? Tikriausiai gyvensiu kitaip. Aš nebegalėsiu nieko smerkti, nes galbūt
  mano giminėje buvo žmonių, dalyvavusių Holokauste. Nebeturėsiu to labai
  gero varianto apsigaubti aukos apsiaustu. Apsiaustai dings, ištirps. O tie ap­
  siaustai labai malonūs! O dar man prieš nosį bus gerai patrankyta durimis,
  ne šiaip priverta, o gerai patrankyta. Ir vis dėlto aš noriu pasidomėti savo
  gimine, gal tarp jų galėjo būti tokių, kurie slėpė žmones arba pasmerkė juos
  mirčiai... Aš norėčiau žinoti, nes tiesa mane išlaisvintų.
  Mes visi turime pasakyti sau: tai mūsų tautos praeitis. Pažvelgę tiesai į akis
  pasieksime brandą ir kursime ateitį toliau. Tai liečia ne tik Holokaustą, bet
  ir mūsų sovietinę praeitį. Esu mokykloje stovėjęs prie lentos viešai gėdina­
  294E p i l o g a s . K ur b u v o D i e v a s ?
  mas, kad vaikštau į bažnyčią. Tas mokytojas ar mokytoja, kuris mane tuomet
  pažemino visos klasės akivaizdoje, paskui, kai Lietuva atgavo nepriklauso­
  mybę, o aš tapau kunigu, neteko savo tėvo ar mamos. Paskambino man ir
  paprašė laidotuvių patarnavimo. Kaip man reikėjo elgtis? Priminti anuomet
  patirtą pažeminimą ir pasakyti: tegu jūsų tėvą ar mamą laidoja kas kitas?
  Kaip jūs pasielgėte ?
  Aš paklausiau, kurią valandą Sarvoj a ir kada laidotuvės. Tai buvo mano at­
  sakymas. Tas mokytojas buvo tos ideologijos auka. Ar dėl darbo, ar dėl paja­
  mų, ar dėl ramybės - jis vienas težino.
  Kaip jums atrodo, ar tai, kas įvyko prieš 75 metus Lietuvoje, gali pasi­
  kartoti ?
  Yra ir dabar Lietuvoje nacionalistinių pažiūrų judėjimų. Jie jau ruošiasi į
  Lietuvą atvyksiančių emigrantų „sutikimui“. Jeigu Lietuvoje kada nors bus
  pastatyta mečetė atvykusiems musulmonams, gal bus daužomi jos langai...
  Aš vis klausiu savęs, ar mes šiame krašte turime pilietinę visuomenę, ar tau­
  tinę valstybę? Ar mes subręsime tiek, kad atsisakytume ambicijų būti tautine
  valstybe ir kalbėtume apie pilietinę visuomenę, gyvenančią krašte, kuriame
  nuo amžių gyveno daug tautų, kultūrų ir rasių žmonių? Kas atsitiko, kad
  mes tapome naujos, tautinės valstybės ideologijos aukomis? Turime būti at­
  sargesni šlovindami save ir smerkdami kitus - kad ir rusų tautą, nesugebė­
  dami atskirti Rusijos žmonių nuo Kremliaus ideologijos.
  Kai jūs kalbėjote apie durų trankymą, pagalvojau: aš tai jau patyriau.
  Mano giminės ir kai kurie draugai sužinoję, apie ką bus ši knyga, pasakė:
  esi savo giminės, savo tautos išdavikė. Ką jūs jiems atsakytumėte ?
  Ar jums svarbesnis giminės pasmerkimas, ar amžinybėje esančių žmonių
  tikras atodūsis, kad kas nors išdrįso juos apginti pasakydamas tiesą: jie irgi
  buvo aukos. Mes privalome įvardyti, kad mūsiškiai šaudė žydus, paskui miš­
  kuose šaudė vieni kitus, įskundinėjo vieni kitus ir į Sibirą trėmė... Ką šiame
  XXI a. darom: peržiūrim savo sąžinę ar ne? Pagaliau išmokstam šitas pamo­
  295K e l i o n ė su p r i e š u
  kas ar vėl laukiam, kad istorijos ratas apsisuktų ir vėl pasikartotų panašūs
  įvykiai? Kad vėl mūsų nosytės būtų pabadytos į tą pačią balą? Ar mano są­
  žinės peržiūra leis man žengti žingsnį pirmyn link supratimo, link susitai­
  kymo, paduodant ranką tam žmogui, kurio artimąjį gal kas nors iš mano
  giminės yra pasmerkęs mirti? Bet šiandien aš jo vaikaičiui tiesiu ranką ir
  sakau: man skauda ir tau skauda, man liūdna ir tau liūdna, aš nesuprantu
  ir tu nesupranti. Gal mes galim pagaliau išsivaduoti iš tų visų ideologijų ir
  sąmoningai prisiimti atsakomybę? Juk nuo manęs priklauso - ateis žudanti
  ideologija ar ne. Nuo manęs - šiandien. Ar aš paprastas žmogus, ar politi­
  kas, išsilavinęs ar ne - nesvarbu. Budeliui reikalingos visos aukos. Kuo bu­
  kesnė auka, tuo agresyviau ji puola. Nubukintas žmogus visada yra tik sraig­
  telis. Kiek yra sistemų, kurios mėgsta tokius sraigtelius! Tai ar aš galiu ramiai
  miegoti, jeigu matau, kad mano aplinkoje pradeda formuotis tie sraigteliai ir
  atsiranda žmogus, kuris ima juos kaupti į vieną vietą?
  Tai kokia svarbiausia pamoka , kurtę turime išmokti ?
  Mes esame paveldėtojai ir turime priimti palikimą. Mūsų proseneliai, kiti
  giminės ar jų kaimynai dalyvavo Holokauste. Kažkas sudarinėjo sąrašus,
  kažkas šovė, kažkas gelbėjo, kažkas pasisavino nužudytojo daiktus. Mes di­
  džiuojamės, kad iš savo senelių paveldėjom garsią pavardę, žemę ar titulus.
  Priimam tą palikimą. Tačiau jei mano giminėje buvo kas pasmerkė kito gy­
  venimą kančiai - aš esu tos tiesos paveldėtojas. Aš galiu šią tiesą atmesti,
  paslėpti, vengti akistatos su ja, bet nuo to ši tiesa nepasikeis. Kaip gerai vis
  dėlto, kad tiesa nepavaldi mums ir nepriklauso nuo mūsų valios. Mes tik
  arba ją priimam, arba ne. Kas laimi daugiau: ar tas, kuris priima tiesą ir pa­
  daro išvadas, atlieka atgailą, peržiūri sąžinę ir bando vėl tiesti draugystės ir
  santykių tiltus? Ar tas, kuris atmeta tiesą ir įkliūva į tokį saviapgaulės liūną, į
  kurį klimpsta kiekvieną dieną vis giliau, paskui save gramzdindamas daugelį
  ateities kartų? Greičiausiai jis kaltins tą, kuris priėmė tiesą: kam tu kapstaisi,
  žiūrėk, kaip mes smagiai su šita iliuzija susitvarkėm, taigi ir toliau būkim
  aukos ir nekrapštykim tiesos.
  296E p i l o g a s . K ur b u v o D i e v a s ?
  Taip, mūsų tautą kankino kiti. Draudė kalbą, tikėjimą, neleido keliauti po
  pasaulį. Bet jei mūsų tautoje buvo ir budelių, kodėl turėtume bijoti šios tie­
  sos? Ar ji sugriauna mūsų likimus? Galbūt mums perštės, kai galvosim apie
  savo prosenelius, apie kuriuos kai ką sužinojom, nebus taip malonu žiūrėti
  į paveldėtus antikvarinius daiktus, kurie nežinia kaip atsirado jų namuose.
  Tegu peršti. Bet žinosim, kad tas perštėjimas yra mūsų atsiprašymas ir at­
  gaila. Žinosim, kad tiems, kurie gyvens po mūsų, neperštės dėl mūsų gyve­
  nimo ir mūsų sprendimų. Mes neprikelsim nė vieno iš kapo, nesutaikysim
  budelio su auka, bet galbūt išmoksime pamokas, kad tai, kas įvyko, nebe­
  pasikartotų.v
  Šaltiniai ir literatūra
  LCVA - Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
  LYA - Lietuvos ypatingasis archyvas.
  Vašingtono Holokausto muziejaus fondas. Jeffo ir Toby Herrų kolekcija.
  Žemėlapis „Lietuvos žydų gyvenami miestai ir miesteliai XIX a. pabaigoje“.
  Parengė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusi­
  kaltimams Lietuvoje įvertinti, 2003.
  Baltramonaitis Juozas. Dienoraštis (1942-1944). Vilniaus sunkiųjų darbų
  kalėjimo kronika. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 22.
  Vilnius, 2003.
  Bubnys Arūnas. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944). Vilnius: Lietuvos
  gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), 1998.
  Eidintas Alfonsas. Žydai, lietuviai ir holokaustas. Vilnius: Vaga, 2002.
  Fromm Erich. The Anatomy of Human Destructiveness. London: Penguin
  books, 1977.
  Garažas: aukos , budeliai , stebėtojai. Sudarė Saliamonas Vaintraubas. Vilnius:
  Lietuvos žydų bendruomenė, 2002.
  Genocidas ir rezistencija. Vilnius: LGGRTC, 2006, Nr. 2 (20); 2007, Nr. 2
  (22), 2011, Nr. 2 (30); 2012, Nr. 1 (32), Nr. 2 (32).
  Gyvybę ir duoną nešančios rankos. 4 knyga. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Ga-
  ono žydų muziejus, 2009.
  Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m. Straipsnių rinkinys. Sudarė Arūnas
  Bubnys. Vilnius: LGGRTC, 2001.
  Laikas. Istorijos vadovėlis 10 klasei. Vilnius: Briedis, 2007.
  Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdžių protokolai. Parengė Arvydas Anu-
  šauskas. Vilnius: LGGRTC, 2001.Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys . Sudarė Alfon­
  sas Eidintas. Vilnius: Vaga, 2001.
  Masinės žudynės Lietuvoje, 1941-1944. Dokumentų rinkinys. I dalis. Vil­
  nius: Mintis, 1965.
  Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. Autorių kolektyvas. Panevėžys: Nevėžio
  spaustuvė, 2003.
  Povilaitis Nerijus. Nesutariama, kaip laidoti nužudytų žydų kaulus. Lrytas.
  lt, 2014 m. spalio 3 d.
  Žydų muziejus: almanachas . Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų mu­
  ziejus, 2001.
  Rainių tragedija, 1941 m. birželio 24-25 d. Parengė Arvydas Anusauskas ir
  Birutė Burauskaitė. Vilnius: LGGRTC, 2000.
  Rezistencijos pradžia: 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių laiki­
  nųjų Lietuvos vyriausybę. Sudarė Vytautas Landsbergis. Vilnius: Jungtinės
  spaudos paslaugos, 2012.
  Sakowicz Kazimierz. Panerių dienoraštis. 1941-1943 m. Iš lenkų k. vertė
  UAB „Magistrai“. Vilnius: LGGRTC, 2012.
  Sakowicz Kazimierz. Ponary Diary, 1941-1943. A Bystanders Account of a
  Mass Murder, edited by Itzhak Arad. Yale University press, 2005.
  Savaitės pokalbis. Alfredas Rukšėnas: „Jie pakluso įsakymui, o ne sąžinei“.
  Bernardinai.lt, 2012 m. sausio 17 d.
  Šepetys Nerijus. „Būti žydu“ Lietuvoje: Šoa atminimo stiprinimas, pilietinio
  sąmoningumo ugdymas, o gal... naudingų idiotų šou?“ 15min.lt, 2015 m.
  balandžio 30 d.
  Škirpa Kazys. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: dokumentinė apžval­
  ga. Vašingtonas, 1973.
  Šoa (Holokaustas) Lietuvoje. Skaitiniai. II dalis. Sudarė Josifas Levinsonas.
  Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2004.
  Švenčionių krašto žydai. Pratybų sąsiuvinis. Švenčionys, 2004.
  Truska Liudas, Anušauskas Arvydas, Petravičiūtė Inga. Sovietinis saugumas
  Lietuvoje 1940-1953 metais. Vilnius: LGGRTC, 1999.
  Truska Liudas. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: an­
  tisemitizmo Lietuvoje raida. Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas, 2005.Vaitiekūnas Vytautas. Vidurnakčio dokumentai (3 knyga). Vilnius: Katalikų
  pasaulis, 1996.
  Valiušaitis Vidmantas. Kalbėkime patys , girdėkime kitus. Vilnius: UAB „Pe­
  tro ofsetas“, 2013.
  Van Voren Robert. Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje. Iš anglų k.
  vertė Linas Venclauskas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012.Iliustracijų šaltiniai
  v - viršuje, a - apačioje, k - kairėje, d - dešinėje
  Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos: p. ld; p. 17v; p. 37; p. 40;
  p. 56; p. 62; p. 83; p. 86; p. 119; p. 120; p. 127; p. 145.
  Lietuvos ypatingojo archyvo nuotraukos: p. 49; p. 75; p. 94; p. 99; p. 103;
  p. 107; p. 114; p. 117; p. 125; p. 132; p. 156; p. 180.
  Rūtos Vanagaitės nuotraukos: p. 81; p. 159; p. 181; p. 188; p. 195; p. 199;
  p. 204; p. 207; p. 210; p. 212; p. 215; p. 228; p. 230; p. 233d; p. 257; p. 258;
  p. 267; p. 275; p. 276.
  p. Ik Michailo Duškeso rinkinio nuotrauka iš knygos „Pažadėtoji žemė -
  Lietuva: Lietuvos žydai kuriant valstybę 1918-1940 m.“ Sudarė ir išleido
  Vilius Kavaliauskas, 2013; p. 17a, No Kęstutis Kurienius; p. 29 Efraimo Zu-
  roffo asmeninio archyvo nuotrauka; p. 233k Jakovo Bunkaus asmeninio
  archyvo nuotrauka; p. 256 Jad Vašemo muziejaus archyvo nuotrauka.
  Galinio viršelio nuotrauka - Žydų vyrai laukia sušaudymo, No Lietuvos ypa­
  tingasis archyvas.Vanagaitė, Rūta
  Va247
  Mūsiškiai / Rūta Vanagaitė. - Vilnius: Alma littera, 2016. - 304 p.: iliustr.
  ISBN 978-609-01-2208-2
  „Mūsiškiai“ - knyga apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie
  tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Knyga pagrįsta
  Lietuvos istorikų įžvalgomis, žudikų išpažintimis, žudynių liudininkų pasakojimais ir
  pokalbiais su Lietuvos senoliais, tebegyvenančiais šalia žudynių vietų, kurias šią vasa­
  rą „kelionėje su priešu“, pasaulyje garsiu nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu, aplankė
  autorė.
  „Mūsiškiai“ - stiprios moters knyga stipriems. Tiems, kurie neužsimerkia prieš
  tiesą, tikėdamiesi, kad ji išnyks.
  UDK 323.15(474.5)(=411.16)(091)+
  94(474.5),, 1941/1945“:94(33)+
  94(100)„1939/1945“:94(33)
  Rūta Vanagaitė
  MŪSIŠKIAI
  Redaktorė Vita Dalmantaitė
  Korektorė Ramutė Prapiestienė
  Viršelio dailininkas Ramūnas Vereckis
  Maketavo Ligita Plešanova
  Tiražas 6000 egz.
  Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
  Interneto svetainė: www.almalittera.lt
  Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“, B. Brazdžionio g. 23, LT-48184 Kaunas Interneto svetainė: www.spindulys.lt
 Ваша оценка:
Связаться с программистом сайта.

Новые книги авторов СИ, вышедшие из печати:
О.Болдырева "Крадуш. Чужие души" М.Николаев "Вторжение на Землю"

Как попасть в этoт список

Кожевенное мастерство | Сайт "Художники" | Доска об'явлений "Книги"